Mažai abejonių, kad A.Malašinskas taps rezultatyviausiu mūsų šalies rankininku jau šįvakar.
Per 90 rungtynių Lietuvos rinktinėje 189 cm ūgio ilgaplaukis jau yra sumetęs 406 įvarčius – po 4,5 per mačą vidutiniškai – ir nerodo stabdymo ženklų.
Jis jau šeštus metus yra atakų variklis ir Čempionų lygoje žaidžiančiame stipriausiame Ukrainos klube Zaporožės „Mator“, o Lietuvos rinktinėje įvarčiais susilygino su karjerą jau baigusiu Andriumi Stelmoku.
„Aidenas yra vienas geriausių puolimo žaidėjų per Lietuvos rankinio istoriją, – apie A.Malašinską sakė Lietuvos rinktinės kapitonas Gerdas Babarskas. – Visi žino jo gebėjimus atakuoti, jis tai puikiai kasmet įrodinėja Čempionų lygoje.
Jis mums – didelė paspirtis aikštėje, taip pat puikus žaidėjas komandoje. Labai svarbu, kad būtų ne tik geras žaidėjas, bet ir žmogus.”
Pagal rezultatyvumą A.Malašinskas taps pirmas Lietuvos rankinio rinktinėje, bet įvarčiai niekada jam nebuvo svarbesni už komandos sėkmę ir bendrą nuotaiką. Kuklumu jis irgi būtų tarp lyderių.
Kuris iš jau pelnytų 406 įvarčių įsiminė labiausiai? A.Malašinskas nurodo ne įvartį, o perdavimą komandos draugui, padėjusį išplėšti pergalę prieš stipriąją Norvegiją.
Ar rankininkams netrūksta dėmesio? „Kol kas mes jo ir nenusipelnėme“, – sako rankininkas.
Jis ir visa Lietuvos rankinio rinktinė gerai žino, kad viena kita pergalė gali daug ką pakeisti – ir dabar Europos čempionato atrankoje taškai per likusias dvejas rungtynes – ketvirtadienį Vilniuje su Islandija ir sekmadienį išvykoje su Portugalija – pakeltų lietuvius į grupės trečiąją vietą, o iš jos galima įšokti į Europos čempionatą, kuriame mūsų šalies komanda vienintelį kartą žaidė prieš 23 metus.
Suprasti akimirksniu
- Kaip buvo pasirinktas neįprastas vardas Aidenas (kirtis ant A)?
- Kažkada klausiau mamos, ji pasakojo, kad taip susiklostė, jog giminėje beveik visi vyriški vardai iš A raidės. Jei Malašinskams gimsta berniukas, tai bus iš A: mano tėtis Artūras, jo brolis – Aivaras, jo sūnus – Alanas, kitas vaikas – Arnas, yra ir Aurimas. Kai gimiau aš, mama žinojo, kad reikia vardo iš A raidės, bet norėjo kokio nors retesnio. Tėčio pusseserės darbe buvo kolega vardu Aidenas. Tėvams pasirodė retas ir gražus vardas, tad buvo skirtas man.
Prieš lemiamas rungtynes 15min kalbėjosi su A.Malašinsku apie jo karjeros vingius, darbą su Lietuvos rankinio legenda, ispanų šunybę, gyvenimą Ukrainoje ir siekius su Lietuvos rinktine.
– Aidenai, gimėte ir augote Utenoje, kur nėra itin stiprios rankinio komandos. Kaip atradote šią sporto šaką?
– Pradėjau lankyti rankinį nuo kokių 7-erių – mano tėtis buvo susijęs su rankiniu, tad šiame sporte pasirodžiau būdamas mažas vaikas. Trenerė Džuljeta Černiauskaitė įkvėpė pirmiems žingsniams rankinyje, o pats dairiausi į Utenos vyrų rankinio komandą – ji tuo metu žaidė Lietuvos antrojoje lygoje, bet man tai buvo kažkoks „vau”. Augdamas pradėjau svajoti: gal ir aš kada nors žaisiu tarp šių vyrų antrojoje lygoje?
