Pasitreniruoti į Italiją 31 metų dviratininkas savo automobiliu atkeliavo po trumpų atostogų gimtojoje Klaipėdoje. O prieš šį atokvėpį sportininkas pasiekė pergalę, kuri jam reiškia daugiau nei aukso medalis, 1 500 litų premija ar išskirtiniai marškinėliai, kuriuos jis vienintelis galės vilkėti iki kitų metų birželio.
Birželio pabaigoje Utenoje vykusiame Lietuvos dviračių plento čempionate T. Vaitkus pirmas kirto grupinių lenktynių 168 km distancijos finišo liniją, užkopė ant aukščiausio garbės pakylos laiptelio ir pakartojo 2008-ųjų laimėjimą. Po to jis penkerius metus nedalyvavo šalies pirmenybėse dėl nesutarimų su tuomečiais Lietuvos dviračių sporto federacijos (LDSF) vadovais. LDSF valdžia šių metų pradžioje pasikeitė, T. Vaitkus sugrįžo ir įrodė, kad be reikalo buvo ignoruojamas, vadinamas išsisėmusiu.
Buvusio garsaus dviratininko Algirdo Vaitkaus sūnus ir auklėtinis neslėpė – triumfas Lietuvos čempionate buvo ir atpildas už persekiojusias nesėkmes bei traumas, pastaruoju metu trikdžiusias jo karjerą, kurioje netrūko įspūdingų pergalių ne tik plente, bet ir treke.
16 kartų Lietuvos čempionas (11 treke ir 5 plente), 2000 m. pasaulio jaunių treko čempionas ir vicečempionas, 2001 m. Europos jaunimo treko vicečempionas ir bronzos medalio laimėtojas, 2002-ųjų pasaulio jaunimo (iki 23 metų) plento asmeninių lenktynių čempionas, 2004 m. Atėnų olimpinių žaidynių treko komandinių persekiojimo lenktynių 8-osios vietos laimėtojas, 2005 m. Europos treko vicečempionas, 2006 m. daugiadienių lenktynių „Giro d’Italia“ etapo nugalėtojas. Tai – tik svarbiausi T. Vaitkaus karjeros laimėjimai.
Atletas tikisi dar labiau papildyti savo trofėjų kolekciją. Bet tai jis norėtų padaryti vilkėdamas ne „GreenEdge“ aprangą. Nesileisti stumdomas ir trasose, ir gyvenime įpratęs lietuvis nenusileido ir australams, norėjusiems primesti patyrusiam profesionalui savo planus po pernai Belgijoje T. Vaitkui atliktos dešinio kelio operacijos.
Dėl užtrukusios reabilitacijos šio sezono pradžioje klaipėdietis nelenktyniavo taip stabiliai, kaip norėtų. Bet dvi pergales į savo sąskaitą šiemet jis jau įsirašė – po ilgos pertraukos apsivilkęs Lietuvos rinktinės marškinėlius laimėjo daugiadienių lenktynių „Tour of Azerbaidjan“ etapą bei šalies pirmenybes.
– Po atostogų namuose treniruojatės Italijoje. Kokioms varžyboms rengiatės?, – paklausėme T. Vaitkaus.
– Kol kas nežinau. Buvo numatyta, kad rugpjūtį dalyvausiu lenktynėse Amerikoje. Bet norėčiau pakalbėti su vienu komandos vadovų, kad manęs nevežtų ten. Nes varžybos vyks aukštikalnėse, tokiose trasose, kurios man netinka. Juk Europoje vyks tikrai mano stiliui labiau tinkančių lenktynių, kuriose dalyvaus „GreenEdge“, todėl klubo požiūris keistas.
– Neplanavote dalyvauti „Tour de France“?
– Ne. Kai prasidėjo nesutarimai su komanda, nepuoselėjau didelių vilčių.
– Dėl ko kilo nesutarimų?
– Yra kelios priežastys. Su komandos vadovais buvo daug pokalbių ir apie tai, kad man neleidžia pasireikšti lenktynėse, ir dėl požiūrio į reabilitaciją po traumų bei operacijos. Jiems nepatiko mano gydymo planas, norėjo viską daryti savaip, nors buvo akivaizdu, kad tai be reikalo užtęs reabilitaciją. Bet jie leido suprasti, neva lietuvis negali suprasti tokių dalykų. Nors gydžiausi ne Lietuvoje.
