Ranką ar koją dažniau pasitempia ant žemės nei balione
Kalbėdamas apie balionų kritimą, G.Leškevičius vartoja oreivių vartojamą terminą „prakristi“, kuris reiškia, kad pilotas kurį laiką nekaitins oro kupole ar kaitins jį ne taip intensyviai.
„Visais laikais balionai krito, krenta ir kris. Aš kartais prie keleivių pavartoju terminą „prakrisim“. Juos išgąsdina, nors tai – visai normalus terminas tarp pilotų. Jis reiškia „kažkurį laiką leisti balionui pažemėti“, – portalui 15min aiškino pašnekovas, daugeliui geriau žinomas kaip televizijos laidų ir renginių vedėjas, įvairių muzikinių projektų dalyvis, dainininkas.
Nors oreivyste Lietuvoje aktyviai užsiimama jau gerus tris dešimtmečius, tik pastaraisiais metais padažnėjo įrašų socialiniuose tinkluose ir pranešimų žiniasklaidoje apie incidentus, į kuriuos esą pateko balionai.
„Grėsmingas oro baliono nusileidimas“, „oro balionas nusileido avariniu būdu“, „balionas galėjo leistis dėl to, kad prakiuro“, „buvo matyti, kad viršuje suplyšo“ – tokie komentarai lydi netoliese buvusių žmonių nuotraukas ar filmuotus vaizdus.
G.Leškevičiaus manymu, panašių incidentų „padaugėjo“, nes padaugėjo informacijos sklaidos kanalų, išpopuliarėjo socialinė medija, kiekvienas mobiliuoju telefonu gali nufilmuoti neįprastai skrendantį ar besileidžiantį balioną.
„Būtų geras palyginimas su kiaušiniu, kuris nukritęs sudūžta. Balionas skraidina žmones, todėl, jei ir jam taip nutiktų, būtų daug skambių antraščių, kaip dūžta gyvybės ir likimai. Krentantis balionas panašus į parašiutą – virš galvos yra didelis kupolas, kuris prilaiko krepšį, – aiškino jis. – Jei danguje neįvyksta kokia nelaimė, sakykime, toks stiprus susidūrimas su kitu balionu, kad suplyštų kupolas, jis krenta lyg parašiutas. Nėra buvę tokio atvejo Lietuvoje, bent jau aš nežinau. Tokie atvejai itin reti.
Imkime desantinius parašiutus. Karys su visa ekipuote sveria apie 130 kg ir krenta 6 m/s greičiu. Toks greitis yra didelis, vis stengiamasi jį sumažinti. Įsivaizduokime, kad sugenda abu baliono degikliai, kurie yra tarytum varikliai ir būna dubliuoti – jei vienas sugenda, galima naudoti likusį, nors abu varikliai sugenda labai retai. Tuomet balionas leistųsi iki 5 m/s greičiu.“
Kuo didesnis balionas, tuo jis leidžiasi lėčiau – dėl inercijos. Sugedus abiem degikliams ar staigiai leidžiantis dėl kitų priežasčių, net žemėdamas iš nedidelio aukščio balionas gali pasiekti didesnį greitį ir, pasak oreivio, tikėtina, kad į žemę trinktels kietokai, bet ne mirtinai.
„Minkštų nusileidimų“, – tokį palinkėjimą viso pasaulio oreiviai dažniausiai parašo ar ištaria vietoj atsisveikinimo.
Nusileidimai paprastai būna daugiau ar mažiau minkšti, jei tokį apibūdinimą galima pritaikyti pintam krepšiui, – balionas švelniai paliečia žemę ir lieka stovėti ar parvirsta ant šono.
Pučiant stipresniam vėjui balioną už specialios virvės gali pagauti žemės komandos nariai, parvirtęs jis dar gali čiuožti keletą ar keliasdešimt metrų. Jei kartu skrendantys žmonės laikosi nurodymų – tvirtai laikytis, likti krepšio viduje ir nekišti į lauką rankų ar kokių nors daiktų, net kietesnis nusileidimas baigiasi tik stipresniais įspūdžiais ar nedideliu išgąsčiu.
