Didingoje vietoje – ištaigingų Versalio rūmų soduose, šalia buvusios karalių rezidencijos ir prancūziškojo klasicizmo architektūros paminklo – įrengtoje aikštelėje (taip vadinama šio sporto arena) antradienio popietę pasirodė geriausia šalies raitelė Justina Vanagaitė-Samuilė.
Aukštai pakilusi saulė dar kaitriau skrudino Paryžių – jutiminė temperatūra perkopė 36 laipsnius karščio. „Beprotiška“, – po finišo kuo skubiau pavėsio ieškojo giliai kvėpavusi J.Vanagaitė.
Ištikimiausio Lietuvos raitelės draugo – žirgo Nababo, šmaikščiai šaukiamo Kebabėliu – kailis žvilgėjo dar ryškiau. Sudėtingos sąlygos kliuvo ir jam, pirmą sykį žengusiam į tokią sceną.
„Neparduodamas už jokius pinigus“, – dar sykį pakartojo 34-erių J.Vanagaitė, nors sako sulaukianti ir 2 mln. eurų pasiūlymų. 11 metų amžiaus Nababui tai taip buvo debiutas olimpiadoje.
Į karjeros viršūnę pakilęs neišskiriamas duetas varžėsi olimpinėse dailiojo jojimo varžybose, dar vadinamose žirgų baletu ar šokiu.
Suprasti akimirksniu
- Dailusis jojimas – viena iš trijų olimpinių žaidynių jojimo disciplinų.
- Konkūrų varžybose vėliau pasirodys ir 51-erių Andrius Petrovas su žirgu Linkolns.
- Dailiojo jojimo varžybose Paryžiuje dalyvauja ir 40-metė vilnietė Sandra Sysojeva, bet ji atstovauja Lenkijai.
- Į olimpinių žaidynių programą dailusis jojimas įtrauktas dar 1912 m. Stokholme.
Aštunta pasirodžiusi J.Vanagaitė surinko 69,208 proc. ir tuo metu buvo ketvirta A grupėje, tačiau pati neabejojo, kad patekti į kitą etapą nepavyks.
„Tikrai ne. Aš visiems iš anksto sakiau, kad žinau, kur aš esu, kurioje vietoje realiai būsiu. Turi realistiškai žiūrėti į visą situaciją. Taip ir buvo“, – interviu zonoje prisiglaudusi prie reklaminės sienelės ir taip gaudydama vienintelį įmanomą šešėlį linksmą pokalbį tęsė geriausia šalies raitelė.
Galiausiai J.Vanagaitei atiteko 6 vieta tarp 10-ies A grupės raitelių, o finale varžysis tik 18 geriausiųjų (po dvi raiteles iš kiekvieno pogrupio, kurių yra šeši, ir dar šešios su aukščiausiais įvertinimais).
– Ypatinga diena, ypatinga vieta. Koks tas debiutas?
– Sunku net kalbėti. Aš nepamenu nieko, kas ką tik įvyko (juokiasi). Išjojau ir toks tarsi užtemimas. Nežinau, net kaip sekėsi. Rezultatą mačiau. Sakyčiau, stabilus įvertinimas man. Rekordo kažkokio nepagerinau.
Reikia nepamiršti, kad tai – olimpinės žaidynės. Jaudulys daro savo. Jojau pirmą pusę ir buvo toks jausmas, kad „ei, Juste, dirbk!“ (juokiasi). Jautėsi toks, truputį, pasimetimas. Gal kitaip ir negalėjo būti? Viską įvertinus, manau, psichologiškai visai neblogai laikiausi.
– O kaip Kebabėlis?
– Šiandien jis buvo afigienas! Tikrai puikiai klausė ir buvo geros nuotaikos. Kai tik atvykome į Paryžių, kadangi keliavome net keturias paras (su sustojimais pakelės žirgynuose pailsėti, – past.), tai Kebabėlis pirmą dieną čia buvo toks, sakyčiau, ribinis dėl manęs nusikratymo (šypteli). Aš jam zovadą keliu, jis man tik galvą purto... Net ir veterinaras mūsų juokėsi. Sakė, kad tokio Kebabėlio nėra matęs.
Bet vakar jau buvo visiškai atsipalaidavęs. Apšilimą dariau įprastai, kaip visada. Šiandien užsėdau, leidau ištiesti galvą ilgais pavadžiais – žinau, kad jeigu jis taip išsitempia, tai viskas bus gerai, Kebabėlis bus geras – taip ir nutiko. Jo nuotaika buvo gera. Žodžiu, valdomas.
– Kaip sekėsi kovoti su tuo pragarišku karščiu?
– Pajaučiau jį tik nulipusi. Prieš išjojant man davė tokią lateksinę pirštinę su ledo gabalu. Įsikišau jį čia (rodo į krūtinę, – past.). Ledo gabalas buvo didžiulis, bet kai tą pirštinę galiausiai išmečiau – ledo jau nebuvo likę. Labai greitai ištirpo.
