Vaidas Stravinskas parolimpiadoje atlieka vežimėlių krepšinio klasifikatoriaus, o Jūratė Kėsienė – neįgaliųjų tinklinio klasifikatorės funkcijas.
„Žingsniai“ vežimėlių krepšinyje
„Kas yra „žingsniai“ vežimėlių krepšinyje?“, – tokio klausimo dažniausiai sulaukia vežimėlių krepšinio teisėjas L.Radykas, kuris jau yra teisėjavęs ir Londono parolimpinėse žaidynėse.
„Vežimėlių krepšinyje „žingsniai“ reiškia, kad dukart pasukus ratą reikia sumušti kamuolį. Kuo dar taisyklės skiriasi nuo sveikųjų krepšinio? Nėra dvigubo varymo taisyklės, specifinės baudos už kirtimą per rankas arba pakirtus kelią su vežimu. Nėra kojų taisyklės, nes dauguma nevaldo kojų. Iškritęs iš vežimo žaidėjas negali liesti kamuolio. Žiūrovai stebisi, kad žaidėjas iškrito, o teisėjas nestabdo žaidimo, bet pagal taisykles mes tęsiame žaidimą, jeigu tai nekelia pavojaus. Teisėjas pats negali pakelti su vežimėliu parvirtusio žaidėjo – jam gali padėti komandos draugai ar priešininkai“, – vežimėlių krepšinio taisyklių ypatumus vardino L. Radykas.
Ir Londono, ir Rio de Žaneiro parolimpinėse žaidynėse teisėjas stebisi, kad į vežimėlių krepšinio varžybas ateina tiek daug žiūrovų.
Šaudyme iš lanko leidžia pagalbines priemones
Šaudymo iš lanko teisėja Ringa Baltrušaitė parolimpinėse žaidynėse teisėjauja pirmą kartą. Pasak jos, neįgaliųjų šaudymo iš lanko taisyklės tokios pačios kaip ir sveikųjų sporte. Skiriasi tik tai, kad neįgaliems sportininkams yra leidžiamos įvairios pagalbinės priemonės.
„Sportininkai būna ratukuose, su protezais, atsineša papildomų priemonių, kurios jiems padeda išsilaikyti ant kojų. Teisėjas turi įsigilinti, ar tos pagalbinės priemonės atitinka taisykles ir nesukuria sportininkui papildomo konkurencinio pranašumo. Prieš tai visi sportinininkai privalo praeiti klasifikaciją, kuomet nustatomas jų negalios lygis ir pagal tai sudaromas leidžiamų pagalbinių priemonių sąrašas“, – aiškina R.Baltrušaitė.
R. Baltrušaitė ansčiau pati šaudė iš lanko, bet po traumos nebegalėjo tęsti, o norėdama likti šiame sporte pasirinko teisėjos kelią. „Pirmus metus teisėjaudama žiūrėdavau į šaudantį žmogų ir matydavau save – raumuo susitraukinėdavo atliekant šūvį, bet dabar jau praėjo tas jaudulys, susikoncentruoju tik į teisėjo pareigas“, – pasakoja R.Baltrušaitė.
Dažniausiai teisėjauja moterų finale
Aklųjų ir silpnaregių komandinės sporto šakos golbolo teisėja Vilma Bašinskaitė parolimpinėse žaidynėse taip pat teisėjauja pirmą kartą. Daugiau kaip 15 metų tarptautinės teisėjavimo patirties turinti kaunietė yra teisėjavusi svarbiausiose golbolo varžybose pasaulio, Europos, Azijos čempionatuose, pasaulio žaidynėse, kur jai dažniausiai paskiria atsakingas pareigas – teisėjauti moterų finale.
„Lietuvos vyrų golbolo rinktinė visada sukasi prie medalių, todėl Lietuvos teisėjams tarptautinėse varžybose neskiria teisėjauti vyrų finalų ar mažųjų finalų, nes savo šalies komandai joks teisėjas švilpti aikštėje negali“, – aiškino V.Bašinskaitė.
Teisėjus ir klasifikatorius į parolimpines žaidynes atrenka tarptautinės sporto šakų federacijos, vadovaudamosis keliais kriterijais: kontinentų, atstovaujamų šalių, lyčių balanso, teisėjavimo patirties, lygio ir teisėjų rotacijos. Tai yra pomėgis, už kurį atlygio nemoka, tik parolimpinėse žaidynėse būna skiriami dienpinigiai.
Suvienodina pajėgumą, kad lemtų meistriškumas
Pagrindinis klasifikatorių darbas – iki žaidynių pradžios ir jų metu stebėti ir vertinti neįgaliųjų sportininkų funkcinį pajėgumą. Atrinktieji lietuviai prisipažįsta, kad kaip sportininkų, taip ir klasifikatorių siekiamybė yra patekti į parolimpines žaidynes.
44 metų V.Stravinskas pats lošia neįgaliųjų krepšinį Italijos Parmos miesto komandoje. Gerai išmanyti konkrečią sporto šaką – didelis privalumas klasifikatoriui, kurio darbas yra stebėti žaidėjus treniruočių, apšilimo ir varžybų metu bei vertinti jų funkcinį pajėgumą. Pagal tai yra sudaroma komandos kompozicija.