– Visada buvo tik rankinis?
– Kai buvau paauglys, žaidžiau ir vaikų krepšinio lygoje už Utenos komandą, nors niekada nelankiau krepšinio. Žaisdavome ir futbolą bei beisbolą. Buvau gana universalus, man patiko ir patinka kitos sporto šakos, nors visada treniravausi tik rankinį.
– Galbūt tas universalumas nulėmė jūsų žaidimo stilių – atrodote plastiškesnis ir judresnis aikštėje nei dauguma rankininkų?
– Gal tai lėmė mano sudėjimas? Nesu fiziškai stipruolis, mano fiziniai duomenys nėra įspūdingi, bet esu greitas, lengvas žaidėjas.
Kitos sporto šakos man buvo labiau kaip hobis, o rankinyje profesionalumo įgijau jau žaisdamas aukštesniame lygyje.
– Kitais metais po jūsų gimimo Kauno „Granitas” iškovojo Europos taurę, o jums žengiant į paauglystę Lietuvos rankinio rinktinė pateko į pasaulio (1997 m.) ir Europos (1998 m.) pirmenybes. Ar tai buvo impulsas žengti pirmyn rankinyje?
– Tuo metu nelabai suvokiau tų pasiekimų. Man didžiausias pasiekimas atrodė žaisti už Utenos vyrų komandą. Vis galvojau: kaip miela būtų vieną dieną kartu pažaisti!
Vaikystės sporto idealas buvo Michaelas Jordanas, eidavau į kiemą kartoti jo judesių, nors su rankiniu tai neturi nieko bendra. Kai aš augau, nebuvo Youtube, nebuvo rankinio vaizdo įrašų, aš nemačiau pasaulio žvaigždžių, tik išgirsdavau apie jas viena ausimi.
Man svarbiausi pavyzdžiai buvo tie, kuriuos mačiau prieš akis. Būdamas 16-os ir sužaidžiau pirmąsyk už Utenos vyrų rankinio komandą. Tada atėjo kitas noras: kada nors pažaisti aukščiausioje Lietuvos rankinio lygoje. Būdamas 17-os patekau į Lietuvos olimpinio centro perspektyvių rankinio žaidėjų komandą ir išvažiavau į Kauną.
Kitais metais sprendžiau, kur man geriau rungtyniauti toliau – Kauno „Lūšies” ar „Granito” komandoje. Būdamas 18-os pasirinkau „Lūšį”, o po poros metų perėjau į „Granitą”. Ten buvo vieni geriausių metų, mes porą kartų tapome šalies čempionais, žaidėme Čempionų lygoje, galbūt ten mane kažkas ir pastebėjo, man pavyko užsirekomenduoti.
– Tuo metu „Granitą” treniravo Valdemaras Novickis. Kokią įtaką jums turėjo geriausias visų laikų Lietuvos rankininkas, Seulo olimpinis čempionas?
– Labai didelę. „Granite” aiškiai supratau, kad norint kažką pasiekti, reikia įdėti labai daug darbo.
V.Novickis geriausiai tai suvokė, jis jau buvo paruošęs ir išleidęs į aukštesnį lygį daug žaidėjų. Jo ir darbo specifika tokia: labai daug fizinio darbo, kovos, galima net sakyti, kovos dėl išlikimo.
Jis ruošdavo žaidėjus būti stipriems ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Tik kietai kovojant ir daug dirbant gali kažką pasiekti, kažką aplenkti, nukonkuruoti – juk sporte kažkada vis tiek reikia kažką įveikti, kad būtum geresnis. Jo pakloti pagrindai leido suprasti, koks yra reikalingas didelis darbas. Juk pats Valdemaras Novickis yra daugiausiai per Lietuvos rankinio istoriją pasiekęs vyras, visi Lietuvoje ir už jos ribų žino, koks jis buvo stiprus gynėjas, tad tikrai turėjo, ką patarti.
