„Kol medikai aiškinosi, kas man yra, patikėkite, buvo labai neramu. Karjera ir dvidešimties metų juodas darbas buvo pakibęs ant plauko. Bet dabar sveikata gera ir vėl džiaugiuosi, kad galiu sportuoti visa jėga bei siekti dviračių sporte naujų pergalių. Anksčiau jausdavau nuovargį ir sprogstamosios jėgos stygių. Kol supratome, kas man yra, užtruko du mėnesius. Kol atliko operaciją, kol atsigavau – užsitęsė apie pusmetį. Džiugu, kad vėl galiu mėgautis tuo, kas man patinka“, – neslėpdamas geros nuotaikos sako prestižinių prestižinių daugiadienių lenktynių „Giro d‘Italia“ ir „Tour de France“ etapų nugalėtojo R.Navardauskas.
30-metis vyras, dviračių sporto treniruotes lankantis nuo dešimties metų, yra pripratęs prie įvairių situacijų. „Sportininkui kaskart reikia kovoti už savo būvį po saule: per apdovanojimų ceremoniją iškeli į viršų gėles, iššauni šampaną, pasidžiaugi, bet kitą dieną viską turi pamiršti ir pradėti iš naujo – vėl sėsti ant dviračio ir sukandęs dantis dirbti“, – paaiškina sportininkas.
– Ramūnai, tavo sutartis su „Bahrain Merida“ komanda baigsis jau po kelių mėnesių – gruodžio 31-ąją. Kur gali pakrypti tavo karjera?
– Dar nežinau, kaip viskas pasisuks, vyksta komandos paieškos. Visos geresnės komandos bazuojasi užsienio šalyse. Nėra lengva, nes šiemet dalyvavau mažai lenktynių. Dviračių sporte daug ką lemia pažintys, o viskas vyksta panašiai kaip krepšinyje – dirba agentai, gaunantys savo atlygį. Turiu agentą, kuris dirba, o aš atlieku savo darbą: kasdien treniruojuosi, bandau pasiekti kuo geresnę sportinę formą.
– Su krepšininkais, futbolininkais viskas aišku: komandos nariai gyvena viename mieste, kasdien kartu treniruojasi, kartu vyksta į varžybas. Kaip yra dviračių sporte?
– Mes treniruojamės individualiai, kur norime. Pavyzdžiui, aš šiltuoju sezonu treniruojuosi Klaipėdoje, šaltuoju metu – Ispanijoje. Ir Klaipėdoje, ir Ispanijoje turiu butą, tad viskas gana paprasta. Kai vyksta varžybos, mums nuperka bilietus į tą šalį, atskrendame ir dalyvaujame visi kartu. Su komandos nariais susirenkame dieną arba dvi prieš lenktynes. Būna ir bendrų stovyklų, kuriose kartu praleidžiame šiek tiek daugiau laiko.
Dviračių sportas – ne krepšinis: čia nereikia šlifuoti derinių, taktikos, analizuoti varžovų. Mums reikalinga ištvermė ir jėga.
– Ar nesudėtinga prisiversti treniruotis individualiai, kai šalia nėra balsą galinčio pakelti trenerio?
– Prie individualių treniruočių jau esu įpratęs. Svarbiausia suprasti, kad už tave niekas neatliks juodo darbo. Jei nori rezultato – turi kasdien plušėti. Su treneriu susiskambiname ar susirašome internetu.
– Kiek kilometrų dviračiu numini per vieną treniruotę?
– Pavyzdžiui, treniruotėje aplink Klaipėdą, Kretingą, Gargždus ir Palangą numyniau 170 km. Čia jau gana sunki treniruotė. Prisidėjo Gediminas Bagdonas ir dar keli Klaipėdos dviratininkai, tad visi kartu kaip reikiant padirbėjome. Šiaip atstumai būna įvairūs – nuo 30 iki maždaug 200 km per dieną. Kartais net juokaujame, kad ne visi automobilius vairuojantys žmonės per metus įveikia tiek kilometrų, kiek mes dviračiais.
