Liepos pradžioje „Lietuva“ leidosi į vieną paskutinių savo kelionių – „Šimtmečio odisėją“. Nors jachta plaukė netoli – lankė Baltijos jūros uostus, – kelionę drąsiai galima vadinti odisėja, mat jachta statyta dar 1976 metais, taigi jau yra senesnė nei 40-ies metų. Plaukti gilyn į vandenyną, nepadarius kapitalinio remonto, būtų paprasčiausiai nesaugu.
O būtent savo žygiais per vandenyną Lietuvai itin svarbiu politiniu laikotarpiu jachta ir išgarsėjo. 1989 metais „Lietuva“ kartu su jachtomis „Dailė“ ir „Audra“ plaukė į Ameriką per Atlantą su Lietuvos trispalve, o 1992–1993 metais tapo pirmąja Lietuvos jachta, apiplaukusia pasaulį.
Aš prisijungiau prie „Šimtmečio odisėjos“ paskutiniame jos etape – plaukiau kartu iš Rygos į Klaipėdą ir domėjausi, kuo ypatingas yra plaukimas „Lietuva“ ir ką apskritai nepatyrusiam žmogui reiškia paros nejaučiant pagrindo po kojomis.
Puikus restoranas
„Ačiū, Sauliau, buvo nepaprastai skanu“, – nuolat skamba jachtoje. Saulius – tai laivo kokas Saulius Valiulis, žavintis sugebėjimu bangų siūbuojamame laive gaminti skaniausius gardėsius. Sauliaus meniu – nuo žirnelių ir krevečių sriubos iki ridikėlių salotų su kepta šonine ir kaparėliais.
S.Valiulis prie puodų stojo ne iš didelės meilės maistui – jis tikino, kad kapitonas pamatė, kaip ramiai jis gali laivui judant atsiklaupęs kambuze (laivo virtuvėlė) kepti kiaušinienę.
„Kaip man vėliau pasakojo Osvaldas, kai gavo laišką iš kažkokio senelio, smagiai pasijuokė, bet pasiūlė prisijungti. Taip aš 2011 metų pavasarį, kai jachta buvo ruošiama nuleidimui, prisidėjau prie jachtutės gražinimo darbų, denio šveitimo, dugno, dažymo. Man buvo 56 metai. Buvau vienas iš vyresnių“, – apie savo buriavimo pradžią pasakojo S.Valiulis.
Ilgiausiai vyras jūroje išbuvo daugiau nei du mėnesius. Ne tik kad išbuvo, bet ir gamino triskart per dieną – pusryčius, pietus ir vakarienę gausiai laivo įgulai.
„Manęs nepykino. Didysis kokavimas prasidėjo 2012 metais, kai išplaukėme į „Tall Ships' Races“ regatą, ir ta kelionė man tęsėsi 2 mėnesius ir 6 dienas. Čia iššūkis man, kaip kokui, buvo didžiausias. Pas mus jachtoje yra privalomos trys dienos su mėsa. Aš esu dar ir medžiotojas. Kai sumedžioji, turi mėsytės, reikia ją ir paruošti, taip viskas ir prasidėjo“, – prisimena S.Valiulis, kurį ir interviu lengviausia pagauti kambuze.
Pusryčiai, net ir laivui plaukiant, griežtai 9 ryto, pietūs – 15 val., vakarienė – 21 val. Todėl tik baigęs vieną patiekalą, užkrimtęs pats ir radęs pagalbininką indams plauti, S.Valiulis tuoj ir vėl kimba į darbą.
Nedaug kas, ypač iš naujokų, galėtų tiek laiko praleisti laivo virtuvėje, kur pilna įvairiausių kvapų, kur tvanku ir supimas jaučiamas labiau nei ant denio.
Jausmas – lyg nesibaigiančios pagirios
Pradžioje iš Rygos plaukėme į Ventspilį. Išplaukę maždaug 21 val. vakaro jį pasiekėme tik kitos dienos vakarą – apie 19 val. Pirmiausia visus kapitonas suskirstė į vachtas (pamainas) – 6 valandas budi, 6 miegi, vėl 6 budi, ir vėl 6 miegi.