– Dabar jau esate sužaidęs 90 rungtynių Lietuvos rinktinėje. Kokios buvo pačios pirmosios?
– Praėjo tiek laiko, kad sunku prisiminti. Jei neklystu, tai galėjo būti išvyka į Turkiją. Įsiminė, kad žaidėme su turkais, aš sėdėjau tribūnoje, nes buvau jaunas ir dar nepatekau į pagrindinę sudėtį. Nors tik stebėjau mačą, visas drebėjau nuo įtampos. Tada laimėjome, regis, vienu įvarčiu, buvo džiaugsmo marios persirengimo kambaryje.
– Po „Granito” išvykote į Ispaniją, kur per penkerius metus pakeitėte kelias komandas. Kodėl taip įvyko?
– Pirmą sezoną atvažiavau į antrąją Ispanijos lygą, bet netrukus persikėliau į „Granollers” ekipą – pasirašiau trejų metų sutartį, pasiklojau karjerai pamatus – į mane pradėjo atkreipti dėmesį, klubas žaidė aukščiausioje Ispanijos lygoje, buvome stipri komanda. Jau pirmaisiais metais pavyko laimėti aukščiausios lygos geriausio naujoko prizą.
Viskas ėjo vis geryn, kol atvažiavau į „Naturhouse La Rioja”. Tai buvo labai stiprus klubas, žaidė Čempionų lygoje, bet aš po trijų mėnesių patyriau sudėtingą pėdos traumą – dėl vidinio pėdos sumušimo negalėjau žaisti net šešis mėnesius. Klubas nutraukė sutartį, negana to, ėmė skleisti gandus, neva iš viso nebegalėsiu rungtyniauti. Tai man pakišo koją – buvo labai sunku susirasti kitą komandą.
Tik rugpjūtį patekau į pusiau profesionalią „Puerto Sagunto” ekipą. Ten teko iš naujo įrodinėti, kad esu sveikas ir galiu žaisti. Manau, kad pavyko, nes pasirašiau kontraktą su Zaporožės „Motor”. Viskas išėjo į naudą, net pagalvoju, kad gal ir gerai, kad ta trauma nutiko.
– Nuo 2015 metų atstovaujate Zaporožės klubui – kaip taip ilgam apsistojote Ukrainoje?
– Viskas tinka ir man, ir jiems, kitaip nebūčiau tiek ilgai užsibuvęs. Kasmet, kai kontraktas baigiasi, jie nori pratęsti sutartį, aš noriu taip pat. Lengvai susitariame, niekas neturi pretenzijų.
Džiaugiuosi, kad galiu žaisti Čempionų lygoje, man neblogai sekasi, tad žaisiu Zaporožės klube ir kitą sezoną. Esu labai patenkintas, kad prie komandos prisidės Jonas Truchanovičius, komandoje bus daugiau lietuvių – kiek žinau, treneris Gintaras Savukynas irgi turi sutartį kitiems metams. Jau šis sezonas buvo neprastas, bet klubo ambicijos dar didesnės, gal atvykęs Jonas padės jas pasiekti – juk jis jau yra laimėjęs Čempionų lygą su Prancūzijos klubu.
– Kokios gyvenimo sąlygos Zaporožėje?
– Manau, kad jos panašios kaip daugumos profesionalių rankininkų – klubas skiria būstą, galima pačiam susirasti, kur gyventi. Anksčiau buvo nepatogu, nes klubas neturėjo savo arenos. Pirmuosius metus tekdavo namų rungtynes žaisti Kijeve, paskui Čempionų lygos namų mačus žaisdavome Charkove. Tačiau pastaruosius dvejus metus Zaporožėje turime areną, oro uostą, o tai yra reikšmingi pliusai.