„Jei balionas leidžiasi labai stipriai, gali būti, kad žmogus kažką išsinarina ar susilaužo. Turėčiau spjauti per kairį petį, bet per mano kukliais daugiau nei 1000 skrydžių valandų lūžių nebuvo. Ir net išnarinimų, – tvirtino G.Leškevičius. – Žinau, kad per vieną kietą nusileidimą keleivė pasitempė koją, kitą kartą keleivis pasitempė ranką. Aš daugiau kartų esu pasitempęs ranką ar koją ant žemės. Balione man taip dar nenutiko. Tai susiję su mokėjimu priimti kietą nusileidimą. Dėl to keleivius ir instruktuojame – stipriai laikykitės, sulenkite kelius, nieko neiškiškite. Jei žmonės laikosi instrukcijų ir nieko nepraleidžia, jei lieka krepšio viduje, tikėtina, kad nieko nenutiks.“
„Dar nebuvo skrydžio, po kurio nenusileisčiau ant žemės“
Danguje vėl pradėjus skraidyti oro balionams, bene tituluočiausia iš Lietuvos oreivių moterų Daiva Rakauskaitė, norėdama pristabdyti pranešimų apie jų patiriamas „avarijas“ srautą, socialiniame tinkle „Facebook“ paaiškino, kaip šie orlaiviai skraido ir yra valdomi.
Anot jos, pirmiausiai oro baliono kupolas pripildomas karšto oro. Jo gale yra skylė, kurią dengia iš tos pačios medžiagos kaip kupolas pasiūtas didžiulis apskritimas, vadinamas parašiutu. Jis priklijuojama prie kupolo specialiais lipdukais, kad pripučiant neišeitų karštas oras ir balionas pakiltų. Karšto oro „pagaminama“ degiklių pagalba, naudojant propano-butano dujų mišinį. Pilotai su savimi paprastai pasiima dujų 2-2,5 val. trukmės skrydžiui.
„Oro balionas skrenda, kur pučia vėjas (prieš vėją, deja, neskrenda), tai kildama į viršų, tai leisdamasis „gaudo“ skirtingas vėjo kryptis ir taip gali manevruoti“, – pasakojo sportininkė, po dukart Europos moterų čempionatuose laimėjusi sidabrą, o pasaulio moterų čempionatuose užėmusi šeštą vietą.
Prireikus nusileisti, pilotas nustoja kaitinti orą kupole arba atidaro parašiuto dengiamą skylę ir išleidžia dalį karšto oro. Norėdamas leistis greičiau, pilotas parašiutą traukia stipriau. Pasiekęs žemę, jis visada visiškai atidaro parašiutą, kad išleistų orą, tokiu būdu kupolas nusileidžia ant žemės.
„Neišmanantiems balionų gali pasirodyti, kad balionas prakiuro, bet tai yra privaloma skrydžio pabaigos dalis, – pažymėjo oreivė. – Vaizdumo dėlei pabandykite maišelį pripūsti oro ir jį suspausti – jei nebus skylės, jis tiesiog sprogs. Visiškai išleidus orą, baliono kupolas supakuojamas į maždaug 1 kub. m tūrio „maišelį“ ir paruošiamas transportavimui.“
Oro balionui tiek pakilti, tiek nusileisti reikia maždaug 55x55 m aikštelės. D.Rakauskaitės žodžiais, iš esmės tinkama bet kuri tokio dydžio pieva net ir mieste.
„Pilotai-profesionalai leidžiasi ir mažose aikštelėse, gali be rimtesnių kupolo pažeidimų nusileisti net ir miške (tam idealiai tinka eglynas). Balionas leidžiasi ten, kur pakeliui randa tinkamą pievą, ir visada nusileidžia ant žemės. Mano 13 metų praktikoje nebuvo nė vieno skrydžio, po kurio nenusileisčiau ant žemės. Kartais būna labai minkšti nusileidimai, kartais – kietesni, bet mano pakeleiviams dažniau patikdavo kieti nusileidimai (nes po to būna ką prisiminti)“, – juokėsi sportininkė.
Jei kupolą suplėšo šakos ar starto metu būna šiek tiek pradeginama kupolo apačia, sertifikuotas siuvėjas ar siuvėja po skrydžio jį susiuva ir balionu galima vėl skristi.
Prognozės rodė 2 val. gero oro prieš škvalą
Praėjusią savaitę Vilniuje vykusį karšto oro balionų čempionatą apkartino jau per pirmą skrydį įvykęs skaudus incidentas, kai vienos komandos įgulos narę sužalojo vėjo gūsio pagautas baliono krepšys.
Tiesa, nors iš pradžių įtartas kaulo lūžis, ji atsipirko tik stipriu sumušimu. Taip nutiko staigiai pablogėjus oro sąlygoms. Kylant balionams buvo saulėta, pūtė tinkamas vėjas. Netrukus oras stipriai pasikeitė – sostinę po karštos dienos užklupo audra.
