Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC) savo rekomendacijomis praėjusią savaitę pravėrė duris Rusijos ir Baltarusijos sportininkų sugrįžimui į tarptautines sporto varžybas.
Agresorių šalių atstovai kviečiami sugrįžti su tam tikromis sąlygomis, t. y. neutraliu statusu, o dėl jų dalyvavimo varžybose dar turi apsispręsti Tarptautinės sporto federacijos.
Teniso ir bokso varžybose rusai jau įleidžiami ir anksčiau, prieš kelias savaites karą pradėjusios šalies atstovams žalią šviesą uždegė ir rusų valdyta Tarptautinė fechtavimo federacija, o po IOC rekomendacijų tuo pačiu taku pasekė ir stalo tenisas, šią savaitę prisidėjo tekvondo ir imtynės.
Yra sporto šakų, kaip lengvoji atletika ir žirgų sportas, kurių tarptautinės federacijos paskelbė, jog nesirengia pritarti Thomo Bacho vadovaujamo IOC rekomendacijoms.
Pasidalinti mintimis apie galimą rusų sugrįžimą į sporto sceną 15min paprašė trijų Lietuvos sportininkų: disko metiko Andriaus Gudžiaus, penkiakovininkės Ievos Serapinaitės ir baidarininko Mindaugo Maldonio.
Kaip vertinate IOC rekomendacijas leisti rusams dalyvauti tarptautinėse varžybose su tam tikromis sąlygomis?
Andrius Gudžius: „Jie padarė taip, kad rusų ir baltarusių sportininkai negali turėti ryšių su Rusijos ir Baltarusijos karinėmis organizacijomis, o rusų atletų atveju tai beveik neišvengiama, nes per ten eina finansavimas. Tai tarsi neuždraudžia, bet ir uždraudžia.
Mano galva, idealiame pasaulyje sportas turėtų būti atskirtas nuo politikos. Bet šiomis dienomis tai yra utopija. Ir jau buvo atvejų, kai karui vykstant Rusijos plaukikai yra lipę ant pakylos su karine simbolika. Aš manau, kad tokie sportininkai negali dalyvauti tarptautinėse varžybose. Per didžiuosius renginius – olimpines žaidynes, pasaulio pirmenybes, sportininkai neturėtų skatinti savo politinių ar religinių pažiūrų.
Kita vertus, įsigilinus į situaciją, žmonės jau primiršo, kad ir Baltarusijoje yra žmonių, kurie yra prieš režimą, ėjo į gatves, rinkosi į mitingus, su kažkuriais buvo susidorota. Tad po vienu kurpaliumi pakišti visus neteisinga. Vis dėlto, šioje padėtyje visi turime priimti pasekmes.“
Ieva Serapinaitė: „Nemanau, kad tai teisinga ir sąžininga. Karo niekas nenori, o vien jau pažiūrėjus iš tos pusės, kad Ukrainos sportininkai ne visi turi galimybes startuoti ir ruoštis varžyboms, o turi ginti savo šalį, kai tuo tarpu rusai ir baltarusiai ramiai sėdi, rengiasi ir tikisi pasirodyti varžybose. Aš nepalaikau tokių rekomendacijų. Jei garsiai kalbama apie olimpines žaidynes ir taiką bei vieningumą, tai manau, kad su rusais ir baltarusiais žaidynėse to tiesiog nebūtų.“
Mindaugas Maldonis: „Vertinu neigiamai, nes taip netiesiogiai palaikomas karas prieš Ukrainą. Šiuo atveju šalis teroristė vykdo nusikaltimus, bet, nepaisant to, nenukenčia sporto srityje ir gali siųsti savo atletus.
O IOC nusiima atsakomybę ir tarsi sako: „Aš nieko nežinau, olimpinė chartija ir taip toliau: patys spręskite. Ragina spręsti pačias tarptautines federacijas, bet rekomenduoja priimti rusus ir baltarusius.“
Ar dalyvavimas neutraliu statusu skiriasi nuo įprasto dalyvavimo?
