Gražus Lietuvos krepšininkų žaidimas grupių etape privertė kalbėti apie auksą, rinktinės sutikimą ir būsimas pergales. Viešoji erdvė kuria vis didesnę viltį, tačiau nesusimąstoma, kaip tai veikia sportininkų psichologiją.
15min apie komandinio ir individualaus sporto skirtumus, psichologo pagalbą sporte, streso įveiką ir bandymą siekti kuo geresnių rezultatų pakalbėjo su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto klinikinės psichologijos magistrantu, daugiau nei tris metus sportininkus, jų psichologiją tyrinėjančiu Vitalijumi Gafurovu.
– Kuo skiriasi komandinio sporto psichologija nuo individualaus sporto psichologijos? Ar komandos, rinktinės narys jaučia mažiau įtampos nei koks lengvaatletis, šokantis per kartelę?
– Kiek yra atlikta tyrimų apie komandinio ir individualaus sporto šakas, tai lyginami sportininkų asmenybės bruožai. Yra tam tikri skirtumai. Vienur sakoma, kad individualaus sporto atstovai yra mažiau ekstravertai, labiau linkę gilintis į save. Didžiausias skirtumas būtų pats darbas su sportininku.
Dirbant su individualaus sporto atstovu dėmesys būna skiriamas būtent tam žmogui, o su komanda gali dirbti ir su keliais žaidėjais, ir su visais, ir su pavieniais sportininkais. Tada ne viskas priklauso ir nuo paties sportininko, nes gali dirbti su juo atskirai, bet patekęs į komandą atsiranda daug veiksnių ir faktorių, kurie nuo jo nepriklauso. Apibendrindamas sakyčiau, kad individualaus sporto atstovai turi daugiau faktorių savo rankose, kurie priklausomi nuo jų pačių.
– Kuriuo atveju sporto psichologui lengviau pasiekti rezultatų: dirbant su atskirais sportininkais ar su komanda?
– Priklauso nuo to, koks bendradarbiavimas. Jei jis geras, tai lengva dirbti ir su atskiru sportininku, ir su komanda. Galime prisiminti Europos futbolo čempionato pavyzdį. Ten dalyvavo tik trys rinktinės, kurios turėjo sporto psichologą, dirbantį pilnu etatu. Tai buvo Vokietija, Austrija ir Velsas. Tiek Velso, tiek Vokietijos komandos dirbo su psichologais labai ilgai, vokiečiai netgi nuo 2004-ųjų su tuo pačiu, o austrai pasisamdė ne taip seniai.
Kuo sklandesnė komunikacija komandoje, tuo geriau žaidėjai išnaudoja ir fizinį, ir psichologinį potencialą.
Austrijos rinktinėje buvo didelis pasipriešinimas tiek iš žaidėjų, tiek iš komandos, ir tai nedavė jokių rezultatų. Tad svarbiausias faktorius yra ne tai, ar dirbi su atskiru sportininku, ar su komanda, o koks bendradarbiavimas su psichologu. Be to, dažnai psichologui tenka edukuoti ne tik žaidėjus, bet ir trenerius, kitus personalo narius. Kuo sklandesnė komunikacija komandoje, tuo geriau žaidėjai išnaudoja ir fizinį, ir psichologinį potencialą. Psichologas negali būti visada šalia, bet ta jo perduota patirtis sportininkams padeda patiems save suprasti, pažinti, žinoti savo ribas ir trukdžius siekti daugiau.
– Kaip atrodo sporto psichologo darbas su komanda?
– Priklauso nuo darbo būdo. Gali būti darbas pilnu etatu, gali būti apsilankymas kartas nuo karto, o gali būti dirbama individualiai su kažkuriuo žaidėju. Psichologas turi labai gerai išmanyti sporto šaką, su kurios atstovais dirba – tai pirma taisyklė.
Bendraudamas su sportininkais turi kalbėti jų žargonu. Svarbu išsiaiškinti, kokia situacija, pasikalbėti grupėje.
Bendraudamas su sportininkais turi kalbėti jų žargonu. Svarbu išsiaiškinti, kokia situacija, pasikalbėti grupėje. Galbūt kažkas jau bandęs kažkokių dalykų, kas jam padėjo, kas nepadėjo. Išsiaiškini, ir tada bendrai nusprendžiama, su kuo dirbti.
