Pirmasis žirgas – iš legendinio Prano Navalinsko
Kaip pasakoja E.Juškauskas, meilė žirgams jam užgimė vaikystėje, Lazdijų rajone Stebulių kaime bendraujant su senelio darbiniais arkliais. Ant jų išmoko ir jodinėti. Vis dėl to, kaip sako, jau tuomet jam norėjosi lengvesnio ir greitesnio žirgo.
„Vaikystėje svajojau būti raitelis, bandžiau jodinėti per kliūtis – išbandžiau konkūrą, tačiau ten man trūko adrenalino, greičio. Pasirodo, mane labiau traukia lenktynės, azartas. Tą galėjau realizuoti, kuomet būdamas 13 metų, su tėvų pagalba, įsigijau savo pirmąjį žirgą ristūną, iš amžinatilsį ristūnų lenktynininko-legendos Prano Navalinsko. Jis, beje man ir pasiūlė išsilaikyti ristūnų vadeliotojo licenciją. Pas Navalinską ir tą egzaminą išsilaikiau. O po kelerių metų, Sartų lenktynėse, atsiėmiau prezidento Algirdo Brazausko įsteigtą piniginį prizą, kaip jauniausias vadeliotojas“, – prisimena jau 18 metų ristūnų sporte sėkmingai startuojantis, šiemet net kelis savo treniruojamų žirgų rekordus Lietuvoje ir užsienyje pagerinęs, ristūnų sporto entuziastas.
Brandus rekordininkas turi ateitį
Vis dėlto, tai, kad rugpjūčio pabaigoje, Utenos hipodrome, lenktynėse su žirgu Panther Face (savininkas UAB „Faktus“) E. Juškauskas užfiksavo ne tik šios trasos, bet ir Lietuvos rekordą: 1609 metrus įveikė greičiau nei per 2 minutes, patį sportininką gerokai nustebino.
„Kodėl? Todėl, kad šiam žirgui jau 11 metų. Per jo ilgą ir spalvingą sportinę karjerą esu antrasis vadeliotojas Lietuvoje. Paprastai tokio amžiaus ristūnai jau būna „nurašomi“ kaip neperspektyvūs. Be to, šios varžybos žirgui buvo pirmosios po ilgos pertraukos. Tad tai iš tiesų yra retas, sakyčiau, unikalus atvejis, kad toks brandus ristūnas taip efektingai sublizgėtų“, – savo partneriu didžiuojasi vadeliotojas.
E.Juškauskas sako, kad su šiuo, itin gerus genus turinčiu brandžiu žirgu, dar šiemet planuoja sudalyvauti keliose varžybose, tarp jų ir kaip Lietuvos rinktinės narys, Baltijos taurėje.
„Panašu, kad šis žirgas dar turi potencialo. Juokaudamas sakau, kad jam turbūt labai patinka Kalniškės miško oras ir lenktynės su miškovežiais siauruose miško keliukuose, kuriais jis beveik kiekvieną dieną bėgioja. O jei rimtai, tai iš šio eržilo tikiuosi ne tik sportinių rezultatų, bet ir gerų palikuonių“, – sako varžybose ne tik kaip sportininkas ir treneris, bet ir kaip žirgų veisėjas dalyvaujantis E.Juškauskas.
Vietoj hipodromo – miško keliukai
Šiuo metu gimtajame Stebulių kaime ūkininkaujantis E.Juškauskas sako, kad be mėsinių galvijų dar augina ir 13 žirgų, iš kurių 7 – aktyviai treniruojami dalyvauti ristūnų varžybose. Be šių žirgų veisėjas taip pat treniruoja ir kitų sportininkų ristūnus, todėl pripažįsta, kad laikas yra ne jo sąjungininkas, nes kiekvienam žirgui reikia labai daug dėmesio.
„Rasti ne tik laiko, bet ir vietos ristūnų treniruotėms mūsų rajone yra iššūkis. Lazdijuose nėra gero hipodromo, todėl su savo žirgais tenka važinėti ir Kalniškės miško keliukais, ir rajono žvyrkeliais, o čia vis tiek susiduri su transporto srautu, o miške – miškovežiais, sunkiąja technika. Tokios sąlygos ypač apsunkina jaunų žirgų treniravimą, nes šie yra baikštesni, tad neretai kyla problemų prasilenkiant su traktoriais ir sunkiasvoriais automobiliais“, – apgailestauja pašnekovas.
„Be to, paroje yra tik 24 valandos, kurių man tiesiog nebeužtenka – juk reikia kiekvieną žirgą apibėgti, iššukuoti, gardus išvalyti. Jei ne besąlyginė meilė žirgams – nežinau, kaip sukčiausi. O dabar su jais ir pavargstu, ir pailsiu, ir keliuosi, ir miegu“, – priduria E.Juškauskas.
Ristūnų sporto ateitis Lietuvoje – šviesi
Pašnekovas sako, jog ateityje labiau norėtų koncentruotis į sportininko ir trenerio darbą, nes užsienio praktika byloja, jog šiomis veiklomis užsiima skirtingi žmonės: žirgus augina vieni, treniruoja kiti, važiuoja treti.
Atsidėti vien sportinei karjerai jį skatina ir tai, kad žirgų ristūnų sportas šalyje atsigauna: varžybomis susidomi vis daugiau žiūrovų, auga ir sportininkus motyvuojantis prizų fondas.
Žirgai puikiai supranta, kada varžybose jie laimi, o kada ne.
„Pastaraisiais metais situacija ristūnų sporte Lietuvoje gerėja. Į hipodromus vėl renkasi besidomintys žirgais žmonės. Už ristūnus žiūrovai aktyviai „serga“. Hipodromuose atsiranda ne tik tikra varžybų, bet ir šventės atmosfera. Įdomiausia yra tai, kad tą puikiai jaučia ir sportininkai, ir ristūnai. Pastarieji yra tikri kovotojai. Jeigu nenorėtų, tai žirgai tikrai nebėgtų apie 60 km per valandą greičiu – niekas jų nepriverstų. O jie tai daro su malonumu ir aistra. Beje, žirgai puikiai supranta, kada varžybose jie laimi, o kada ne“, – teigia šiųmetinis ristūnų varžybų rekordininkas E.Juškauskas.
