„Nekaip šaudžiau, buvo galimybė atsigriebti bėgime, bet to nepavyko padaryti. Sunkioje trasoje, kurioje daug posūkių, buvo neapsakomai sunku bėgti. Man nesiseka jau ketvirtą sezoną. Lyg užkeikta. Nėra jokio rezultato. Rengiuosi permainoms, kad taip nebūtų. Gerai fechtavausi (pirma) ir jojau (antra), tačiau prasčiau plaukiau. Reikės daugiau treniruotis, kad kitą kartą aplenkčiau čempionato medalininkes. Labai pagerėjo penkiakovininkių plaukimo rezultatai“, – sakė D. Rimšaitė, prieš dvejus metus nutarusi tapti Rusijos piliete, nors Lietuvoje turėjo išskirtines sąlygas rengtis Londono olimpinėms žaidynėms.
D.Rimšaitė Varšuvoje teigė, kad pelnytai pasaulio čempione tapo Londono olimpinių žaidynių medalininkė britė Samantha Murray, o antrą vietą užėmė planetos čempionė kinė Qian Chen. Gal kiek netikėtai bronzos medalį laimėjo kita kinė Wanxia Liang, kurios ji neprisiminė.
– Donata, neblogai bėgate, tad kas jums trasoje atsitiko, ypač įveikiant antrą distancijos pusę? – paklausėme D.Rimšaitės.
– Visą distanciją bėgau vienodu tempu, tačiau jis buvo ne to lygio, žemesnis. Matau problemų savo treniruočių planuose, kuriuos sunku suderinti, todėl esu numačiusi daryti dideles permainas. Ar jos išeis į gerą ar į blogą, pažiūrėsime, tačiau ketverius metus trypčioti vietoje negalima.
– Tad dėl savo pasirodymo čempionate esate nusiminusi?
– Ne, žinojau, kaip esu pasirengusi čempionatui ir nieko ypatingo nesitikėjau. Jeigu šaudyčiau geriau, galbūt kažkas ir šviestųsi. Nesu pati geriausia šaulė, šaudymas ir dabar mane nuvylė. O mano bėgimas – silpnokas, jis manęs nepalaikė. Išvada viena: reikia daugiau treniruotis.
– Ar Rusijoje jums sudarytos geros sąlygos?
– Iš esmės, sąlygos geros. Gal netgi geresnės nei Lietuvoje. Daug sporto bazių, erdvės. Jeigu vienoje bazėje kas nors neišeina, visada yra atsarginis variantas, kur galima nukeliauti. Tačiau ir rusai turi ypač daug problemų, geriau būtų, kad sportininkai apie jas nežinotų ir negirdėtų. Maskvoje turiu butą, kuris yra nei miesto centre, nei pakraštyje. Man patinka.
– Ar esate Rusijos penkiakovininkių lyderė?
– Gal ir taip, tačiau kokia aš lyderė, jei nepasiekiu gero rezultato, per pasaulio čempionatą nelaimiu medalio.
– Tačiau prieš akis Rio de Žaneiras, į ten, tikriausiai, nukreiptas jūsų žvilgsnis?
– Daugiau nėra kur nukreipti. Prieš akis – Rio, o po jo kas bus, tas bus. Negaliu nieko planuoti, viskas priklausys nuo mano sveikatos, savijautos, kitų aplinkybių. Ar toliau tęsiu savo sportinę karjerą, ar ne. Man netrukus bus trisdešimt, reikia pagalvoti jau apie šeimą, kitką.
– Ar dažnai atvykstate į Lietuvą?
– Retai, Rusijos rinktinė turi labai daug treniruočių stovyklų. Jas rengia ne tik užsienyje, bet ir Maskvoje. Tos stovyklos sudaro kai kurių keblumų, norint grįžti į Lietuvą. O važiuoti į namus tik savaitgaliais, didelio tikslo nematau. Po šiemečio Europos čempionato namie praleidau visą savaitę. Labai tuo džiaugiausi. Pasiilgstu mamos, sesės, artimųjų, jie visi gyvena Lietuvoje. Kaip gi jų nepasiilgsi, tai vieta, kur užaugau.