Sportininkai yra tokie patys žmonės kaip mes, jų gyvenimas verda ir už aikštės ribų, todėl problemos, kurios trukdo pasirodyti ar daro įtaką pasirodymui, gali būti visai nesusijusios su sportu – galbūt kažkas vyksta šeimoje, galbūt kitur. Nebūtinai tai gali būti sporto psichologas, gali būti paprastas psichologas, nes kai kurie sporto psichologai yra tik edukatoriai ir nėra susiję su psichologiniu konsultavimu.
– Kaip psichologas gali padėti žaidėjui, kuris patiria sunkią traumą?
– Trauma, ypač, jei tai yra rimta trauma, kuri išmuša sportininką iš rikiuotės ilgam (pvz. kryžminių raiščių plyšimas), yra tam tikras krizinis įvykis sportininko gyvenime, kuris sukelia ne tik fizinių, bet ir psichologinių pasekmių, nes sportininkų karjeros yra trumpos. Todėl net iškritimas pusei metų yra labai daug. Psichologas šiuo atveju gali padėti įsisąmoninti dabartinę būseną, iškylančius jausmus.
Užsienyje taip pat vykdomi didžiuliai tyrimai, kurie bando pritaikyti vaizduotės technikas traumų reabilitacijai. Skamba neįtikėtinai, bet vaizduotės pagalba galima paspartinti atsigavimą po traumos, sumažinti skausmą, pagreitinti jos gijimą. Yra daug tai patvirtinančių tyrimų.
– Ar Lietuvos sporte psichologai dažnai kviečiami į pagalbą?
– Toje informacinėje erdvėje, kurioje aš esu, tai laikas nuo laiko atsiranda žmonių, kurie ieško psichologo, bet išskirtinai individualių sporto šakų atstovai. Su komandomis dirbančių psichologų nesu girdėjęs, bet galbūt šie faktai nėra viešinami. Yra žmonių, kurie nemėgsta skelbti tokių dalykų, tai galbūt ir yra padedančių, bet apie tai nekalbama.
– Tai ugdydami jaunus sportininkus mes mažai dėmesio kreipiame į jų psichologiją?
– Galiu klysti, galbūt modernesni treneriai ir taiko kažkokių metodų, bet esu labiau linkęs sakyti, kad toks psichologinis parengimas ir treniravimas nevyksta.
– Tai turbūt susiję ir su požiūriu į psichologiją Lietuvoje? Turbūt manoma, kad pasikvietus psichologą lyg ir atskleisi, kad kažkas komandoje negerai?
– Taip, yra tiesos. Labai gerai yra pasakęs vienas britų psichologas, kuris dirbo ir su „Arsenal“ komanda, ir su kitais žymiais futbolo klubais: tikri profesionalai, norėdami pasiekti geriausių rezultatų, kreipiasi į sporto psichologą net ir tada, kai viskas gerai, nes kai viskas gerai, tai nereiškia, kad negali būti geriau.
– Yra atvejų pasaulio sporto istorijoje, kai sportininko rezultatus akivaizdžiai paveikė psichologo darbas?
– Tenisininkai labai linkę naudotis sporto psichologų paslaugomis ir netgi Lietuvoje daug jaunų tenisininkų, jų tėvų ieško psichologo pagalbos. Žinau, kad teniso legenda Andre Agassis dirbo su psichologu, kuris jį išmokė to buvimo čia ir dabar, kai vyksta lemiamas padavimas ar atmušimas.
Portugalijos futbolo rinktinės puolėjas Ederis, įmušęs lemiamą įvartį Europos futbolo čempionato finale, dedikavo įvartį savo asmeniniam psichologui, o ne treneriui ar žmonai.
– Ar stebint varžybas galima pasakyti, kad komanda turi kažkokių psichologinių problemų?
– Visada galima spekuliuoti, kad yra ar nėra, bet viskas pasimato pabuvus su žmonėmis. Gali būti, kad komanda tiesiog prastai sužaidžia, juk sporte yra ir sėkmės faktorius. Net ir ta frazė apie „ne tą dieną“ suveikia.
