Jo istorija kai kas manipuliuoja – esą „žiūrėkite, jis sportavo ir tapo sveiko gyvenimo būdo auka“, kai keldamas svarmenis susilaužė stuburą, bet atkaklus sportininkas nepasiduoda provokacijoms ir gyvena nauju paralimpiniu ciklu.
Pateikiame Vilmos Venckutonytės interviu su sportininku.
– Kokių sulauki nuomonių apie neįgaliųjų sportą?
– Neįgaliųjų sporte reikia arba treniruotis profesionaliai, arba nelįsti visai, nes atsitiktinių pergalių čia nebebūna, pažanga pasaulyje yra didžiulė.
Dar nemažai žmonių galvoja, kad mes į varžybas nuvykstame pabendrauti ir praleisti laisvalaikio. Kai atari po kelias treniruotes per dieną, 5 dienas per savaitę, skamba kaip įžeidimas.
Aš treniruojuosi su disko metiku Andriumi Gudžiumi, todėl matau, kad sportininkai su negalia treniruojasi ne mažiau, negu sveikieji. Atsisėdęs ant mano kėdutės, nei vienas sveikasis nenustumia tiek rutulio, kiek aš. Sveikieji gi rutulį stumia 70 proc. iš kojų jėgos, o nevaldant kojų viską reikia stumti viršutine kūno dalimi. Va jums ir „aj, čia lengva“.
Kai buvau sveikas, aš irgi per daug nesigilindavau – sėdi žmogus vežime ir sėdi. O kad jo kojų nervai pažeisti ir kojos pastoviai jautrios, jos dega arba aštrūs skausmai kankina, bet aš neguliu lovoje, o einu ir sportuoju, sporto dėka užmirštu tą skausmą.
– Ar verta taip lipti per save?
– Kai nuolat gyveni skausme, pasidarai kaip plieninis. Mūsų skausmo barjeras yra žymiai aukštesnis nei sveikų žmonių. Trauma privertė daug ką iškęsti ir dėl to aš visas nelaimes gyvenime dabar pakeliu lengviau, negu tada, kai buvau sveikas – esu žymiai atsparesnis viskam ir fiziškai, ir psichologiškai.
– Su kokiomis kliūtimis susiduri kasdienybėje?
– Patirpus sniegui – aplinkui pliurza, o aš su ratukais rankomis važiuoju, iškart išsimurzinu, pastoviai jaučiuosi kaip mažas vaikas (juokiasi).
Po traumos reabilitacijos centre praleidau 16 mėnesių ir bijojau grįžti namo, kur nepritaikyta aplinka, laiptai, tualetai. Kur važiuoji, ten – kliūtis. Dabar tos kliūtys jau atrodo menkos, jau išsibėgėjęs ant kelkraščio užšoku.
Gyvenant vežimėlyje, galva pastoviai ieško sprendimų – vyksta kūrybinis mąstymas. Dabar jau aš laiptais užvažiuoju su vežimėliu ir dar du pirkinių maišus užsinešu, o pradžioje pats savęs nemokėjau laiptais užkelti, draugai padėdavo. Dabar kaimynai juokiasi ir sako – neįsivaizduoju, kaip tu tai padarai. Laiptais nuriedėti tai išvis – juokas, nors kitiems baisu, kad tuoj išsiversiu, bet reabilitacijoje mus visko išmoko, kaip kaskadininkus.
– Sakai, kad po traumos tapai stipresnis?
– Aš ir būdamas sveikas turėjau didelių tikslų, studijavau užsienyje, planavau karjerą, viskas atrodė pasakiškai. O tada lūžo stuburas. Atrodė, kad sėdėdamas vežime jau nieko nebegalėsiu padaryti. Bet mano varikliu tapo įkyri mintis: kad tik manęs niekas nesigailėtų! Tas noras parodyti tėvams – „nepergyvenkite, čia ne pabaiga, gyvenimas nesugriuvo, tik pasikeitė judėjimas, vaikas vis tiek dar savo padarys ir nereikės man šaukšto į burną dėti“ – ir vedė mane į priekį.
– Kas tau atrodo sunkiausia sporte?
– Svarbiausia – pačiam patikėti, kad aš galiu pasiekti aukštą rezultatą, tada automatiškai ir technika susidėlioja.
Aš esu degtukas, o mano treneris Rimantas Plungė turi gerą savybę – nuraminti, atpalaiduoti, įpūsti tikėjimo ir taip palengvinti rezultato siekimą.
– Sporto bendruomenėje garsėji juokeliais...
– Kai treniruotėse Kaune sutinku aklųjų šuolininką į tolį Modestą Grauslį, su juo dažnai pajuokaujame ta proga, kad jis nemato, o aš nevaikštau. Žiūriu, jis manieže stovi ir kažko laukia, tai būna, išgąsdinu jį „ką nematei, kad ateinu“. Arba privažiavęs uždengiu jam akis ir sakau „spėk – kas?“. Vienas kitą patraukiame per dantį, iš tų savo negalių pasijuokiame ir jaučiamės sveikesni.
– Ką tau reiškia trenerio vaidmuo?
