Prieš turnyrą Vilniuje netrūko abejonių ir nerimo, nes, nepaisant nesuskaičiuojamų Lietuvos penkiakovininkų titulų tarptautinėse arenose, niekas nežinojo, ar lietuviai gebės patys organizuoti šios sudėtingos sporto šakos varžybas.
Olimpiniai prizininkai Andrejus Zadneprovskis ir Edvinas Krungolcas dvi dešimtis trukusias karjeras baigė taip ir nesulaukę galimybės pasivaržyti namie, savų žiūrovų akivaizdoje.
Tačiau dabar A.Zadneprovskis pagaliau šypsosi.
„Abejonių tikrai buvo, jų buvo ir prieš mėnesį, ypač dėl žirgų iš Lenkijos, taip pat dėl baseino ir maniežo būklės, bet šiuolaikinėmis technologijomis pavyko padaryti, kad viskas atrodytų aukštame lygyje.
Viskas pasiteisino. Dabar galima atsikvėpti ir pasidžiaugti, jog iš sportinės ir techninės pusės viskas praėjo puikiai. Ir tai yra ne mano, bet mūsų svečių nuomonė“, – sakė Atėnų ir Pekino olimpinių žaidynių prizininkas, dabar užimantis Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos viceprezidento pareigas ir buvęs vienas iš pagrindinių varžybų rengėjų.
Ranka nuo stiprių paspaudimų pastarosiomis dienomis šilo ir Daliui Matvejevui – 2011 metais padėjęs rengti Europos krepšinio pirmenybes mūsų šalyje vilnietis savo patirtį perkėlė į šiuolaikinę penkiakovę ir buvo visų idėjų ir organizacinių reikalų variklis pastaraisiais mėnesiais.
Jis pastebėjo, kad tarptautinės šiuolaikinės penkiakovės (UIPM) federacijos atstovai buvo įsitempę tik pirmąją varžybų dieną, nes pasaulio ir Europos pirmenybes prasideda atrankos varžybomis, o taurės finalas vyksta be tokių repeticijų.
„Galima sakyti, kad iškart buvo karinė padėtis, todėl UIPM atstovai nerimavo dėl TV transliacijų, kurios buvo pateiktos 163 valstybėms, – sakė Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos atstovas ryšiams su žiniasklaida D.Matvejevas. – Bet viską padarėme laiku ir tiksliai“.
Išlaidos – 280 tūkst. eurų
Tris dienas trukusių varžybų Vilniuje biudžetas siekė apie 280 tūkst. eurų.
90 tūkst. eurų skyrė Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamentas, dar 10 tūkst. dolerių buvo sumokėta kaip užstatas UIPM ir ši dalis turi sugrįžti lietuviams.
Dar apie 30 tūkst. eurų varžybų organizavimui skyrė rėmėjai.
Didžioji iš šalies iškeliavusių pinigų dalis – kiek daugiau nei 20 tūkst. eurų – buvo sumokėta už žirgus, pasiskolintus iš Lenkijos žirgynų.
Dar 17 tūkst. kainavo nauja fechtavimo įranga su devyniais takais, bet visa tai lieka Lietuvoje ir bus naudojama kitose varžybose ateityje.
Kiek daugiau nei 6 tūkst. eurų buvo atseikėta taikinių nuomai - specialius taikinius, į kuriuos šaudoma lazeriniais pistoletais, galima rasti tik keliose valstybėse.
D.Matvejevo teigimu, dar apie 150 tūkst. eurų biudžeto atėjo iš svetur – šie pinigai nusėdo įvairiuose mūsų šalies ekonomikos sektoriuose, nes už transportą, gyvenimą viešbučiuose, transliacijas mokėjo ir kitų šalių delegacijos bei UIPM.
Galiausiai renginiu liko patenkintos abi pusės – ir šeimininkai, ir svečiai.
„Kasdien vis padėkodavo UIPM prezidentas Klausas Schoermannas. Įstrigo ir Prancūzijos rinktinės trenerio ir federacijos vadovo rankos paspaudimai už gerą renginį“, – sakė D.Matvejevas.
Prie pasaulio taurės organizavimo svariai prisidėjo Vilniaus bėgimo maratono rengėjai Justė Keršienė ir Darius Mikulis, o taip pat visa penkiakovininkų šeima: pradedant jaunaisiais atletais Emilija Serapinaite ir Luku Kontrimavičiumi, vienu iš dviejų vyriausių varžybų teisėjų E.Krungolcu, baigiant patyrusiais treneriais Jurijumi Moskvičiovu, Viačeslavu Kalininu, Tomu Makarovu, taip pat federacijos prezidentu Vaidu Barakausku.
Ar turnyras galėjo būti surengtas dar sklandžiau?