– Dabar jau pasveikote?
– Po kelio operacijos ilgai jaučiau skausmą, iššoko cista. Dabar po truputį viskas gerėja. Manau, arba jau paprasčiausiai pripratau prie to skausmo ir jis mane ne taip kamuoja, arba situacija pasitaisė. Jei iki sezono pabaigos skausmas neduos ramybės, reikės dar vienos operacijos, bet šįsyk daug lengvesnės.
– Neslepiate, kad norėtumėte pakeisti klubą. Ar pats ieškote komandos, ar laukiate pasiūlymų?
– Ieško mano vadybininkas. Pagrindinės mano sąlygos – norėčiau eiti į komandą su labai stipriu lyderiu arba pavasario klasikinėse lenktynėse man pačiam leistų būti lyderiu ar bent jau leistų parodyti, ką galiu.
– Ar Lietuvos čempiono marškinėliai gali padėti pasirašant naują sutartį?
– Žinoma. Kiekviena komanda nori būti išskirtinė ir savo gretose turėti nacionalinių čempionų. Tai vienas kozirių. Tiesa, keli klubai tuo nesuinteresuoti, jie nori, kad visų dviratininkų apranga būtų vienoda. Bet daugumai ekipų tai – pranašumas.
– Lietuvos čempionate dalyvavote po penkerių metų pertraukos. Grįžote, kai tik pasikeitė LDSF valdžia. Ar taip greitai pasijuto permainos federacijos valdžioje?
– Taip, jaučiasi šviežesnis mąstymas, kitoks požiūris į sportininkus, bendravimas. Naujasis federacijos prezidentas (Žydrūnas Stankevičius) asmeniškai buvo susitikęs su dviratininkais, domėjosi, kuo federacija galėtų padėti. Anksčiau to nebuvo, rūpėjo tik savi interesai.
– Nesutarimai su LDSF kilo dar tada, kai atstovavote Lietuvos treko rinktinei. Gal norėtumėte sugrįžti į treką, ar jau per vėlu?
– Viskas įmanoma. Ir norėčiau sugrįžti. Bet kol kas noriu susitvarkyti visus reikalus kitiems metams.
– Po Lietuvos pirmenybių sakėte, kad jei nuspręstumėte dalyvauti šių metų pasaulio čempionate Florencijoje, turėtumėte numesti svorio. Ar planuojate tai daryti?
– Kol kas nežinau. Bus aiškiau po stovyklos aukštikalnėse, kai įvertinsiu savo savijautą, galimybes. Spėlioti nenoriu. Trasa pasaulio čempionate kalnuota, o nuvažiuoti vien tam, kad dalyvaučiau, nesinori.
– Ar dažnai tenka reguliuoti svorį: numesti, kai reikia ištvermės, priaugti kelis kilogramus, kai reikia jėgos?
– Stengiuosi labai „nesimėtyti“. Žinau savo stipriąsias ir silpnąsias savybes. Prisieksperimentavau, kai buvau jaunesnis.
– Iškart po pergalingo finišo Lietuvos čempionate jus pasveikino į Uteną kartu atvykusi tavo drauge Gabrielė. Ar ji visąlaik keliauja drauge?
– Kai yra galimybė, važiuojame kartu, bet kai užsienyje dalyvauju lenktynėse, ji lieka namuose, nes man reikia gyventi varžybų grafiku.
– Gal jau galvojate, ką veiksite baigęs sportininko karjerą?
– Norėčiau veiklos, susijusios su dviračių sportu. Tai mane traukia. Jau gavau ir vienos komandos pasiūlymą būti sporto direktoriumi. Bet kol kas nenoriu plačiau apie tai kalbėti. Kol yra sveikatos, noro ir galimybių, reikia sportuoti iš visų jėgų.
Dviračių sporte važiuoja ir keturiasdešimtmečiai, ir net vyresni. Ir gerai važiuoja.
