Lietuvos dviračių sporto istoriją „Giro d‘Italia“ lenktynėse perrašęs atletas po legendinių varžybų grįžo į tėvų namus Kvėdarnoje, kur mėgaujasi artimųjų ir mylimos merginos draugija.
Į Kvėdarną 24 metų mūsų šalies čempionas parsivežė ir dvejus rožinius „Giro d‘Italia“ lyderio marškinėlius. Lietuvoje tokių daugiau neturi niekas.
„Vienus būtinai padovanosiu. Tik noriu tai padaryti gražiai“, – prisipažino R.Navardauskas, gegužę tapęs pirmuoju lietuviu, vilkėjusiu „Giro d‘Italia“ lyderio marškinėlius. Į legendinių lenktynių viršūnę jis pakilo po ketvirtojo etapo ir išsaugojo lyderio marškinėlius penktajame etape. Po to varžybų karavanas pasuko į kalnus ir Lietuvos dviratininkas bendrojoje įskaitoje smuko žemyn, bet visai dėl to neliūdėjo – jo pagrindinis darbas buvo padėti komandos lyderiui Ryderiui Hesjedaliui, kuris galiausiai triumfavo „Giro d‘Italia“.
Dabar sportininkas, su „Garmin-Barracuda“ pratęsęs sutartį ir 2013 m. sezonui, rengiasi birželio 22-24 d. Šiauliuose vyksiančiam Lietuvos čempionatui. Vėliau jo planuose – ir olimpinės žaidynės, ir net spalio 19-21 d. Panevėžyje rengiamam Europos dviračių treko čempionatui.
– Ramūnai, ar jau atsigavote po „Giro d‘Italia“?
– Atsigaunu po truputuką. Penkias dienas ilsėjausi. Pusantros savaitės iki „Giro d‘Italia“ man lūžo raktikaulis. Teko operuoti. O jau pirmosiomis „Giro“ dienomis griuvau ant to paties šono. Buvo patinę. Dabar jau viskas gerai.
– Dar prieš lenktynes sakėte, kad tikriausiai pasitrauksite įveikęs maždaug pusę distancijos. Bet pravažiavote 21 etapą ir pasiekėte galutinį finišą Milane. Kodėl pasikeitė išankstiniai planai?
– Taip, keli komandos dviratininkai turėjo važiuoti tik iki 13-ojo etapo. Jau net bilietus namo turėjome. Bet asmeninėje įskaitoje į pirmąją vietą pakilo Ryderis Hesjedalis, todėl likome jam padėti iki galo.
„Garmin-Barracuda“ tai puikus pasiekimas. Kaip sakė mano komandos draugas Christianas Vande Velde, anksčiau būdavo taip: atvažiuojame į „Giro“, gauname spyrį į subinę ir važiuojame namo. O dabar patys kitiems spardėme užpakalius.
– Pats galutinėje įskaitoje užėmėte 138-ąją vietą. Atrodytų, labai žema vieta. Bet dviračių sportas tikriausiai ne veltui vadinamas komandine sporto šaka?
– Taip. Galima palyginti dviračių sportą su krepšiniu. Ir šiame žaidime komanda padeda lyderiui, kad šis surinktų kuo daugiau taškų. O mes stengiamės, kad lyderis išsaugotų kuo daugiau jėgų lemiamoms atkarpoms. Kad, krepšinio terminais, galėtų pelnyti kuo daugiau taškų.
Vieni geriau padeda kalnuose, kiti – lygumoje, treti – finišo sprinte. Bet tikslas vienas – pagalba lyderiui.
– Tikriausiai premiją, kurią gavo R. Hesjedalis už pergalę „Giro d‘Italia“, pasidalinote visa komanda, kaip įprasta dviračių sporte?
– Nelabai mėgstu kalbėti apie pinigus. Viskas priklauso nuo komandos, kokie joje santykiai, nuostatos, nerašytos taisyklės. Dviračių sporte labai daug tų nerašytų taisyklių.
– Kaip atšventėte pergalę?
– Pasėdėjome, pabendravome, vienas kitam padėkojome. Nekėlėme tokio baliaus, kaip vestuvės. Atsipalaidavome ir trumpam išsiskirstėme. Kas ilsisi, kas rengiasi „Tour de France“ ar kitoms varžyboms.
– Ar ruošiatės „Tour de France“?