„Pavyzdžiui, vežimėlių krepšinį žaidžia sportininkai su stuburo pažeidimais arba amputantai. Jeigu išleisime į aikštelę vieną penketuką žaidėjų su kojų apmutacija, o kitą – su stuburo pažeidimais, pastarųjų komanda bus žymiai silpnesnė. Todėl klasifikatorių užduotis yra suvienodinti komandas pagal funkcinį pajėgumą, o paskui jau viską lemia meistriškumą“, – specifiką aiškina V. Stravinskas.
Pasak jo, pasitaiko atvejų, kai treniruočių, apšilimų metu arba mažesnės reikšmės čempionatuose sportininkai dedasi esą silpnesni negu iš tikrųjų yra. Tačiau rimčiausių varžybų įkarštyje praktiškai neįmanoma simuliuoti, todėl klasifikatoriai turi galimybę parolimpiados atkrentamosiose varžybose dar koreguoti žaidėjų neįgalumo kalsę.
„Visi sportininkai nori turėti kuo žemesnę neįgalumo klasę, nes tada daugiau šansų išeiti į aikštelę. Pavyzdžiui, 4,5 balais įvertintas krepšininkas turi minimalią negalią, iš šono netgi atrodo sveikas, bet gal jo kelio sąnarys visiškai subyrėjęs ir jis negali bėgti, šokti. 1 balo sportininkai dažniausiai yra su labai aukštais stuburo pažeidimais. Jie valdo rankas, bet negali pasisukti į šonus ir pasižiūrėti, kas darosi už pečių, nugaros, vežimėlyje jie „prikalti“ prie nugarėlių. 3 balais įvertinti sportininkai negali lankstytis į šonus, pavyzdžiui, kamuolys skrieja į dešinę, o žaidėjas negali jo sugauti. 4 balai dažniausiai reiškia vienos kojos amputaciją. Vežimėlių krepšinio komandoje vienu metu aikštelėje gali žaisti penki krepšininkai, kurių bendras balų skaičius neviršija 14“, – pavyzdžių pateikia V. Stravinskas.
Klasifikatoriais dažniausiai būna medikai, fizioterapeutai, reabilitacijos centrų darbuotojai.
Po traumos labiau vertina, ką turi
Vilniaus Santariškių klinikų pirmojo stacionarinės reabilitacijos skyriaus vedėja Jūratė Kėsienė neįgaliųjų tinklinio klasifikatorės darbą įvairiuose čempionatuose atlieka jau 17 metų, o parolimpinėse žaidynėse – pirmą kartą. Į Pekino ir Londono parolimpines žaidynes J.Kėsienė vyko kaip Lietuvos rinktinės medikė. Šioje sporto šakoje atliekama ne tik funkcinė klasifikacija, kaip vežimėlių krepšinyje, bet ir medicininė.
„Pirmoji klasifikatorių darbo dalis, kai tikrinami sportininkų gebėjimai, įgūdžiai, vertinamas deficitas – kiek yra trumpesnė galūnė, lyginant su sveikąja. Antras etapas yra sportininkų stebėjimas rungtynių metu. Nors sportininkai turi nustatytas klasifikacines klases jau iki šių didžiųjų varžybų, vis tik pasitaiko situacijų, kai klasifikatoriai nustato neatitikimų“, – pasakojo J. Kėsienė. Pasak jos, Rio de Žaneire tokių atvejų dar nepasitaikė.
Sėdinčiųjų tinklinyje būna dvi negalios klasės: minimalios negalios (pavyzdžiui, amputacija pėdos lygmenyje ar sustingęs riešas) ir negalios. Vienu metu aikštelėje tarp šešių komandos narių gali žaisti tik vienas žaidėjas su minimalia negalia.
Dauguma žaidžiančiųjų neįgaliųjų tinklinį yra asmenys po patirtų amputacijų, dažniausiai – kojų, tačiau gali dalyvauti ir kitokį fuknkcijos apribojimą turintys asmenys.
„Į parolimpines žaidynes patenka tikrai aukšto sportinio meistriškumo atletai. Žaidynių šūkiai „vienas pasaulis – viena svajonė“ sako, kad visi gali realizuoti save ir būdami sveiki, ir su negalia. Į parolimpines žaidynes pakliuvęs žmogus tikrai patiria didingumą, o atletai – didelį stresą, atsakomybę ir norą parodyti savo visas galimybes bei siekti pergalių“.
Būdama medicinos reabilitacijos gydytoja J.Kėsienė kasdien bendrauju su įvairias traumas patyrusiais žmonėmis.
„Trauma pakeičia daugumos gyvenimą, bet visada lieka galimybė savęs realizacijai, o sportas visada suteikia teigiamas emocijas ir galimybę save realizuoti. Tikrai dažnai matau, kad jie yra laimingesni žmonės už sveikuosius, kurie nepatyrė traumos ir negali įvertinti to, ką turi“, – sako gydytoja J. Kėsienė.