– Treneris – labai svarbus, jam tenka ir psichologo, ir mamos, ir tėčio vaidmuo. Po pralaimėjimo irgi svarbu, kad treneris pasakytų: viskas gerai, niekas nesugriuvo, dabar žinome, ką ne taip padarėme, dabar to nedarysime, dirbkime toliau taip, kaip reikia dirbti. Treneris yra tas, kuris sugrąžina sportininkui galvą ant pečių. Aišku, visos jėgos yra sportininke, o treneris turi iš šono, kaip dvasinis mokytojas stovėti ir stebėti.
Jeigu aš kaip degtukas užsidegu, treneris R. Plungė, kaip kunigas, sako „ramiai, ko tu čia nervuojiesi“. Taip ramiai kalba, net atrodo, užmigsi. Bet iš tikrųjų – nusiraminu ir padarau, ką reikia padaryti. Tai treneriui dažniau reikia mane prigesinti, o ne užvesti, bet dabar jau esu mažesnis degtukas nei prieš kelis metus. Pradėjau dirbti ir su sporto psichologe, nes per daug draskydavausi varžybose.
– Ko išmokai iš sporto psichologės?
– Kad aš maišau du dalykus – jėgą ir greitį. Ji sako: „tu ne daugiau jėgos dėk, o greičio. Nes įdėjęs daug jėgos, tu būni visas įsitempęs, o greičio nėra ir nieko nesigauna“. Atrodo, taip elementaru – tikrai, kai atsipalaiduoju, greičiau viskas gaunasi, visai kitaip kvėpuoju.
Dar dirbame su vidiniais demonais – nekreipti į juos dėmesio, palikti už nugaros ir neklausyti jų. Kitaip atsiranda per daug nereikalingo mąstymo. Psichologė sako: „tu turi galvoti tik prieš įeidamas į sektorių, sektoriuje jau turi baigtis galvojimas, jau ten daryk tai, ką esi atidirbęs“.
Patarimai geri, dabar turiu tai ugdytis, kad atsisėdus ant varžybų kėdės, negrįžtų seni įpročiai.
Kas mane labiausiai vargindavo ir kėlė stresą, – tie nuolatiniai ieškojimai, bandymai, nes Lietuvoje dar nėra atrastos technikos, kaip dirbti sportininkams su įvairia negalia.
Pavyzdžiui, lenkai, bulgarai jau daugybę metų turi neįgaliuosius sportininkus, kurie nuo kėdučių stumdo rutulį ir jie jau žino tas technikas.
– Dažnai girdime „pralaimėjimai yra ateities pergalės“! Kaip iš tikrųjų tampi išmintingesnis patyręs pralaimėjimą?
– Stebiu kitus sportininkus, su kuriais treniruojuosi: jeigu būna laimėjimas, laimėjimas, laimėjimas – matau, kaip jiems krenta stimulas tobulėti. O kai laimėjimus keičia pralaimėjimai, sukyla noras dirbti dvigubai ir pasiekti savo tikslą.
– Ką pasakytum daugumai žmonių, kurie nesportuoja?
– Kai judi – mintys neužsistovi. Nereikia versti žmonių sportuoti, tegul kas kaip nori, tas taip ir gyvena. Vis tik judėjimas labai gerina gyvenimo kokybę, tai jeigu tave kažkas neramina – tiesiog nueik pasivaikščioti, pažiūrėk į medžius ir tau praeis bloga nuotaika. Svarbu neužsisėdėti vienoje vietoje užsidarius. Judėjimas išlaisvina, padeda nukreipti dėmesį, judėdamas daugiau pamatai ir atitinkamai pradedi mąstyti kažką kito.
– Atrodo, kad į aukščiausią sporto lygį patenka tik optimistai?
– Taip. Daug žmonių metus pasportuoja, nesigauna ir nuleidžia rankas. Jeigu mes taip lengvai pasiduotume, tai turbūt visos „Parateam Lietuva“ komandos nebūtų.
Būna ir man sunku, kai galvoju, ar tikrai aš čia ko nors pasieksiu, ar tik metai prabėgs? Bet greitai veju tas mintis lauk – aš vis tiek padarysiu savo! Pažiūrėkite, kiek metų A. Gudžius treniravosi, kol atsiskleidė. Jis jau buvo atsiradęs arenoje, kai Virgilijus Alekna sakė „nėra pamainos“, jam tada turėjo skaudžiai skambėti, bet jis toliau sukandęs dantis dirbo ir prasimušė. A. Gudžius turi be galo daug užsispyrimo ir tikėjimo savimi. Jeigu jis šiandien neišspaudžia 220 kilogramų štangos, tai tiek prie jos prikibs, kad būtinai išspaus.
Kartais pagalvoju – prabėgs mano metai ir aš spėsiu išsiaiškinti „KAIP“ bet nespėsiu pasiekti. Aš galėsiu padėti kitam lengviau iškovoti medalį, bet pats liksiu be medalių. Medalis yra įvertinimas, kad aš atidirbau ir mane įvertino už tą darbą. Tai man – svarbu.
Iš pradžių mane buvo prigąsdinę, kad, sėdęs į vežimėlį, penkerius metus pagyveni ir „užsilenki“, bet pamačiau, kad viskas yra ne taip – žmonės vežimėlyje ir verslus, ir šeimas kuria. Sekasi tik tiems, kurie nedejuoja, o eina pirmyn su šypsena.
Šis straipsnis yra straipsnių ciklo „Neįgaliųjų sportininkų valia, tikslo siekimas ir psichologinis tvirtumas – įkvėpimas mums visiems!“ dalis. Straipsnių ciklas bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
