Rusija. Ketvirtadienį vyko TOK prezidento Thomaso Bacho spaudos konferencija. Nieko itin įdomaus – oficialios gražios kalbos apie kietą kovą su dopingu. Vis dėlto čia visiškai įsitikinau, kad Rusijos dopingo skandalas pykdo visus – ne tik lietuvius ir kitus rusų kaimynus.
Štai Rusijos valstybinės televizijos žurnalistė pabandė į T.Bachą kreiptis Vladimiro Putino žodžiais: „Ar nemanote, kad visas tas skandalas yra tiesiog politinis puolimas?“
TOK prezidentas, žinoma, jai atsakė mandagiai, tačiau didžiulėje konferencijų salėje kilo smagus šurmulys. Aplink sėdėję kolegos amerikiečiai, britai, japonai ironiškai šypsojosi, nuskambėjo ne viena replika apie propagandos išplautas smegenis.
JAV. Ketvirtadienį vyko ir dar vienas labai įdomus renginys – JAV krepšinio žvaigždžių spaudos konferencija. Ten, kur eina NBA žvaigždės, visada pilna žurnalistų, kamerų ir diktofonų. Norint matyti JAV rinktinės rungtynes, akreditacijos nepakanka – bilieto reikia net ir žurnalistams.
Spaudos konferencijoje leista pasikalbėti asmeniškai su JAV žvaigždėmis. Asmeniškai? Pasvajok! Patraukiau tiesiai prie Carmelo Anthony ir labai greitai pasigailėjau. Prie Carmelo visi grūdosi nė kiek nesaugodami aplink esančių kolegų, ant kojų man užminta gal dešimt kartų, o vieną žavią amerikietę žurnalistę kažkoks operatorius be skrupulų stūmė šalin su kamera trinktelėdamas į galvą.
Spūstyje prie „Knicks“ žaidėjo praleidau gal 20 minučių, o iš būrio žurnalistų išlindau šlapias lyg iš pirties. Ar verta? Žinoma, juk į tavo į klausimą atsako vienas geriausių pasaulio krepšininkų.
Taip pat skaitykite: Pirmosios Rio legendos: nupjauta fotografo ausis ir apšaudyti turistai
Saugumas. Olimpiniuose objektuose galima jaustis visiškai saugiai. Kaskart einant į spaudos centrą ar bet kurią olimpinę areną, net ir treniruočių, tenka įveikti saugumo patikrą, tolygią oro uostuose.
Nusijuosti kelnių diržą, išsitraukti iš kišenių visus daiktus, o iš kuprinės – kompiuterį, išmesti visus skysčius, praeiti per metalo detektorių, o šiam supypsėjus stoti papildomai apieškai prieš apsauginį. Jus tai nervina kelionėse? Mes jau pripratome – tai darome bent kelis kartus per dieną.
Maistas. Olimpinių žaidynių organizatoriai visada atsigriebia ant žurnalistų. Visada. Taip sakė labiau patyrę kolegos. Paprasčiausia lazanija media maitinimo punkte kainuoja 36-is Brazilijos realus, tai yra daugiau nei 10 eurų. Lengviausia suprasti tiesiog skaičiuojant jau nebeegzistuojančiais litais – santykis vienas prie vieno. Už šią kainą gauni mikrobangėje pašildytą lazaniją vienkartinėje lėkštėje. Po trijų savaičių Rio į tikrą porcelianinę ar tiesiog molinę lėkštę žiūrėsime lyg į stebuklą.
Prie Carmelo visi grūdosi nė kiek nesaugodami aplink esančių kolegų, ant kojų man užminta gal dešimt kartų, o vieną žavią amerikietę žurnalistę kažkoks operatorius be skrupulų stūmė šalin su kamera trinktelėdamas į galvą.
Žinoma, galima valgyti „McDonald's“ – jų Rio rasi ant kiekvieno kampo. Kadangi „McDonald's“ yra ir vienas didžiausių olimpinių rėmėjų – šių restoranų apstu ir olimpiniuose objektuose. Tačiau pamėginkite porą savaičių maitintis tik šiame restorane – tai gali būti tikrai įdomaus straipsnio tema.
Balaganas. „Tokios netvarkos nebuvo jokiose olimpinėse žaidynėse“, – sakė jau ne vienose dalyvavęs sportas.info žurnalistas Marius Grinbergas. Tokios makalynės, anot kolegos, nebuvo net Sočyje.
Kas ne taip? Ne kartą, paklausę, kur rasti vieną ar kitą objektą, atsakymą išgirdome tik portugališkai. Žinoma, jį lydėjo plati šypsena. Savanoriai stengiasi padėti iš visų jėgų, tačiau dažnai to nepakanka.
Štai trečiadienio vakare valandą ieškojome arenos, kurioje treniravosi krepšinio rinktinė. Per tą laiką pėsčiomis nuėjome gal 2 km, informacijos klausėme bene 10-ies skirtingų žmonių, o vienas brazilas iki galimos vietos mus su kolega vežė golfo automobiliuku.
Svarbiausiose informacijos punktuose dirba savo darbą išmanantys ir puikiai angliškai kalbantys savanoriai. Pagarba jiems. Tačiau yra nemažai tokių, kurie yra arba neišmanėliai, arba neapmokyti ir neinformuoti.
Šventė. Kad ir kaip bebūtų, olimpinės žaidynės yra tikra šventė. Tai ketvirtadienį vakarą pajutome pakalbėję su Lietuvos sportininkais – Ignatu Konovalovu, Ramūnu Navardausku ir Ričardu Berankiu.
Pagirtinas mūsiškių nuoširdumas, įdomūs atsakymai ir švieži įspūdžiai. Nors organizatoriai ir pridaro kliurkų, iš sportininkų trykšta pozityvumas, jie renka ir keičiasi įvairiausiais olimpiniais ženkleliais, kabina juos ant akreditacijos dirželių ir išdidžiai rodo vieni kitiems.
Labiausiai gaila tų, kuriems nepavyks sudalyvauti atidarymo ceremonijoje. Dėl ankstyvų startų šeštadienį Lietuvos delegacijoje nežygiuos abu dviratininkai ir visi irkluotojai.
Miegas. Žurnalistai daug nemiega niekada, tačiau olimpinėse žaidynėse šio malonumo yra dar mažiau. Neskaitant nuolat vykstančių varžybų, treniruočių ir kitų įvykių, reikia derintis ir prie dviejų laiko juostų. Gyventi tenka Brazilijos laiku, o dirbti – Lietuvos.
Kodėl? Tam, kad naujienas sužinotume ne 3-4 val ryte, o jums įprastu laiku. Kai Rio tik aušta rytas, o mes keliamės iš lovų ir valomės dantis, jūs jau būnate seniai papietavę ir planuojate, ką veiksite po darbo. Kai mes einame miegoti – Lietuvoje aušta rytas, o ankstyviausi internautai jau ieško, ką įdomaus paskaityti.
Atvykę į Rio trečiadienį ryte (9 val.), miegoti galiausiai nuėjome jau po vidurnakčio. Po to suskaičiavome, kad be tikros lovos išbuvome apie 46 valandas, į kurias įsiterpė maždaug penkios valandos miego pusiau sėdomis lėktuve. Ne, mes tikrai nesiskundžiame – dirbti olimpiadoje yra svajonės išsipildymas!
15MIN MULTIMEDIJOS PROJEKTAS: 15 OLIMPINIŲ AKIMIRKŲ, DĖL KURIŲ DIDŽIUOJAMĖS LIETUVA