A.Gudžius: „Čia panašiai, kaip buvo dopingo istorijoje. Buvo ir tokių sportininkų, kurie pabėgo iš Rusijos, o pati Rusija bandė susidoroti su jais, nes jie atvirai kalbėjo apie dopingo ydas. Tokie sportininkai tarsi yra sąžiningi. Man regis, klausimas kategoriškas – būtų lengva visus uždrausti, o kartais siutas paima ir iš tiesų norėtųsi taip padaryti. Bet vėlgi – mano nuomone, kiekvieną atvejį reikėtų vertinti asmeniškai ir analizuoti. Bet niekas tuo neužsiims. Einama lengviausiu keliu, norint mažiau įdėti darbo.
Aš palaikau tą nuomonę, kad jei Rusijos sportininkas turi ryšių su karinėmis organizacijomis, tokiam turi likti uždarytos visos durys. Visos iki vienos. Nesvarbu, ar tai Marija Lasickienė, ar kažkuris kitas – jie yra savo šalių veidai. Mes visi sportininkai esame savo šalių ambasadoriai sporto renginiuose, atsivežame ne tik savo pasirodymus, bet atstovaujame savo šaliai. Tad turi būti tvarka. Jei sportininkai atvirai sako, kad nepritaria šiam karui, kad tam priešinasi, kad yra griežtai prieš karą Ukrainoje, mums tai nepatinka, tada sportininkas neturėtų būti baudžiamas. Bet kol kas tokių viešų pasisakymų nesu girdėjęs iš Rusijos sportininkų.“
I.Serapinaitė: „Ir mes, penkiakovininkai, priklausome Krašto apsaugos savanorių pajėgoms, kas ketverius metus važiuojame į kariškių žaidynes ir ten varžomės. Dabar IOC skelbia, kad karą vykdančių šalių Rusijos ir Baltarusijos sportininkai, kurie priklauso karinėms organizacijoms, neturėtų varžytis, bet galvoju, kad tose šalyse jie gali nesunkiai apeiti šią taisyklę – gali nutraukti sutartį: šiandien kariškis, o rytoj jau nebe. Nežinau, kokios ten tvarkos, bet veikiausiai ten tik formalumai.“
M.Maldonis: „Režimo šalyse neutralumo nėra. Kai vyksta karas, susilaikymas nėra vertybė, nes kasdien tokį susilaikymą Rusijos valdžia naudoja prievartai prieš ukrainiečius. Aš nenoriu pasakyti, kad visi rusų sportininkai pritaria karui, veikiausiai yra tokių, kurie nenori to karo ir yra anksčiau pakeitę pilietybes. Bet žinant, kokiomis aplinkybėmis jie gyvena Rusijoje, neutralumą sunku išvysti, reikėtų padidinamojo stiklo. Visa jų valstybė vis tiek džiaugsis jų pasiekimais, nepaisant to, kad jie startuos po neutralia vėliava.“
Jei rusai grįš į varžybas, ar išvysime kitų šalių atletų boikotų?
A.Gudžius: „Jei mes boikotuotume, atrodytų, kad mes pasiduodame – tarsi būtume neteisūs. Taip mes patys nukenčiame, paslepiame savo šalį. Jei ateis rusas ar baltarusis, mes neturime bėgti. Mes turime kovoti prieš tuos veiksmus, kurie palaiko karą Ukrainoje, o ne bėgti nuo to. Juk tai mūsų šventė. Tai tarsi prieš kelis dešimtmečius vykdavusios dvyliktokų išleistuvių šventės – į jas ateidavo chuliganai pasilinksminti: tai ar mes turėtume bėgti, ar išvyti chuliganus lauk?
Vėlgi – jei Rusijos sportininkas sako, kad karas yra blogai, gal turime suteikti jam šansą? Gal tada ir tose šalyse padaugės žmonių, kurie priešinsis viduje ir greičiau bus pasiekti mūsų tikslai?“
I.Serapinaitė: „Esame galvoję, kaip būtų, jei varžybose startuotų rusai ir baltarusiai. Sunku būtų pasakyti, ką mes patys darytume, nes tektų aukoti savo svajones. Pavyzdžiui, fechtavimo take, jei tektų išvysti varžovą ir su juo nekovoti, tektų aukoti savo rezultatą. Iš vienos pusės, neturėtų būti, kad kenčiame dėl jų. Iš kitos pusės, jei jie atvyktų ir startuotų, iš mūsų negautų jokio palankumo ar empatijos. Mes nepalaikytume jų startų.