– Bet dažnai matome komentarus, kad lietuviai sportininkai paskutinėmis sekundėmis pasimeta ar, tarkime, Kauno „Žalgiris“ Eurolygoje leidžia varžovams pasivyti juos paskutinėmis sekundėmis. Ar už to slypi psichologinis nepasirengimas, ar komanda subyra?
– Taip išties būna. Kuo lygesnio pajėgumo komandos varžosi, tuo didesnį vaidmenį vaidina psichologija. Jei lietuviai pralaimi italams krepšinyje, kur esame apylygiai varžovai, tai galima manyti, kad pralaimėta psichologinė kova. Bet neatmeskim galimybės, kad gali būti ir tiesiog žaidybinės klaidos.
– Kuo psichologas gali padėti paskutinių sekundžių situacijose, kad žaidėjai būti tvirtesni ir nepasimestų?
– Sporto psichologas edukuoja sportininkus, trenerius. Jis gali pamokyti atsipalaidavimo metodų, kuriuos taiko ne tik sporte, bet ir bet kurioje klinikinėje praktikoje žmonėms, kurie patiria daug nerimo, streso. Populiari sritis – vaizduotės pratimai. Tarkime, plaukimo legenda Michaelas Phelpsas, futbolininkas Wayne'as Rooney labai daug dirbo su vaizduote.
Dirbama su automatinėmis mintimis, bandoma jas pakeisti. Kai krepšininkas meta baudos metimus, jis galbūt ir turi daug pasitikėjimo savimi, bet staiga jam ateina automatinė mintis – galbūt nepataikysiu. Mokoma tas mintis pagauti, patikrinti, ar jos yra pagrįstos.
Tai nėra grynai sportui taikomas metodas, jis naudojamas klasikinėje kognityvinėje psichologijoje. Jis skirtas ir depresija sergantiems žmonėms. Sporto psichologija nėra panacėja, tačiau tinkamai pritaikyta gali atnešti vaisingų rezultatų.
– Kalbant apie Lietuvos krepšinio rinktinę, ar tas išorės spaudimas laimėti ją veikia? Ar spaudimas ir viltys labiau motyvuoja ar verčia jaudintis?
– Labiausiai priklauso nuo to, kokius jausmus išgyvena pats sportininkas. Komandą tai ir motyvuoja, ir daro spaudimą. Krepšinis pas mus reiškia labai daug, žaidėjai svajoja patekti į rinktinę, žmonės ima atostogas ir keliauja palaikyti. Čia labai veikia net ir kultūrinis faktorius, nes jei finale žaistų bet kokia kita mūsų sporto komanda, tai to spaudimo nebūtų tiek daug kaip krepšinyje.
Jei finale žaistų bet kokia kita mūsų sporto komanda, tai to spaudimo nebūtų tiek daug kaip krepšinyje.
Anglijoje tas pats vyksta su futbolu. Spaudimas didelis ir dar didesnis nusivylimas, kai nėra teigiamų rezultatų. Beje, po Anglijos futbolo rinktinės pralaimėjimo Islandijai Europos čempionate, jie pilnu etatu įdarbino sporto psichologą.
– Ar yra kažkoks būdas sirgaliams, visuomenei padėti Lietuvos krepšinio rinktinei? Po grupių etapo prabilta apie auksą, apie iškilmingus sutikimus, ar reikėtų tai sakyti?
– Nėra vieno teisingo atsakymo, bet kaip ir bet kuria tema kalbėjimas viešai turėtų vykti tuo vadinamuoju sumuštinio principu. Pasakyti, kas įvyko gerai, kas įvyko blogai ir ką galėtume pakeisti, o ne pradėti gilintis tik į vieną temą. Konstruktyvus grįžtamasis ryšys – o ne akla kritika ar garbinimas – ragina judėti į priekį.
Sporto psichologas Tomas Batesas, teigia, kad visa ta įtampa ir jaudulys profesionaliam sportininkui turėtų būti ne stresorius, o privilegija, tai manau, kad taip pat ir Lietuvoje su krepšiniu, šitoks dėmesys šiam sportui krepšininkams turėtų veikti kaip privilegija.
