Man šis faktas atrodo gana baisiai. Ypatingai, kai matai, jog žmonės ant dešinės rankos bevardžio piršto turi sutuoktuvių žiedą, periodiškai pakalba apie savo šeimas, kurios nelabai rūpi, apie vaikus, kuriems žadėjo šį vakarą nueiti į kiną ir pan. Baisu, kad šeimos kiekvieną vakarą lieka vienos, o jų vyrai tuo metu žaidžia pokerį…
Ir kalba eina ne apie vieną konkretų asmenį. Toks jausmas, kad kazino gyvena daugybė veikėjų. Įdomu, ar šie žmonės turi, o gal jau nebeturi šeimų, draugų, laisvalaikio ar dar kažko. Juk jie kiekvieną vakarą po įprastos darbo dienos turi papildomo „darbo“ – pažaisti.
Galėčiau pateisinti tokią veiklą tik su viena vienintele sąlyga – vyras niekur nedirba ir pokeris jam yra pragyvenimo šaltinis. Jis stabiliai pliusuoja ir ši veikla uždirba šeimai pinigus. Tačiau ar tokių žmonių daug?
Paklausiau vieno jauno, tačiau man autoritetingo pokerio žaidėjo, ar kazino „gyventojai“ yra laimintys žaidėjai. Atsakymas buvo gana greitais bei paprastas: „Didžioji dauguma – ne“. Vadinasi, reikėtų daryti prielaidą, jog daugelis tokių žmonių ateina pralošti. Tada, kai jiems nepasisekė, jie dar “išbando jėgas” prie automato, nors (supranta, jog) niekada nelaimės, pažaidžia ruletę ir t.t.
Baisu pagalvoti, kad aš kažkada irgi galėčiau tapti tokiu ligoniu, kuris kiekvieną vakarą kalendoriuje išryškintų vis kitokia spalva – priklausomai nuo turnyro tipo. Kalendoriuje nebeliktų mano giminių, artimųjų ir draugų gimtadienių, nebūtų švenčių ir laisvadienių, o svarbiausias ir tuo pačiu vienintelis užsiėmimas būtų žaisti pokerį.
Apskritai, temos apie priklausomybę idėja slypi mano artimo draugo klausime, kurį jis uždavė prieš kelias dienas. „Ar nemanai, kad net nepastebėsi, kaip pats pradėsi sirgti kazino liga?“ – paklausė draugas. – “Ar tau pavyks sustoti? Ar įsivaizduoji, kada pokerio žaidimas tampa pavojingas? Gal tau reikės padėti?” – klausimus tęsė draugas.
Susimąsčiau. Atsakyti, jog taip tikrai nenusitiks negalėčiau, nes juk ir psichiniai ligoniai niekada niekam nepasakys, kad serga. Žinau tik tiek, kad šiuo metu turiu ir daug įdomesnės bei naudingesnės veiklos, tačiau pažaisti vieną ar du kartus per savaitę nematau problemos. Tačiau jeigu ateis laikas, kai norėsiu žaisti po 3, 4, o gal 5 kartus per savaitę? Kaip save kontroliuoti? Kaip susilaikyti nuo pagundų?
Baisu, o kartu ir gaila tų žmonių, kurie nemoka savęs suvaldyti. Net neabejoju, jog yra dalis žaidėjų, kurie norėtų nebežaisti, nebepralaimėti, tačiau nebegali sustoti. Tie žmonės, kurie kiekvieną dieną palieka lošimo namuose savo pinigus, galėtų juos skirti sau, savo šeimoms, savo vaikams, savo artimiesiems, galų gale kažkam naudingam.
Mano draugė sako, jog jai baisu dėl manęs. Ji bijo, kad aš prasilošiu, kad ateis laikas, kai neturėsiu nieko – nei automobilio, nei namų, nei gyvenimo. Aš jai atsakau, kad ji žiūri per daug filmų ir tikriausiai klysta, nes aš ne šiaip lošėjas, o skaitau literatūrą, stengiuos analizuoti savo klaidas, kad pamažu mano žaidimas gerėja, kad netrukus aš pasieksiu aukštesnį lygį ir turėsiu nuolat didėjančias pajamas. Skamba gana juokingai, tačiau ambicingai, ar ne?
Po tokių vis dažniau besikartojančių dialogų su drauge, jaučiuosi lyg mažas vaikas, mėginantis kažką įrodyti viską žinančiai mamai. Maždaug: „Užsidėk kepurę, lauke -20“, o aš atsakau: „Ne, nešalta, aš pripratęs“. Ir po dviejų dienų guli lovoje su 38-ių laipsnių temperatūra. Nors pasiteisinimai turbūt būtini, tačiau vargu, ar draugė iš tiesų prilygsta viską žinančiai mamai.
Iš kitos pusės, žaisdamas pokerį turbūt nebegali visiškai blaiviai ir nešališkai vertinti situaciją. Nes dažniausiai nenori nieko klausyti, nieko girdėti ir niekam duoti ataskaitų. Nori tiesiog daryti tai, kas tau patinka. O kaip apsisaugoti nuo visų įmanomų grėsmių? Belieka lavinti savo psichologines, moralines ir valios savybes, kad pokerio tornadas neįtrauktų. O jeigu netyčia pasidarytų labai sunku, pasikliauti artimaisiais, kurie pavojingoje situacijoje padėtų išlipti iš sudėtingos situacijos.
Anyway, kol kas nejaučiu jokių pokerio ligos simptomų (išskyrus tą, jog sergu pačiu žaidimu ir noru išmokti jį žaisti itin gerai), mėgaujuosi žaidimu, esu ištroškęs pergalių ir noriu įrodyti, jog mano ambicijos ne iš piršto laužtos. Todėl kimbam į darbą ir tęsiam eksperimentą!
Visus „PokerFisho“ BLOG'o įrašus skaitykite ČIA
Draugaukite su „PokerFishu“ Facebook'e