Nežinau, ar būtų boikotas. Turime sportininkų asociaciją ir dar spręsime klausimą, ar vertėtų startuoti tokiu atveju. Laukiame ir Tarptautinės šiuolaikinės penkiakovės federacijos sprendimo. Mums tai svarbu, nes jei leistų jiems dalyvauti, kaip būtų per šiemet Druskininkuose numatytas pasaulio jaunimo penkiakovės pirmenybes, kurias rengia mūsų šalies penkiakovės federacija. Švietimo, mokslo ir sporto ministrė palaiko mūsų sprendimą susilaikyti nuo startų, bet jei Tarptautinė federacija uždegs žalią šviesą rusams ir baltarusiams, jie turėtų atvykti ir į Lietuvą. Ką tada daryti? Ar atšaukti varžybas, ar neįsileisti, o gal leisti? Daug nežinomųjų.“
M.Maldonis: „Apie boikotus yra pasisakiusi ne viena šalis, kelios jų atšaukė drastiško boikoto galimybę, kai pamatė, kad ne visi yra linkę reaguoti kaip jos. Tikėtina, dar kažkokių veiksmų pamatysime, nes dabar tarptautinės federacijos sprendžia, ar įsileisti rusus bei baltarusius. Kiekvieną savaitę vaizdas ryškės, nes pamatysime, kiek federacijų yra už rusų dalyvavimą sporte, o kiek yra prieš.
Šiuo metu rusus įsileidžiančių federacijų pasaulyje yra 3–4, o jei jų skaičius gerokai neaugs, aplinka bus tokia, kad neprireiks drastiškų boikotų. Jei rusų ir baltarusių pasipils kiekvienoje sporto šakoje, požiūris gali būti kitoks.“
Kas apie rusų atletų sugrąžinimą kalbama jūsų sporto pasaulyje?
A.Gudžius: „Disko metikų varžybose rusų nelabai ir buvo likę. Bet šiaip sporte daug jautrių temų. Mes turime savo skaudulį, yra šalių, kurios tarpusavyje konfliktuoja taip pat. Trinties būna. Aš manau, kad mes turime parodyti maksimalią paramą Ukrainai, bet neturime visko supolitizuoti, nes taip turėtume per visus konfliktus užimti kažkurią poziciją. Todėl ir sakau, kad sportininkai neturėtų būti politiški, bet tai utopija ir taip nebus niekada. Todėl ir turime ieškoti bendrų sprendimų.“
I.Serapinaitė: „Šiemet dar nebuvo daug tarptautinių startų, tik galiu pasakyti, kad tarp lietuvių visi palaikome ukrainiečius ir kartu tikimės, kad į tarptautines varžybas neįleis rusų ir baltarusių. Gal kai kurie jų ir nieko dėti, bet jei bus leidžiama vieniems, tai tada pateks ir kiti, bus užburtas ratas. Tokiu atveju, rusai tarsi sulaukia paramos ženklo ir gali rodyti saviems, kad viskas yra normalu. Bet tai yra karas, taip negali būti – nebe tie laikai.“
M.Maldonis: „Iki IOC rekomendacijų mes buvome ramūs ir buvome įsitikinę, kad bent šiais metais nesutiksime rusų ir baltarusių savo irklavimo takuose. Juolab pirmuosiuose pasaulio taurės etapuose ir Europos žaidynėse Krokuvoje birželį tvirtai sakoma, kad rusų nebus. Bet olimpiniai kelialapiai bus dalinami pasaulio čempionate, tad dėl jo daug lems dabar artėjantis baidarių ir kanojų tarptautinės federacijos susirinkimas. Mes tikimės, kad mūsų sportas nepritars IOC rekomendacijoms, o paliks galioti draudimą rusams ir baltarusiams. Pas mus valdžioje nesijautė prorusiškų srovių, tad manau, kad ir kitų šalių komandos mąsto panašiai. Tikime, kad rusiško šleifo neturėtų būti, nors garantijų nėra.“
Ką turėtų padaryti LTOK, ministerija, žiniasklaida ir kitos organizacijos?