Prieš kiekvieną skrydį pilotai atlieka nemažai darbo: ne kartą tikrina oro prognozes, vėjo kryptį ir greitį, kruopščiai pasirenka pakilimo vietą, kiek įmanoma, apskaičiuoja skridimo trajektoriją ir kartais net gali nusakyti nusileidimo vietą. Nejau negalima numatyti staigaus oro pasikeitimo ir tokiu atveju tiesiog neskristi nei paskui „kristi“ su visu balionu ir keleiviais?
„Dažnai sveriame, kas geriau. Vienas oreivis turi posakį: geriau tegul 60 rėkia nei paskui 6 ant rankų neša. Ta procesija būtų paskutinė… – kalbėjo G.Leškevičius. – Būna, kad sulaukiame žinučių ar skambučių: koks puikus oras, kodėl neskrendate? Tokius orus turėjome visą praėjusią savaitę, nors prognozavo škvalus.
Stebėjome situaciją ir prieš tą ketvirtadienio skrydį, sekėme prognozes ir matėme, kad frontas – toli, už 50-60 km, virš Baltarusijos. Niekas nepuolė pūsti balionų, kol neįsitikinome, kad frontas sulėtėjo iki 10-20 km/h greičio. Tai reiškė dvi valandas rezervo. Po pakilimo pusvalandį skridau visai ramiai. Matėme lengvus debesėlius, bet nebuvo aiškios fronto linijos, jis judėjo pamažu. Tik staiga ėmė stiprėti, ryškėti. Natūralu, kad apie tai pranešėme vieni kitiems, ir spėjome nusileisti laiku. Tik keli kolegos, kurie gal norėjo tęsti varžybinį skrydį, nes nebuvo pabaigę užduočių, o gal kabojo virš miškelio, uždelsė. Oro balionas – tokia transporto priemonė, kad jos nepasukti ir negrįši 5 m atgal, kad nusileistum į ką tik praskristą puikią pievelę.“
Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad panašioje situacijoje buvo atsidūrę ne vien oro balionų pilotai. „Tą pačią dieną Paluknyje skraidė lėktuvėliai, iš radarų stebėjo or sąlygas. Pakilę Trakų apylinkėse, jie nespėjo sugrįžti į Paluknį, nors skridimo – vos kelios minutės. Turėjo leistis į atsarginį aerodromą. Nesame visiški neišmanėliai. Kai matome pavojų, suvokiame, kad kartais geriau nestartuoti. Visi objektyvūs duomenys iš meteorologinių radarų rodė, kad spėsime. Pirmieji pakilę, jei būtume matę, būtume kitus perspėję. Varžybų organizatorius Tadas Gegevičius pakilo pats pirmas. Jei būtų įžvelgęs bet kokį pavojų, būtų sakęs: nerizikuokite. Juk visi turi radijo ryšį. Pusvalandį išties džiaugėmės ramiu skrydžiu“, – prisiminė G.Leškevičius.
Tarp oreivių sklando juokas: „Pilotas klausia keleivių, ar pasiėmė lietpalčius. „Ne…“ – papurto galvas šie. „Blogai, labai blogai…“ – pakomentuoja pilotas.“
Šį pokštą supranta žmonės, žinantys, kokiu oru skraido balionai. Daugelio supratimu geras oras nebūtinai bus tinkamas skrydžiui. Reikia vėjo, bet ne per stipraus, ir jokių kritulių. Taip pat – jokių termikų (aukštyn kylančių šilto oro srautų, kurie susidaro įšilus Žemės paviršiui ir dėl kurių balionas būti sunkiai suvaldomas), todėl vasaromis balionai skraido tik porą valandų po saulėtekio ir porą valandų iki saulėlydžio.
„Mūsų instrukcijos paprastos: jei matome, kad ateina nenumatytas meteorologinis reiškinys, vienintelis nurodymas – kuo greičiau leistis, – pabrėžė G. Leškevičius. – Greitas leidimasis gali būti pavadintas kritimu. Kontroliuojamu kritimu, nes pilotas priverčia balioną leistis. Nusileidimui tuomet tinka didelis laukas, nesvarbu, ar pieva, ar auganti kultūra, svarbu – atsidurti ant žemės. Paprasčiau atlyginti žalą už ištryptą javų lauką, nei leisti nukentėti žmonėms.
