Gintarė Venčkauskaitė atvyko į Paryžiaus olimpines žaidynes, kaip viena tų vadinamų „juodųjų arkliukų“.
31 metų penkiakovininkė nebuvo tarp favoričių, bet gegužę laimėtas pasaulio taurės finalas ir 7 vieta pasaulio reitinge leido tikėtis aukšto rezultato bei patekimo į finalą, ką lietuvė užtikrintai ir padarė šeštadienį per pusfinalio kovas, buvusi šešta ir patekusi tarp devynių B grupės laimingųjų iš 18.
Į finalą atsinešusi ne per didžiausią taškų kraitį (205) iš ketvirtadienį vykusio pagrindinio fechtavimo turnyro, ji sėkmingai pradėjo sekmadienio finalą jojimo varžybose.
Kai jos treneris ir vyras Paulius Aleksandravičius pavaišino žirgą skanėstu prieš išjojant iš apšilimo aptvaro, Lietuvos penkiakovininkė be klaidų prajojo 12 kliūčių trasą, surinkusi maksimalią taškų sumą (300) ir linksmai pamojusi ranka maždaug 10 tūkst. žiūrovų (ir Lietuvos premjerei Ingridai Šimonytei tarp jų) magiškoje „Château de Versailles“ arenoje, iš kurios matyti garsieji Versalio rūmai.
Puikus rezultatas, ypač mačius kaip skaudžiai dužo Prancūzijos penkiakovininkės Marie Oteza viltis, jai kritus nuo žirgo ir pasitraukus iš arenos užsidengus veidą.
Paskutinį kartą oficialiose penkiakovės varžybose vykusi jojimo rungtis, kurią po Paryžiaus pakeis kliūčių ruožas, iš kovos dėl medalių eliminavo ir ispanę Laurą Heradią.
Suprasti akimirksniu
- Beje, penkiakovės finale varžėsi ir vokietė Annika Zillekens. Ji po pusfinalio graudžiai verkė, likusi iškart po L.Asadauskaitės-Zadneprovskienės, bet būdama pirma už brūkšnio gavo teisę startuoti, kai prastai pasijuto britė Kate French. A.Zillekens liūdnai pagarsėjo Tokijo žaidynėse dar Schleu pavarde, kai sudavė prieš startą sustojusiam žirgui, o kritikos liepsna taip nusirito, kad penkiakovėje jojimo rungtis keičiama kliūčių ruožu.
Po jojimo į dešimtą vietą palypėjusiai G.Venčkauskaitei nepavyko padidinti taškų kraičio fechtavimo atkrintamosiose varžybose, o 200 m plaukimo atvirame baseine rezultatas (272 taškai, 12 vieta) lėmė, kad paskutinę bėgimo ir šaudymo lazeriniais pistoletais rungtį Gintarė pradėjo iš 11-osios pozicijos.
Ji kovojo ir bėgant pralenkė kelias varžoves, bet vienas kitas šūvis keturiose serijose nebuvo taiklūs, tad skintis kelią tarp konkurencingų varžovių nebuvo paprasta.
Iki pabaigos kovodama dėl šeštos vietos, Gintarė finišavo septinta, paskutinėje rungtyje pagal laiką buvusi penkta (640 taškų), ir dar kurį laiką sėdėjo ant smėlio, bandydama atgauti kvapą.
Ji pateko į savo vyro ir trenerio P.Aleksandravičiaus, su kuriuo po Tokijo žaidynių susilaukė dukros, glėbį.
O tada apsigaubusi trispalve ir šypsodamasi priėjo pasidalinti savo emocijomis.
– Aukštas rezultatas, Gintare, kaip pati jį vertinate?
– Džiaugiuosi, kad patekau į dešimtuką, turint galvoje, kad kiek taškų atsinešiau iš fechtavimo.
Gal galėjau paspausti labiau rezultatą, gal per dvi vietas, bet šaudymas kiek pakišo koją. Nežinau, kur klydau, nes šaudymo rodiklių treneris dar neturi, neaišku, ar dėl technikos ar dėl prisitaikymo. Tačiau džiaugiuosi rezultatu.
– Turbūt ir prie tobulo šaudymo kabintis dėl prizinės vietos galimybių nebebuvo dėl per didelio atstumo?
– Taip, be šansų. Nebent gal jei būčiau bėgusi kaip vyrukas (juokiasi, red.).
Tikrai sunku. Gal pritrūko kelių dūrių, bet …
Labai džiaugiuosi, kad gražiai pabaigiau paskutinį kartą vykusias jojimo varžybas. Esu labai patenkinta, kad su jojimu atsisveikinau išdidžiai, aukštai pakelta galva.
Noriu padėkoti savo jojimo treneriui, padėkoti Vytautui Poznanskiui.
Kai klausdavo anksčiau, ar bus gaila jojimo, purtydavau galvą, bet dabar – gaila. Finišavus ir girdint žmonių aplodismentus susigraudinau, kad tai paskutiniai žingsniai su žirgais.
– Tokijo žaidynėse irgi buvote septinta. Ar galite palyginti šias patirtis?
– Tokijuje buvau labiau nusiminusi. Čia džiaugiausi, kad sugebėjau pakilti, nenukritau keliomis pozicijomis.
Aišku, norėjau medalio, bet visos 18 finalo dalyvių yra jų vertos, buvo neaišku, kaip kortos sukris.
– Jau sakėte, kad jums patinka ir jojimą pakeisti kliūčių ruožo rungtis. Vadinasi, turite ambicijų keliauti ir į ketvirtąsias olimpines žaidynes Los Andžele?
– Labai tikiu savimi, manau, kad galiu dar ketverius metus pratempti, bet dabar labiausiai norėčiau bent kelių dienų ramybės. Čia buvo didelis triukšmas, o aš norėčiau tyliai kambaryje pamąstyti ir susivokti. Noriu atsipūsti ir pailsėti bent kelias dienas, nes vakar (po pusfinalio) jaučiausi žiauriai blogai, buvo labai sunku po bėgimo rungties. O šiandien vėl skraidžiau. Pavyko surinkti save, šiandien jaučiuosi euforijoje.
– Tai paskutinės olimpinės žaidynės Laurai Asadauskaitei (ji finišavo 16-a) – kaip vertinate jos indėlį jūsų sporte?
– Fenomenas. Ji tituluota visais įmanomais titulais, olimpinėse žaidynėse trūko nebent bronzos medalio.
Tai žmogus iš didžiosios raidės. Lenkiu prieš ją žemai galvą, daug galima pasisemti. Jos stiprybė, charakteris ne kartą padėdavo, ypač kai pačiai trūkdavo jėgų. Kai sunku, ji sugeba atsistoti ir taria savo: „Aš visus užkariausiu“.
Karalienės karūną ji visada nešiojo ir nešios.