A.Gudžius: „Aš pažvelgsiu iš toliau – kai olimpinės žaidynės buvo sukurtos, buvo nuspręsta, kad per jas negali vykti jokie karai. Visi atletai tai žinojo, pasaulis žinojo: kol vyksta olimpinės žaidynės, sustojame, pagalvojame, nekariaujame. Bet taip nebėra. Dabar surasti visagalio vaisto negaliu. Turi būti bendras sutarimas, daugumos dalyvaujančių olimpinėse žaidynėse. Vis dėlto esame demokratinis pasaulis didžiąja dauguma ir turėtume priimti demokratinius sprendimus. Noriu pabrėžti, kad jei sportininkas palaiko karą, – nesvarbu, ar rusas, ar baltarusis, ar lietuvis – net jei lietuvis viešai sako, kad paliko Rusijos karą, – toks lygiai taip pat negali dalyvauti, nes jis siunčia blogio žinutę.“
I.Serapinaitė: „Pastaruoju metu vyksta pasitarimai tarp sportininkų ir organizacijų. Kiek girdėjau, pastarąjį kartą Daina Gudzinevičiūtė (LTOK prezidentė) pasiūlė, kad į varžybas galėtume važiuoti apsirengę mėlyna ir geltona spalvomis. Tokiu būdu išreikštume solidarumą Ukrainos sportininkams. Tai būtų žinutė.“
M.Maldonis: „Išsigryninkime po vieną: Lietuvos tautinis olimpinis komitetas turėjo ir turi galimybę spausti IOC ir jo bosą bei reikšti aiškią poziciją: „rusams – ne“. Nežinau, kiek LTOK padarė, kad tiesiogiai paveiktų IOC – arba tokios informacijos nėra, arba ji manęs nepasiekė. Kalbant apie visą IOC yra daug niuansų, aš pats tikriausiai turėčiau kokius 10 argumentų į kiekvieną Th.Bacho tezę. Tad tikrai galima padaryti daugiau, norėtųsi aiškesnės LTOK pozicijos, ne vien, kad nepritariam karui, analizuojam IOC sprendimus.
Džiugina, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministrė (Jurgita Šiugždinienė) užsiėmė stipriai šiuo klausimu, subūrė 36 šalis, kurios kreipėsi į IOC ir prašė nedaryti nesąmonių. Tačiau tai nesuveikė, nors iš tų 36 šalių olimpinėse žaidynėse laimi pusę medalių. Į šių stiprių olimpinių šalių nuomonę IOC neatsižvelgė.
O kalbant apie sportininkus, kiekvieno žodis gali būti svarbus rašant ir beldžiantis į IOC bei savo sporto šakų Tarptautines federacijas. Tema yra sunki, su savo bendražygiu baidarėje Andrejumi Olijniku per pastaruosius mėnesius vis bandydavome pasakyti savo nuomonę per reportažus, bet kai reportažas yra minutės trukmės, labai sunku atrinkti tikslią ir aiškią mintį. Aš matau, kiek dar daug informacijos trūksta, nes ir savo paskelbto įrašo kiekvieną pastraipą galėčiau komentuoti ilgai. Kiti sportininkai kasdien tiek negalvoja šiuo klausimu, manau, kad jiems irgi sunku, nes nuo šios temos priklauso jų karjera – kiek darbo valandų, kiek pinigų būtų prarasta – kosminiai skaičiai. Bet padėtis nesikeičia į gera, vadinasi, nebegalime tylėti, reikia šnekėti. Jei tylėsime, kažkas nuspręs už mus.
Kiek girdžiu, Vyriausybė pati nesiryš skelbti boikotus už visus sportininkus, o realiau leis kiekvienam atletui spręsti pačiam. O jei taip bus, pradėta diskusija galėtų padėti daugeliui sportininkų, kurie neturi tvirtos nuomonės, o norėtų išsigryninti savo poziciją – ar jie stovi boikoto pusėje, ar kitoje diskutuotinoje pusėje, pagal kurią iškovojus apdovanojimą atsiranda daugiau galimybių kalbėti plačiai apie tai, kas vyksta. Vadinasi, reikia diskusijos.“
