Ištvermės raitelė Alisija Zabavska su savo žirgu MSA Silver Gazal ką tik sėkmingai finišavo Europos ištvermės jojimo čempionate Olandijoje. 160 kilometrų distancijoje startavo 54 duetai. Iš jų finišavo 28. Alisija pelnė 18 vietą.
Pati raitelė A.Zabavska yra tikra ištvermės jojimo legenda. 2010, 2012 ir 2014 metais ji atstovavo Lietuvai Pasaulio žirginio sporto žaidynėse bei Pasaulio IJ čempionatuose. 2019 m. pasaulio reitinge buvo pakilusi į 2-ąją vietą tarp 8000 raitelių. Pastaruosius dešimtmečius treniruojasi ir gyvena JAV, tačiau tarptautinėse varžybose visada joja su Lietuvos vėliava.
Jos žirgas MSA Silver Gazal – 14 metų arabų veislės. Raitelė sako, kad tai yra geriausias žirgas jos gyvenime. MSA Silver Gazal yra 2019 metų JAV 160 km nacionalinis čempionas.
Gegužės mėnesį duetas patyrė traumą Pasaulio IJ čempionate Italijoje. Žaizda iš tiesų buvo pavojinga. Žirgas galėjo ir neišgyventi, tačiau viskas baigėsi laimingai. Atsigavęs žirgas sėkmingai atstovavo Lietuvai Europos ištvermės jojimo čempionate Olandijoje. Apie viską plačiau papasakojo pati raitelė.
– Kaip vertinate savo pasiekimą pastarajame čempionate?
– Ištvermės sporte pasiekti finišą jau yra laimėjimas. Mums pavyko įveikti sudėtingą 160 kilometrų trasą – smėlis, purvas, kietas gruntas. Visko buvo. Mūsų vidutinis greitis buvo kiek mažesnis už įprastą vien dėl anksčiau patirtos traumos. Saugojau žirgą. Po varžybų žirgas jaučiasi puikiai. Dabar mėnesį jis ilsėsis.
– Kuo pasižymi ištvermės žirgų treniruotės
– Šiame sporte labai svarbi yra komanda. Ji ir laimi – ne vien žirgas ir raitelis. Nuo komandos priklauso rezultatas. Komanda ilgainiui tampa lyg šeima. Jie rūpinasi žirgu iki starto ir padeda pačiose varžybose. Juk tam tikruose punktuose reikia pasirūpinti žirgo būkle ar tiesiog atvėsinti jį vandeniu.
Svarbiausias dalykas – žirgas turi mėgti bėgti. Maniškis turi tokią savybę – tarp mano visų žirgų aš jį vadinu „dievu“. Treniruotės neturi varginti. Jam turi būti įdomu varžytis, turi sukilti adrenalinas. Tarp mūsų yra didžiulis ryšys. Jis visada mane stebi net minioje. Seka akimis. Negalėjau jo palikti vieno Europoje gydytis. Visada buvau šalia. Dabar juokauju – tiek laiko praėjo, nežinau, ar dar turiu vyrą Teksase!
– Jūsų žirgas – arabų veislės. Daugelis neįsigilinusių mano, kad arabų kraštai su šiais žirgais yra ištvermės sporto šakos lyderis, o žirgai – jų nuopelnas?
– Dabar jie vaizduoja, kad šie žirgai yra jų paveldas, tačiau istoriškai – jei ne anglai, šie žirgai jau seniai būtų išnaikinti. Anglai šią veislę išvežė ir išveisė būtent tokius, kokie jie yra dabar. Šeichams pergalė svarbiau už viską, tačiau iš tiesų šiame sporte svarbiausia yra žirgas. Baigęs ilgiausią distanciją jis turi būti puikios savijautos ir turi galėti bėgti toliau. Pas juos, deja, daugelis žirgų varžybose dalyvauja vieną kartą gyvenime.
– Kaip sutikote savo žirgą?
– Iš tiesų žirgai yra populiarūs visoje Amerikoje ir Europoje. Kaubojiška kultūra Teksase iš tiesų egzistuoja ir yra populiari. Kadaise, praleidusi dešimt metų Jungtiniuose Arabų Emyratuose, nuvykau į varžybas JAV. Pamačiau, kad ten galima treniruotis ištisus metus. Labai nemėgstu šalčio, tačiau Emyratuose vasarą dėl karščio neįmanoma treniruotis. Pasilikau JAV, gavau vizą kaip sportininkė ir netrukus sutikau savo vyrą. Šis žirgas iš pradžių buvo mano vyro. Jis suprato jo galimybes, todėl padovanojo man. Mano galimybes jis jau žinojo iš anksčiau.
– Pusmetis Europoje – ar aplankėte savo gimtinę?
– Žinoma, neseniai buvau pas savo mamą. Susitikau su Lietuvos jaunaisiais raiteliais, kuriems stengiausi perduoti savo patirtį ir įkvėpti juos siekti sporto aukštumų. Gyvenu toli, todėl stengiausi pasinaudoti proga ir susitikti su visais. Linkiu kiekvienam raiteliui sutikti savo gyvenimo žirgą. Manęs kartais klausia, kodėl aš atstovauju Lietuvai, nors gyvenu svetur. Lietuva yra man labai brangi. Tai mano gimtinė, čia mano šaknys. Man yra garbė joti už Lietuvą. Niekada neslėpiau savo šaknų. Man malonu, jei kažką galiu padaryti dėl savo gimtinės.