– Ar bandei skaičiuoti, kiek kilometrų dviračiu įveiki per metus?
– Žmona Gabrielė geriau žino šiuos skaičius... Per metus treniruotėse dviračiu įveikiau apie 33 tūkst. km, sugaišau apie tūkstantį valandų. Dar reikėtų pridėti daugybę valandų, praleistų treniruoklių salėse, baseine ir bėgiojant krosus. Būna, kad per dieną treniruojuosi ir apie 8–10 valandų.
Patikėkite, būna dienų, kai viską nori mesti, arba mąstai: negi vėl per lietų reikės vargti? Bet tuoj pat tokias mintis veji lauk. Mane kaskart įkvepia laimėjimai.
Tarkime, kai 2015 m. pasaulio čempionate užėmiau trečią vietą, tai buvo lyg iš fantastikos srities, kažkas „vau“. Anksčiau niekada nemąsčiau, kad tokios mažos valstybės atstovai planetos pirmenybėse gali kilti ant prizininkų pakylos arba laimėti prestižinių dviratininkų lenktynių „Giro d‘Italia“ ar „Tour de France“ etapus. Bent vieną „Tour de France“ lenktynių etapą per visą istoriją yra laimėję vos 33 pasaulio šalių atstovai. Džiugu, kad tarp jų yra ir Lietuva. Vien baigti tokias varžybas – didžiulė garbė.
2015 m. buvo smagu pelnyti geriausio Lietuvos sportininko titulą. Kiekvieno sportininko svajonė – dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Man pavyko. Niekada nepamiršiu, kaip per olimpines žaidynes trumpam sustojau nusivilkti apatinių marškinėlių, nes buvo karšta, mečiau juos į krūmus, o prie jų prišoko būrys dviračių sporto entuziastų. Supratau, kad olimpiada –šventė ne tik sportininkams, bet ir žiūrovams.
– Papasakok apie profesionalų dviračius. Turbūt jų kainos kosminės?
– Karboninio rėmo kaina gali svyruoti apie 3–4 tūkst. eurų. Detalės būna įvairios: gali susidėti už tūkstantį, gali ir už 3 tūkst. eurų. Ratus gali nusipirkti ir už 200 eurų, bet gali sumokėti ir 3 tūkst. eurų. Prietaisas, kuris matuoja tavo jėgą, gali kainuoti nuo 1 iki 3 tūkst. eurų. Žiūrint, ko tau reikia ir kiek gali sau leisti. Galutinė kaina susidaro kaip gero automobilio.
– Kiek kainuoja tavo dviratis?
– Treniruočių dviratis – gal 5–6 tūkst. eurų. Varžybų dviratis brangesnis. Vien jo ratai kainuoja per 2 tūkst. eurų. Pavojinga kalbėti apie kainas, nes vėliau pradėsiu bijoti dviračiu važinėti (juokiasi). Mums dviračius duoda komanda, tačiau po sezono atsiima ir parduoda.
Pamenu, kai vaikystėje lankiau dviračių sporto treniruotes Šilalėje, turėjome rusišką dviratį, kurį dalijomės dviese ar trise. Vieni važinėdavome ryte, kiti vakare. Buvo ir senovinių dviračių: įkiši koją į kilpą ir užsiriši dirželiu, o prieš sustodamas atlaisvini dirželį ir tik tada koją padedi ant žemės. Be to, bėgius junginėdavome ant rėmo. Tik būdamas 13–14 metų gavau dviratį, kurio bėgiai buvo prie rankenėlių. Tai buvo kažkas „vau“. Pamenu, pats iš savo sutaupytų pinigėlių nusipirkau batelius ir pedalus – tai buvo naujas lygis.
Šiais laikais jau yra šildoma apranga: paspaudi mygtuką ir šildo kūną. Į kalną kylant nešalta, bet kai suprakaitavęs pradedi leistis žemyn, tada jau ima drebuliukas.
– Kokiu didžiausiu greičiu yra tekę lėkti dviračiu?
