Esu Gintarė Goštautaitė, Vytauto Didžiojo universiteto III kurso viešosios komunikacijos studentė ir naujienų portalo 15min praktikantė. 10 metų lankiau dailųjį čiuožimą, nebuvau Europos ar pasaulio čempionė, tačiau per tiek laiko supratau profesionalaus sporto kainą ir dalinuosi su jumis sukaupta patirtimi.
Kad pasiektų įžangoje minimą išorinį grožį, sportininkas privalo atiduoti visą save. Dėl tų kelių akimirkų, kuomet stovi ant pakylos ir žinomas žmogus tau ant kaklo uždeda medalį, tų kelių nuotraukų, kuomet su juo įsiamžini, ir kelių straipsnių apie tavo pasiekimus. Visa tai yra kelių džiaugsmo akimirkų siekiamybė, dėl kurios paaukoji daug kitiems nematomų ar nenorimų matyti dalykų.
Viską reikia pasiekti dabar, kol esi jaunas, kol dar pajėgi, kol neatsirado geresnių už tave.
Tai iššūkiai, kuriuos gali suprasti tik sportininkai, pažvelgę vienas ir kitą ir galvos linktelėjimu atidavę pagarbą, nes tik jie žino, kokį pragarą abu turėjo pereiti, kad atsidurtų ant tos pakylos su medaliu ant kaklo.
Suprasti profesionalaus sportininko gyvenimo subtilybes yra labai sunku, ypač, kai nesi to patyręs. Išskyriau keletą punktų, kurie galbūt padės bent truputį geriau įsivaizduoti, kas iš tiesų yra profesionalus sportininkas ir kokia jo kasdienybė.
1. Psichologinė įtampa
Baimę ir stresą sportininkas jaučia ne tik prieš varžybas ar žengimo starto linijos metu, kaip galite pagalvoti. Šie pojūčiai profesionaliam sportininkui yra kasdienybė.
Psichologinė įtampa jaučiama kiekvienos treniruotės metu, kaskart stebint savo konkurentus, suvokiant, ką jie daro geriau nei tu. Tas nuolatinis bandymas būti geriausiu, kasdienis psichologinis spaudimas iš trenerio ir paties savęs...
Profesionalus sportas reikalauja ne tik gero fizinio, bet dar geresnio psichologinio pasiruošimo. Gali būti tobulai fiziškai pasiruošęs varžyboms, mokėti visus judesius, bet jeigu jaudulys pakiš koją, visos treniruotės ir pastangos nueis veltui, tad jeigu nesugebi susitvarkyti su savo nerimu ir įtampa, niekuomet nebūsi geras sportininkas.
2. Laikas
Visi žinome, koks svarbus yra sportininko amžius, nes kiekviena sporto šaka ar užsiėmimas turi savo amžiaus ribą. Tai itin skaudi tiesa, kuomet po daugelio metų kasdienių treniruočių staiga
tampi per senas, per lėtas ar, paprasčiausiai, nebetinkamas.
Šis amžiaus cenzas sukuria dar didesnį kasdienį sportininko sau bei trenerio spaudimą: daugiau treniruočių, daugiau darbo, daugiau atsidavimo, nes viską reikia pasiekti dabar, kol esi jaunas, kol dar pajėgi, kol neatsirado geresnių už tave.
Štai kodėl beveik visose sporto šakose visų sportininkų draugai būna tik tos pačios srities sportininkai.
Profesionalus sportininkas dažniausiai nelanko dorai mokyklos nuo pat pradinių klasių ir didžiąją dalį savo gyvenimo praleidžia treniruočių salėse. Kalbant iš asmeninės patirties, kadangi nesiekiau pasaulinių titulų, turėjau galimybę lankyti mokyklą, tačiau iškart po pamokų, mamai vežant į treniruotes, mašinoje tekdavo ir pavalgyti, ir persirengti, kartais – ir pačiūžas užsirišti. Ir taip kasdien: jokių pašalinių veiklų, – tik pamokos ir treniruotės.