Aš savo vachtą pradėjau tik 3 val. nakties, tačiau bluosto sudėti iki savo pamainos nepavyko – į laivo šonus smarkiai daužėsi bangos, ir kiekvienas bangos lūžimas į jachtą šiek tiek pakeldavo mane nuo gulto ir sviesdavo atgal. Todėl pamainos pradžia – tarsi maža šventė. „Ačiū Dievui, kad laikas keltis“, – pagalvojau sau ir puoliau rengtis. O rengtis pasvirusioje jachtoje – taip pat iššūkis. Jautiesi lyg girtas žmogus – lyg ir žinai, ką nori padaryti, bet galūnės neklauso.
Štai taip atrodo gultai, kuriuose miegojome:
Ant denio – tamsu, dangus debesuotas, todėl net žvaigždžių nematyti. Ima miegas, bet tik iki tol, kol apie 4 valandą pradeda lyti. Iš pradžių nedrąsiai, o vėliau įsismarkauja ir net negalvoja nustoti. Patyrusiems buriuotojams tai vieni niekai, bet jachtos naujokei, vilkinčiai tik sąlyginai tinkamus drabužius, prasideda kankynė. Lietus, tiesa, šiltas, ir upeliai vandens maloniai srovena po kelnėmis, o kojos sportbačiuose palengva raukšlėjasi.
Bet nemalonus tik pirmasis dušas. Vėliau, net ir saulėtomis dienomis, vandens vis tiek tenka paragauti – jei ne lietus, tai banga išmaudo gulinčius ant denio.
O ant denio sėdėti kartais reikia ir ne savo vachtos metu, net jeigu ir lyja – bent jau man žiūrėjimas į horizontą numalšina pykinimą. Jeigu bloga – leki ant denio ir sėdi, ar šlapia, ar sausa. Vėliau kapitonas žvejos, ir nežinia, juokais ar labai rimtai, pasipiktins, kad niekas per bortą taip ir nepavėmė ir žuvų nepašėrė.
Nejučia įsiskverbia mintis, kaip ėmei žmogus ir atsidūrei tokioje situacijoje – negėrei, bet pagirios, ir net žemės įsitverti atsigulęs lovoje negali, nes žemė juda.
Jachtoje nuo vaikystės
O.Kudzevičius, jachtos „Lietuva“ kapitonas, jūrą, galima sakyti, paveldėjo iš šeimos.
„Gimiau ir užaugau buriuotojo šeimoje. Mano tėvukas buriavo. Paskui atėjo man eilė ir vargstu. Esu prie šios jachtos nuo pat jos atsiradimo. Iš pradžių keliais ropinėjau, paskui buriavau paprastu jūreiviu, junga netgi. Po truputį užkopiau iki dabartinio“, – O.Kudzevičiaus tėvas Steponas .Kudzevičius dalyvavo ir 1989 metų plaukime per Atlantą, ir kelionėje aplink Lietuvą.
„Žygio tikslas – parodyti pasauliui, kad per 50 okupacijos metų Lietuva nemirė. Buriuotojai išplukdė per 1000 laiškų, kurie be cenzūros buvo pristatyti į Ameriką. Įgulų šūkis – „Lietuvos garbei, tautos vienybei“. Tąkart Klaipėdos mieste buvo įrengtas stendas ir žemėlapyje būdavo pažymima, kur kokia jachta yra. Žmonės susirinkdavo prie jo, aptardavo visus Lietuvos reikalus. Pasak S.Kudzevičiaus, tai buvo politinis reisas. Tąkart apsilankyta ne tik Niujorke, bet ir Klivlande, ir Čikagoje, ir Baltimorėje. Tik po Lietuvos buriuotojų apsilankymo išeivijos lietuviai pradėjo atvažiuoti į tėvynę. Iki tol bijojo, nežinojo, kas jų laukia Lietuvoje“, – pasakojama sporto klubo „Ostmarina“ puslapyje.
„Buriuoti manęs nevertė, nes tiek tėvukas su charakteriu, tiek aš su charakteriu. Tiesiog taip išėjo“, – aiškino O.Kudzevičius.