„Galbūt galėjo būti daugiau žmogiškųjų ir finansinių resursų, dar daugiau reklamos, – svarstė D.Matvejevas. – Dar ir oras galėjo būti geresnis, daugiau žiūrovų būtų atėję“.
Sudėtinga suskaičiuoti kiek žiūrovų per tris dienas apsilankė Lazdynų baseine (plaukimas), lengvosios atletikos manieže (fechtavimas) ir Vingio parke (jojimas, bėgimo ir šaudymo rungtys).
Tačiau jų gretos paliko įspūdį ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių penkiakovininkams, kurie dėl sudėtingos ir ilgos sporto šakos ypatumų nėra išlepinti žiūrovų dėmesiu.
„Lietuvius ypač traukė žirgai ir raiteliai. Pasižiūrėti jojimo susirinko daugiau žmonių nei paskutinės – šaudymo ir bėgimo – rungties“, – pažymėjo D.Matvejevas.
Rungtys lietuviams susiklostė skirtingai
Sportiniai šeimininkų lūkesčiai išsipildė šeštadienį, kai moterų varžybų finale Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė galingu pasirodymu šaudymo ir bėgimo rungtyje nuskrido ant sidabrinės pakylos.
„Iš Lauros visi laukė daug – draugai, kaimynai, pažįstami, – sakė 2012 metų olimpinės čempionės vyras ir treneris A.Zadneprovskis. – Visi žinojo ir tikėjo, kad Laura bus stipri paskutinėje rungtyje, nors po nesėkmingo fechtavimo kai kam kilo abejonių.
Bet aš sakiau, kad sėkmingai pasirodžius jojime, dar galima kovoti dėl medalių. Laura tai ir įrodė“.
Tarp 32 sportininkių Lina Batulevičiūtė užėmė 14 vietą, Ieva Serapinaitė – 20. Vyrų finale Justinas Kinderis finišavo šešioliktas.
„Ieva plaukė ir fechtavo gerai, bet jojime jai burtais kliuvo sudėtingas žirgas, o bėgimo ir šaudymo rungtis nėra stiprioji. Lina – tikra šaunuolė, prie gerų emocijų ji iškovojo net 24 pergales fechtavimo rungtyje – jai labai padėjo žiūrovų palaikymas, – analizavo A.Zadneprovskis. – Mišrioje estafetėje užimtą šeštąją vietą vertinu normaliai, nors prieš paskutinę rungtį buvome treti. Ieva sekmadienį šaudė nelabai taikliai, o ir Justinas nėra geriausios sportinės formos šaudymo sektoriuje po sezono Pietų Korėjoje, kur galbūt jam buvo sunkiau pasirengti techninėms rungtims.
Per artimiausias dvi savaites pabandysime tai pagerinti iki Europos čempionato, kuriame startuos visi mūsų geriausi sportininkai“.
Kada penkiakovės elitas sugrįš į Lietuvą?
Ši savaitė – geras metas poilsiui ir analizei renginio, kurio daugybę metų lietuviai nesiryžo organizuoti patys.
Bet galiausiai jie neprašovė.
„Tai požiūrio klausimas – jei yra ambicijos ir darni komanda viskas yra įmanoma“, – sakė D.Matvejevas.
„Džiaugiamės, kad pasirinkome Vilnių, nes Druskininkai nebūtų spėję įrengti stadiono“, – pradinę idėją organizuoti pasaulio taurės finalą ne sostinėje, bet naujame olimpiniame sporto komplekse prie pat Druskininkų prisiminė A.Zadneprovskis.
Nežinia kada Lietuva vėl galės mėgautis šiuolaikinės penkiakovės elitinėmis varžybomis.
Paraišką Europos ar pasaulio pirmenybėms reikėtų pateikti likus bent trejiems metams iki varžybų datos, be to, šio rango varžybos kainuoja daugiau, nes su atrankos kovomis ir estafetėmis trunka visą savaitę, o dalyvių skaičius perkopia du šimtus.
Realiau būtų surengti pasaulio jaunimo pirmenybes, kuriose būna keturios rungtys be jojimo – reikiamo lygio žirgų neturintiems lietuviams taip būtų dar paprasčiau. Tad ateityje Druskininkų sporto centras dar gali praversti.
„Kol kas planų neturime, visi jaučiamės patenkinti ir kurį laiką tuo pasidžiaugsime. O ateityje galbūt jau ne mes, o tarptautinė federacija kreipsis į mus dėl čempionato rengimo“, – šyptelėjo D.Matvejevas.
„Juokavome, kad po pasaulio taurės finalo kitas renginys turėtų būti pasaulio čempionatas. Bet apie tai – ateityje, – kalbėjo A.Zadneprovskis. – Dabar galime pasidžiaugti, kad renginys pavyko, medalis yra, visi liko sveiki, be traumų. Ko daugiau norėti?“