– Ar sezono metu gyvenate vienas?
– Taip, žmona lieka Lietuvoje. Anksčiau, dar iki pandemijos, ji mane aplankydavo. Kadangi Zaporožėje nebūdavo salės, labai daug laiko praleisdavau kituose miestuose, tad nebūdavo prasmės manęs laukti Zaporožėje.
– Ukrainos žiniasklaidai esate sakęs, kad iki pilnos laimės trūksta savo būsto Lietuvoje, nes nepavykdavo jo įsigyti ir grįžę vis keliaudavote pas tėvus. Gal situacija pasikeitė?
– Taip, pagaliau! Dabar kelnės – pilnos laimės. Turime butą Klaipėdoje, iš kur kilusi mano žmona, todėl ir nusprendėme ten įsikurti. Gražus, ramus miestas, nei per didelis, nei per mažas – man kaip tik.
– Sakėte, kad žmona yra didžiausia jūsų motyvatorė. Ar ji susijusi su rankiniu?
– Ne, ji tiesiog psichologiškai motyvuoja. Iš artimo žmogaus juk svarbiausia sulaukti palaikymo. Kai kažkas negerai, kai nepasisekė, svarbu, kad kažkas rastų gerų žodžių. Pats artimiausias žmogus dabar yra žmona, taip ir turi būti.
Man pačiam patinka psichologija, gal net norėčiau kada nors pabaigti šios krypties studijas. Patinka klausytis žmonių, kurie išmano savo dalykus, minčių, analizuoti.
– Ketvirtadienį turėsite progą pagerinti visų laikų Lietuvos rankinio rinktinės rezultatyvumo rekordą. Ką tai jums reiškia?
– Tiesą sakant, jei nebūtų paskelbę apie tai, pats nebūčiau sužinojęs. Neseku, kiek įvarčių esu pelnęs, kiek rungtynių sužaidęs. Tam neteikiu daug reikšmės, nors baigus karjerą gal ir bus malonu prisiminti.
Suprasti akimirksniu
- Rezultatyviausi visų laikų Lietuvos rinktinės rankininkai:
- Aidenas Malašinskas – 406 įvarčiai
- Andrius Stelmokas – 406
- Augustras Strazdas – 271
- Andrius Račkauskas 263
- Iš dar aktyvių rinktinės narių arčiausiai A.Malašinsko yra Skirmantas Plėta su 164 įvarčiais.
Tačiau turbūt ir tada pagalvosiu: o ką tai davė Lietuvos rinktinei? Įvarčiai lieka įvarčiais, bet jei per karjerą nepavyks patekti į pasaulio ar Europos pirmenybes, vadinasi, gal ne viską padariau?
Po buto įsigijimo iki pilnos laimės reikia patekti į Europos arba pasaulio čempionatą. Nesvarbu, į kurį. Nežinau, ar pavyks, bet, kol galėsiu, pasistengsiu padaryti viską, kad rinktinė sugrįžtų ten, kur lietuviai jau yra buvę 1997–1998 metais. Didžiausia svajonė ne įvarčiai, o iškopti ten, kur su šiais vyrais dar nesame patekę.
– Ko trūksta Lietuvos rinktinei, kad pasiektų didįjį turnyrą, iki kurio kartais trūkdavo nedaug?
– Nežinau, jei pasakysiu, kad trūksta laimės, tai gal prisikalbėsiu ir niekada nepateksime?
Aš manau, kad trūksta daugiau laiko kartu. Vis per trumpai drauge treniruojamės ir ruošiamės. Jei susirinktume visi geriausi žaidėjai ir kartu ilgiau padirbėtume, rezultatai būtų kitokie. Nes kitos rinktinės, kurios patenka į pirmenybes, taip pat besirengiant joms pastato pamatus ir ateities varžyboms. O mes atrankos varžyboms susirenkame vienai savaitei, per kurią dar sužaidžiame dvejas rungtynes. Taip sunku pasiruošti, be to, ne visada susirenkame geriausios sudėties. Kartais atvažiuoja vieni, kartais – kiti. Dar ir virusai pastaruoju metu trukdė, atrankos pradžioje atrodė, kad esame visi sveiki, bet bam: keturi, penki, šeši, aštuoni COVID-19 atvejai – ir nieko negali padaryti.