– Per varžybas nuo kalno esu lėkęs 113 km/val. greičiu, o, pavyzdžiui, rugpjūčio mėnesį vykusių „Baltic Chain Tour“ lenktynių metu mano vidutinis greitis buvo 46 km/val.
– Niekada nėra sustabdę policininkai ir surašę baudos kvito?
– Stengiuosi nepažeisti kelių eismo taisyklių. Tačiau esu girdėjęs istoriją, kaip vieną dviratininką, skubėjusį į varžybas, sustabdė policininkas ir išrašė baudą už greičio viršijimą. Ten, kur treniruojuosi Ispanijoje, yra viena policininkų mėgstama vieta už didelio kalno – ten dviratininkai pataria vieni kitiems neskubėti, nes paskubėjęs būsi sustabdytas policijos.
– Dviračių sporte skaudžios griūtys – dažnas reiškinys. Kokių nutikimų teko patirti?
– Griūti du tris kartus per metus – įprasta. Per treniruotes dažniausiai griūni juokingose situacijose. Kartą šalia namų žmonių akivaizdoje buvau nusileidęs ant barzdos. Buvo ir toks nutikimas, kai po griūties lūžo raktikaulis. Griūti iki finišo likus 2–3 km yra tekę, bet finišuoti rankose laikant dviratį neteko.
– Jūsų žmona Gabrielė Jankutė-Navardauskienė taip pat dviratininkė. Susipažinote per treniruotes?
– Mes abu sportavome Šilalėje pas trenerį Kęstutį Česaitį, bet tarp mūsų amžiaus skirtumas – šešeri metai. Mes, vyresnieji, jau vykdavome į užsienio varžybas, o Gabrielė buvo tik pradėjusi sportuoti. Vėliau, kai ir ji ėmė važinėti į užsienio varžybas, susitikdavome. Abu šilališkiai, tai kaip nepasilabinsi, nepaklausi, kaip sekasi. Taip ir prasidėjo draugystė. Vienas kitą supratome, mąstymas, pomėgiai buvo vienodi ir viskas susidėjo.
– Įsigijote butą Klaipėdoje. Kodėl nusprendėte čia apsistoti?
– Abu studijuojame Klaipėdos universitete kūno kultūrą. Miestas patrauklus, geros sąlygos treniruotis. Be to, šalia gyvena tėvai. Viskas mums čia patinka. Dar turime nusipirkę butuką Ispanijoje. Kai orai atšąla, išvažiuojame ten.
– Žinau, kad Klaipėdoje su žmona pradėjote verslą. Koks tai verslas?
– Viskuo užsiima žmona, aš tik įsigijau patalpas, o žmona su drauge atidarė grožio saloną. Ten grožio, makiažo mokykla, kirpykla, kosmetologo kabinetas. Šalia namų – M.Mažvydo alėjoje. Žmona gali greitai nueiti pažiūrėti, jei kyla kokių problemų. Verslu daugiau užsiima žmonos draugė.
Gabrielė man reikalinga treniruotėse – padeda atlikti testus ir panašiai. Iš pradžių per treniruotes ir apsipykdavome, juk būni išsekęs, nepagalvoji ir panašiai. Savam žmogui gali pasakyti daugiau nei treneriui. Bet jau supratome: kas vyksta treniruotėse, namie apie tai nediskutuojame.
– Tikriausiai pamąstai ir apie Tokijo olimpines žaidynes?
– Reikia rinkti reitingo taškus ir viskas bus įmanoma. Reikia gerų rezultatų, o laiko dar pakankamai.
– Ką patartum jauniems žmonėms, siekiantiems šio sporto aukštumų?
– Niekada nesakyk niekada. Aš anksčiau mąsčiau: koks iš manęs gali būti profesionalas? Bet dirbau, bandžiau tuo mėgautis... Jei viską darysi per prievartą, nieko gero nebus. Bet jei pradėsi mėgautis tuo, ką darai, ir viską atliksi iš širdies, tada tau tikrai gali pasisekti.