O kuo ypatinga „Šimtmečio odisėja“ per Baltijos jūros uostus jachtai, kuri yra mačiusi visą pasaulį?
„Visi plaukimai yra išskirtiniai – nėra vienodų. Šis yra su tokia gražia intencija – priminti išeivijos lietuviams, kad esame jau 100 metų. Labai smagu buvo susitikti su žmonėmis, išgirsti jų reakciją“, – pasakojo „Lietuvos“ kapitonas.
O „Lietuvos“ netrukus laukia didelės permainos – Klaipėdos savivaldybė, kuri ir yra jachtos savininkė, šiuo metu ieško bendrovės, kuri suremontuotų „Lietuvą“ ir prikeltų ją naujam gyvenimui.
„Laivas jau 4 dešimtmečius suskaičiavęs. Laivui tai yra nemažai. Su ja daug nukeliauta“, – pasakojo kapitonas.
„Bus pakeisti tie dalykai, kurie susidėvi. Pasikeis šiek tiek konfigūracija groto šotų, bet tai yra daroma dėl saugumo. Bet iš esmės viskas išliks taip pat, kaip dabar“, – pasakojo kapitonas. Jis pridūrė, kad bus keičiamas variklis, pakeistos laivo medinės dalys, paklota nauja denio danga, bus keičiami jachtos borteliai, keičiamas medis laivo viduje ir t.t.
Kiek jachtoje galima visko keisti, kad tai būtų vis dar ta pati jachta?
„Jachtos širdis ir siela yra buriuotojai, tie, kurie yra ant laivo. Kaip jie elgiasi, kaip jie kuria įvaizdį, tai ir yra širdis“, – tikino O.Kudzevičius.
Jis daug laiko skiria jaunimo mokymui ir todėl prie laivo komandos nuolat prisijungia nauji nariai. Taip į jachtą atėjo S.Valiulis, taip su ja buriuoti pradėjo ir dabar 17-metis Kristoferis Solovjovas.
Kam laive tenka daugiausia užduočių?
„Ar nesijauti laive šeštas?“ – tokiu klausimu pradedu interviu su K.Solovjovu, kuris taip pat prisijungė prie „Šimtmečio odisėjos“. Jį kapitonas siunčia atlikti bene visų įmanomų darbų – nuo burių valdymo iki patarnavimo kokui vakarienės metu. Daugiausia laive jis sukasi ir neprašomas.
„Geriau tegu dabar pasiuntinėja, viską išsiaiškinsiu ir bus ramu. Aš ir pats taip jaučiuosi – esu jaunas, negi siųs patyrusį įgulos narį, kad padarytų ką nors paprasto“, – pasakojo vaikinas.
Ar ne per „sena“ jam kompanija laive, kuriame dominuoja jau patyrę ir vyresni jūros vilkai? Ar yra apie ką kalbėtis?
„Vis tiek kitokia patirtis. Su bendraamžiais bendrauju vienaip, o su suaugusiais – vėl kitaip. Sėdame bendrauti, jie pasidalija savo gyvenimiška patirtimi. Jie visiškai kito profilio žmonės – čia gali sutikti ir merą, ir uosto direktorių. O tarp bendraamžių to nepajusi“, – pasakojo jauniausias įgulos narys.
Jis pasakojo, kad dauguma jo bendraamžių buriavimą vertina kaip egzotiką. Bet K.Solovjovas patikina – tai nėra tik turtuoliams pasiekiama pramoga ir buriuoti galima net neturint jachtos.
„Žmonės, kurie buriuoja, yra patys „biedniausi“. Jie viską patys tvarkosi. Jeigu kas nors atsitinka, tu pats paimi ir tvarkaisi, nes taip yra pigiau. Tai yra brangus sportas, bet tie žmonės, kurie tuo užsiima, tikrai nėra patys turtingiausi, sportu gali užsiimti bet kas. Žmonės vertina, kiek tu laiko tam skiri, o ne kiek su savimi atneši finansiškai“, – atviravo jaunuolis. Apie laivo kapitono vietą jis nesvajoja – pernelyg daug atsakomybės.