– Ar nepadarėte klaidos, jog į Maskvą neišvykote po Londono olimpinių žaidynių? Būtumėte ten atstovavusi Lietuvai, gal netgi medalį pelniusi, o dabar sėdėjote Rusijoje...
– Manau, kad nepadariau. Kuo anksčiau išvykau į Maskvą, tuo anksčiau pamačiau, kaip yra sunku. Kita šalis, kur mažai pažįstamų, draugų, artimų žmonių, kurie tave galėtų palaikyti. Sunki buvo ta adaptacija. Juolab dar susirgau. Jeigu būčiau Lietuvoje susirgusi, tai gal ir į Londoną nebūčiau nuvykusi. Tikrai nežinau, kaip viskas būtų susiklostę, jeigu būčiau likusi Lietuvoje.
Buvau numačiusi po Londono olimpinių žaidynių nebetęsti savo sportinės karjeros. Bet taip greitai viskas susiklostė. Iškeliavau ir dabar lyg voveraitė sukuosi tame rate.
– Kokie dabar jūsų santykiai su Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacija?
– Žiūrint su kuo. Šiaip jau su visais lietuviais sportininkais, treneriais bendraujame gerai, nėra jokių problemų. Na, kas dar toje federacijoje? Seniai nebemačiau ankstesniojo federacijos prezidento, kuris su manimi elgėsi nepagarbiai, o naujojo nepažįstu.
– Ar palaikote ryšius su savo buvusiu treneriu Jurijumi Moskvičiovu?
– Visiškai nepalaikau, apie šį žmogų nenoriu kalbėti. Žinoma, gaila, kad jis susirgo, jam tikrai nelinkėjau blogo. Moskvičiovas nėra tas žmogus, apie kurį kalbėčiau labai gerai. Nieko negaliu pasakyti gero, nieko nenoriu sakyti ir blogo. Viskas.
– Ar galvojate grįžti į Lietuvą?– Ne. Dar nežinau, ar liksiu Rusijoje. Po Rio de Žanero olimpinių žaidynių planuojame truputį pakeliauti.
– Gal tai bus povestuvinė kelionė?
– Tai kad vestuvės jau buvo (šypsosi). Viskas gerai, pase turiu antspaudėlį. Daugiau apie savo asmeninį gyvenimą nelinkusi kalbėti, tai yra privatu. Nenoriu įtraukinėti žmonių, kurie negyvena su penkiakove. Po sezono galvoju pakeliauti, tik nežinau, kiek laiko. Norisi truputėlį pailsėti nuo penkiakovės, kuri atima daug jėgų, o po to žiūrėsime. Rio de Žaneiras viską parodys. Jeigu ten pasirodysiu gerai, mano sportinė karjera galbūt tęsis, o jeigu prastai – žiūrėsiu, ar verta vargti toliau ir ar aš iš viso reikalinga Rusijos rinktinei.
Yra daug mergaičių, tegul jos auga, tempiasi. Lietuvoje, žiūriu, irgi daug mergyčių auga. Ir neblogų, jos jau parveža medalių iš įvairiausių varžybų. Seku visus Lietuvos sportininkių rezultatus ir labai džiaugiuosi sėkmingais pasirodymais. Šaunuolės.
– Lietuva jums dar vis rūpi?
– Žinoma, kad rūpi, niekur nedingsi...
– Ar savo tolesnį gyvenimą žadate susieti su penkiakove?– Tikiuosi, kad ne, bent jau to nenorėčiau. Tačiau penkiakove visada domėsiuosi, ji yra labai didelė mano viso gyvenimo dalis. Geriau jau iš šono žiūrėti ir mylėti šitą sporto šaką. Nenoriu nukeliauti iki tokio lygio, jog man penkiakovė nepatiktų. Šitas sportas yra labai gražus, geras ir noriu, kad jis liktų mano širdyje.