– Greičiausiai jose nedalyvausiu. Nes po „Giro“ jau kojos nelabai veža .Reikia atsigauti, pasirengti Lietuvos čempionatui, paskui laukia daug kitų varžybų. Nebūtinai reikia dalyvauti „Tour de France“, kad parodyti save.
– Ar tikitės dalyvauti Londono olimpiadoje?
– Tai spręsis Lietuvos čempionate. Esame maža šalis, turime tik dvi vietas olimpiadoje. O pretendentų į jas yra daugiau, tad treneriams teks rinktis. Žinoma, norėčiau. Bet nebūtų gaila, jei startuotų kiti – visi vienas kitą puikiai pažįstame, jokio pavydo nėra.
– Ir pasaulio dviračių sporto žiniasklaida, ir „Giro d‘Italia“ dalyvavęs kitas lietuvis Tomas Vaitkus pabrėžia, jog esate vienas darbščiausių dviratininkų grupėje. O nesinori, kad kiti pasistengtų „išvežti“ jus į pergalę?
– Viskam savas laikas. Jei bus lemta, kažką ir laimėsiu. Dar dvejus trejus metus galiu kentėti. Turiu išmokti važiuoti profesionalų varžybose, nes čia kitoks stilius, nei mėgėjų lenktynėse. Juk ir lietuvių krepšininkams NBA reikia priprasti prie ten vyraujančio stiliaus.
– Pernai, vos tapęs profesionalu, dalyvavote „Tour de France“. Galite palyginti tas lenktynes su šių metų „Giro d‘Italia“?
– Kai esi naujokas, nieko nežinai. Ir mano darbas buvo kitoks – kiekvieną dieną reikėjo padėti lyderiui, nuolat važiuoti priekyje, palaikyti greitį. „Giro“ jau turėjau patirties. Žinojau, kad negalima kiekvieną dieną važiuoti iš visų jėgų, stengtis pačiam pakilti kuo aukščiau. Nes kitą dieną gali nebelikti jėgų, o komandai būtent tada gali prireikti tavo pagalbos.
– Kokia kalba tarpusavyje bendraujate komandoje?
„Garmin-Barracuda“ – amerikiečių komanda. Tai kalbamės angliškai. Visas personalas, dviratininkai. Itališkai tik nusikeiti galiu.
– Ar pasikalbate trasoje su T.Vaitkumi ar kitais pažįstamasis dviratininkais?
– Žinoma. Juk važiuojame keturias ar penkias valandas. Per tą laiką pabendrauji. Būna ir pykčių. Bet po finišo vienas kitam ranką paspaudžia, nors finišuodami kovoja dėl pozicijų, apsistumdo, pasipyksta. Po varžybų visi nesutarimai baigiasi.
– Esi daugkartinis Lietuvos dviračių treko čempionas. Ar dalyvausi rudenį Panevėžyje vyksiančiame Europos treko čempionate?
– Jei turėsiu jėgų po plento sezono, Lietuvos dviračių sporto federacija neprieštaraus, kas nors paskolins dviratį, labai norėčiau. Siūlysiuos į rinktinę. O ar paims, ar ne, spręs treneriai. Žinoma, jei bus geresnių, jie turi startuoti.
– Treniruojiesi netoli namų. Ar vietiniai atpažįsta tave, pamojuoja, kai važiuoji pro šalį?
– Miestelis nedidelis, visi viena kitą pažįsta. Kurie artimesni, tie pasveikina. Niekas nepasikeitė.
– Tai dėmesio nėra tiek, kiek jo gavai italijoje, kai tapai „Giro d‘Italia“ lyderiu?
– Taip, ten pastebėjau, kad įsiminė mano vardą. Nes anksčiau vadindavo Marku Cavendishu. Jo pasaulio čempiono marškinėliai vos keliomis juostelėmis skiriasi nuo Lietuvos čempiono. Iš toli sunku pamatyti, tai kai tik privažiuodavau suprasdavo, kad ne Cavendishas.
Žurnalistai apipuolė gal tik po to etapo, kai apsivilkau lyderio marškinėlius. Kitą dieną jau ne taip domėjosi. O po to manęs nebeliko (juokiasi).
– Ar grįžęs namo pakirtai cepelinų?
– Dar nespėjau. Bet žemaičių blynų pavalgiau.
– Ar toks sunkus maistas dviratininkams nedraudžiamas?
– Kiekvienas yra savo kūno šeimininkas,. Jei žinai, kad pakenks, tikrai nevalgysi. Bet cepelinai nėra toks blogas maistas, kad būtų draudžiama juos valgyti.