Jei turėtume 20 lygiaverčių žaidėjų, patektume į turnyrus be jokių problemų. Tačiau trūksta pajėgų, trūksta buvimo kartu, veiksmų nušlifavimo. Padarome klaidų, nes nežaidžiame kartu. Tokiame lygyje yra niuansų ir detalių, kurių per vieną treniruotę neišspręsi. Žaidžiant prieš aukšto lygio komandas reikia labai darniai suderintų stygų. Aišku, dar ir sėkmė, burtai lemia. Nepamenu, kada būtume gavę lengvą grupę. Kita vertus, norint patekti į čempionatą reikia įveikti ir geresnes komandas.
– Dabar norint patekti į 2022 metų Europos čempionatą žūtbūt reikia taškų likusiose rungtynėse su Islandija ir Portugalija, kurioms jau esate pralaimėję dideliais skirtumais šioje atrankoje. Kaip vertinate galimybes?
– Realiai – bus sunku. Nereikia pernelyg svajoti, bet pripažinti, kad tai stipresnės rinktinės. Bet ar mes negalėtume jų nugalėti vienose rungtynėse? Turime gerų žaidėjų, jei vieną dieną gerai atstovėsime gynyboje ir mažai klysime puolime, galime kautis ir su islandais, ir su portugalais. Prieš porą metų jau esame sužaidę lygiosiomis Portugalijoje. Ir norvegus esame įveikę būdami ne pačios geriausios sudėties. Taip, jie bus favoritai, bet mes neatiduosime lengvai nieko. Nesame tokie prasti, kad pralaimėtume dar prieš rungtynes.
| Vieta | Komanda | Rungt. | Perg. | Lyg. | Pral. | Tšk. |
| 1. | Islandija | 4 | 3 | 0 | 1 | 6 |
| 2. | Portugalija | 4 | 3 | 0 | 1 | 6 |
| 3. | Izraelis | 4 | 1 | 0 | 3 | 2 |
| 4. | Lietuva | 4 | 1 | 0 | 3 | 2 |
Suprasti akimirksniu
- Į 2022 metų Europos čempionatą pateks po dvi geriausias grupių komandas, taip pat 4 iš 8 geriausiosios trečiosios ekipos. Trečiųjų komandų rikiuotę lems taškai rungtynių su 1–2 vietas užėmusiomis rinktinėmis.
– Rungtynių su Islandija dieną jums sueis 35-eri. Kiek ilgai pats dar ketinate žaisti?
– Kažkada jau galvojau apie tai ir suvokiau, kad norėčiau žaisti tiek, kiek leis jėgos. Pats žaidimas ir jo lygis parodys. Kol jausiu, kad galiu prisidėti ir leis sveikata, tol bandysiu žaisti. Kol esu aukštame lygyje, nematau reikalo viską mesti, nors 35-erių rankininkas jau atrodo solidus veteranas.
Vis dėlto viduje nesijaučiu veteranu, jaučiu, kad galiu būti dar naudingas aikštėje.
– Kokia įsivaizduojate Lietuvos rankinio ateitį?
– Aš ateitį vertinu atsargiai, nes man svarbiausia – dabartis.
Gal prieš dešimt metų ir būčiau žvelgęs toli į priekį, bet dabar svarbiausias šis etapas, svarbiausia baigti šią atranką gera nuotaika sau ir Lietuvai. Tad mano ateitis – iki sekmadienio. Tikiuosi taškų, o tada gal ir ateitis pasikeis.