Didžioji dalis komentatorių (po skrydžio, per kurį nukentėjo oreivė, – red. past.) vadino mus bepročiais, kurie stumia kitus į pavojų, nori pasipinigauti. Nepažįstu taip skvarbiai mąstančių žmonių, kaip oreiviai. Patikėkite: nė vienas nenori užsimušti. Dauguma iš beveik 40 čempionate dalyvavusių pilotų skrido už savo pinigus. Iš meilės dangui, iš noro Vilniui ir savo šaliai parodyti, kad galime ir esame pasiryžę džiaugtis tuo, ką duoda kiekviena diena.
Bet sakantieji, kad esame bepročiai, tam tikra prasme yra teisūs. Ne bepročiui sudėtinga ilgai išsilaikyti šioje srityje – hobį ar sporte, kad ir kaip pavadinsi. Jis atima begalę laiko, pastangų, reikia žinių, praktikos ir didžiulių išlaidų, jei dalyvauji varžybose. Gale gale oreivystei reikia pribręsti. Kaip galima tiek daug žmonių laikyti kvailiais?“
Geriau leistis mieste, bet su dujų rezervu
Pasitaiko, kad balioną ant žemės neplanuotoje vietoje nutupdo ne suprastėjęs, o pernelyg geras oras. Ne kartą yra buvę, kad pilotai leidosi tarp gyvenamųjų namų, automobilių aikštelėje ar net į transporto žiedą. Taip elgtis juos priverčia dingęs vėjas.
„Du šios savaitės atvejai – vos pakilę Vilniuje, gavome vėją į vakarus. Pūtė silpnai, todėl paprašėme skrydžio vadovų leidimo skristi aukščiau. Ten vėjas pasisuko į rytus, bet buvo greitesnis. Nuskridome į visai kitą pusę nei skridome pažeme. Žemai vėjas pūtė į pietryčius, viršuje – į šiaurės vakarus. Nepaisant to, visi nusprendėme grupe pakilti ir išsilaikyti aukščiau, kad išskristume iš miesto.
Mes, oreiviai, esame gamtos vaikai, priklausomi nuo gamtos, – pasakojo G.Leškevičius. – Gamta mėgsta papokštauti, kartais – nepiktai, kartais – pikčiau. Iš to, kaip sugebi su ja susitarti, atsiranda sprendimai. Jei vėjas silpnas, nėra tragedijos nusileisti mieste, radus aikštelę, pavyzdžiui, parke. Nesudėtingas procesas. Nebūna taip, kad balionas prakiuro ar kažkas sugedo, todėl leidžiasi mieste. Instrukcijose parašyta, jog skrydį reikia planuoti taip, kad išskristume iš miesto. Nusileidimas tankiai apgyventoje vietoje yra rizikingesnis – ne žmonėms, o bet balionui, yra grėsmė jį suplėšyti, tada ir mes patys galime nukentėti. Miestuose pilotai leidžiasi, kai vėjas netikėtai susilpnėja, kai būna tikrai visai silpnas. Gerokai saugiau surasti didesnę aikštelę ir saugiai nusileisti dar turint dujų, kad galėtume reguliuoti nusileidimo greitį ir valdyti balioną. Niekada neskrendame iki paskutinio dujų lašo. Tokioje situacijoje dažniausiai priimtume sprendimą leistis mieste.“
Pasak oreivio, neretas atvejis, kad pasikeičia vėjo greitis. Ore jis ne tiek aktualus, kiek startuojant. Pavyzdžiui, pernelyg stiprus vėjas neleidžia pripūsti baliono, blaško kupolą. Jei pilotas žino, kad vėjas turėtų nusilpti, startui susiranda užuovėją. Skrydžio metu, jei vėjas sustiprėja, nėra taip baisu. Balionas skrenda su visa oro mase ir vėjo greičio viršuje nelabai aktualus. Štai neseniai į daugiau nei 9 km aukštį paprastu oro balionu pakilęs Rokas Kostiuškevičius pernai, Pietų Amerikoje skrisdamas virš Andų kalnų, buvo pasiekęs daugiau kaip 170 km/val. greitį.
Prieš skrydį pilotai faktinei vėjo krypčiai ir greičiu nustatyti į orą leidžia nedidelius balionėlius – vadinamuosius zondus. Matydami, kad balionėliai kyla statmenai, jie ieško kitos starto vietos, pavyzdžiui, iš Vilniaus pervažiuoja į Trakus.