Arklį irgi atvėsinome prieš pat startą šaltu lediniu vandeniu. Negaliu sakyti, kad jojant jaučiau, jog yra super duper karšta. Šiek tiek vėjelis prapučia ir ne tas galvoje šįkart buvo (šypteli). Dirbi ir nieko nejauti – karšta, ar šalta.
– Ar pavyko įgyvendinti planą, kalbant apie rezultatą?
– Norėjau parodyti savo stabilų įvertinimą. Susivaldyti ir, kiek įmanoma, joti be klaidų. Tuos dalykus, dėl kurių šlubuodavau – padariau gerai. Vadinasi, buvo kitų niuansų, kur nebuvo viskas tikslu.
Kiek atsimenu – man ir dabar viskas dar tarsi per miglą – jojimas, sakyčiau, buvo apyšvaris. Esu patenkinta. Trenerė atėjo ir irgi apsikabino. Reiškia – gerai (juokiasi). Nes dažniausiai pirma gaunu velnių, o tik po to pagiria. Šį kartą – tik gyrė, tai gal ir ne taip ir blogai.
Suprasti akimirksniu: kaip vertinamas dailusis jojimas?
- Pagrindinis tikslas – plėsti įgimtas žirgo atletines savybes, skatinti jo norą demonstruoti šias savybes ir maksimaliai parodyti jo, kaip jojamo žirgo, potencialą.
- Aukščiausias lygis pasiekiamas tuomet, kai žirgas nesipriešindamas tuoj pat paklūsta net pačioms švelniausioms raitelio komandoms, tačiau išlieka atsipalaidavęs ir, atrodytų, dirba be pastangų.
- Dėl to dailusis jojimas dažnai pavadinamas žirgų baletu ar šokiu.
- Varžybose vertinama tai, kaip žirgas atlieka dailiojo jojimo testą, arba schemą – numatytą judesių seką apibrėžtos aikštelės ribose.
- Kiekvienas judesys vertinamas atsižvelgiant į testo lygį pagal dešimties balų skalę. 0 taškų skiriama už neatliktą figūrą, o 10 – už atlikimą be priekaištų.
- 100% aukščiausiame lygmenyje dar nėra surinkęs nė vienas jojikas.
– Atsigriebsite kitose žaidynėse? Šis sportas – ilgaamžis...
– Tikrai taip! Andriui (Petrovui) net penkiasdešimt keleri. Jėzus tu mano, man iki 50-ies dar daug tų olimpiadų! Lėksiu ir lėksiu (juokiasi).
– O Kebabėlis?
– Jam – vienuolika. Dar vienoje olimpiadoje dalyvaus šimtu procentų. Bus 15 metų – pats gazas. Jeigu suskaičiuotume čia startuojančių žirgų vidurkį, tai ir gautume tuos 15–16 metų. Tai Kebabėlis dabar yra dar gana jaunas žirgelis.
– Prieš olimpiadą sakėte, kad sulaukiate pasiūlymų parduoti Kebabėlį už 2 mln. eurų. Dabar, po debiuto žaidynėse, kaina dar pakilo?
– Pažiūrėsime. Žinote, kai neparduodu... Man gali siūlyti, ką nori. Jis man yra per daug brangus, kad aš jį parduočiau. Aišku, daug kas sako: „tokios bapkės, Juste, galėtum daug ką nusipirkti, arklidę pasistatyti, arklių prisipirkti...“ Bet čia tik šaibos. Pinigai yra uždirbami, o tokį partnerį susirasti... Nežinau, čia – vienas iš milijono. Kad taip atitiktų mūsų charakteriai, viskas. Tikrai, tikrai neparduodamas!
Manęs daug, kas klausinėjo. Sakiau, pakalbėsime po olimpinių žaidynių. Jos praėjo, dabar sakysiu, kad pakalbėsime po Los Andželo (garsiai juokiasi, užsimindama apie 2028-ųjų žaidynes, – past.).
– Kebabėlis, beje, nusilengvino. Tai įprasta? Ar dėl įtampos?
– Oi, ne. Kakoja jie labai dažnai. Siusioja rečiau. Tų krūvų jie pridaro kas valandą. Tai – visiškai normalus dalykas. Ne kažkoks stresas. Džiaugiuosi, kad tai įvyko žingsnio metu, nes jeigu reikia keisti nurodymus, tuomet labai svarbus tikslumas. Jeigu būtent tada jis pradeda kakoti, būna, kad ne iš karto atsako į mano komandą. Na, aišku, nes reikia padaryti dalykus... Džiaugiuosi, kad šįkart tai įvyko žingsnio metu, tad viskas gražiai praėjo.
– Į socialinius tinklus kėlėte nutrintų kojų nuotrauką, ar neskaudėjo?
– Ne, tikrai ne. Gal dabar, po finišo ir pajaučiau. Jojant tai aš nieko nejaučiu. Dėjausi pleistrą tokį, tuomet, ant viršaus, vieną teipą. Žiūriu, kad nelaikys – uždėjau antrą. Viskas gerai. Išjoji ir jokio skausmo nebebūna. Pamiršti viską, neberūpi niekas.
Tik gerti labai norėjau. Tikiuosi į dopingo kontrolę dabar niekas nekvies, nes viską išprakaitavau (juokiasi).