Pažinojau vaikų, kurių mamos išvis nedirbdavo, kad tik spėtų nuvežti vaikus į treniruotę ir galėtų kiekvieną jų stebėti. Stebėti reikia ne tik savo vaiką, bet ir konkurentus, kad žinotum, kokie šuoliai ir pratimai kuriam vaikui sekasi geriau. Tuomet gali spausti savąjį jų treniruotės metu atlikti kuo daugiau.
3. Konkurencija
Dar vienas psichologinę įtampą keliantis punktas. Kaip ir minėjau, dažniausiai tos pačios srities sportininkai būna ir geriausi draugai, nes pažinti kitus žmones, paprasčiausiai, nėra laiko. Šis aspektas, mano manymu, priverčia vaikus greičiau subręsti, nes į draugą negali žiūrėti tik kaip į draugą, jis tuo pačiu ir tavo konkurentas.
Kad ir kokie šilti santykiai bebūtų, giliai širdyje žinai, kad privalai būti geresnis už savo draugą, privalai jį aplenkti, nors ir suvoki, kad tai jį gali įskaudinti, tačiau vis vien taip elgiesi, nes tai – sportas, jis iškeliamas aukščiau už draugystę.
Tokia konkurencija vyrauja ne tik tarp sportininkų, bet ir tarp trenerių bei tėvų. Visi šie asmenys kasdien matydami vieni kitus patiria įtampa.
4. Pinigai
Kaip ir daugelyje aspektų gyvenime, pinigai sporte yra itin svarbūs. Nes kiekviena profesionali sportinė įranga kainuoja daug, drabužiai kainuoja daug, treneriai ir laikas taip pat kainuoja daug. Pinigai persipina su konkurencija, nes kiekvienas sportininkas nori geresnio trenerio, nori gražesnės suknelės, kostiumo ar geresnės sportinės įrangos, kurią reikia atnaujinti kas keletą metų, nori sportinių stovyklų užsienyje ir, svarbiausia, laiko.
O laikas sporto salėje, ledo arenoje, slidinėjimo trasose, – visur – kainuoja labai daug.
Nepamirškime ir varžybų užsienyje, kuomet už kelionės bilietus, viešbučius, startinį mokesnį ir už trenerį, už viską moki iš savų lėšų. Tačiau tokias išlaidas dar galima nuspėti, pats bjauriausias aspektas sporte yra tai, kuomet vaikų tėvai treneriams moka paslapčia ir dėl to jų vaikas gauna daugiau dėmesio. Žinoma, ne kiekvienas taip elgiasi, tačiau tokių atvejų tikrai pasitaiko.
5. Traumos
Taip, jūs pasakysite, kad sportas ir traumos yra du neatsiejami dalykai, ir tai bus tiesa. Tačiau noriu jums papasakoti apie nuolatinį, kasdienį nerimą dėl galimos ar tikėtinos traumos.
Profesionalus sportininkas žino, kas jis yra ir ką daro, tačiau vien žodis trauma priverčia jo širdį plakti greičiau. Kaip ir minėjau anksčiau, sportui yra atsiduodama visa širdimi, mintimis ir kūnu, o vienintelė trauma gali apversti visą sportininko karjerą aukštyn kojomis.
Bjauriausias aspektas – kuomet vaikų tėvai treneriams moka paslapčia ir dėl to jų vaikas gauna daugiau dėmesio.
Įsivaizduokite, kad nelankėte mokyklos, į namus užsukdavo tik korepetitorius, aukštojo išsimokslinimo neturite, visas jūsų gyvenimas yra tik treniruotės ir viltis, kad kažkada tapsite pasaulio čempionu. Ir štai po vieno neteisingo judesio plyšta jūsų raumuo ar lūžta koja ir viskas, ką darėte iki tol, nebetenka prasmės. Nebelieka vilties.
Profesionalus sportininkas apie tai pamąsto kasdien, bet tai nesumenkina jo atsidavimo, nepakeičia požiūrio į siekiamybę.
Tad sportas tikrai nėra gražus ar teisingas, tai – gyvenimo pasirinkimas ir būdas jį nugyventi.
