Prieš dešimt metų meilė panevėžietei dviratininkei atvedė D.Leopoldą iš Rusijos į Lietuvą.
Jiems sukūrus šeimą, D.Leooldas įsidarbino dviračių treko treneriu ir nori likti Lietuvoje gyventi, būdamas jos pilietis.
D.Leopoldas ilgai turėjo laikiną leidimą gyventi Lietuvoje, paskui gavo nuolatinį, o praleidęs mūsų šalyje 10 metų, sulaukė teisės paprašyti lietuviško paso ir užpildė reikiamus dokumentus.
Prezidentės pasirašytas dekretas suteiks tokią teisę, kai Kazachstane gimęs, Rusijos dviračių treko rinktinei jaunystėje atstovavęs D.Leopoldas atsisakys Rusijos pilietybės.
Nesutinku nei su Rusijos politika, nei su Rusijos sporto politika. Aš nematau savęs ten.
Regis, D.Leopoldas nelauks ilgai, net ir matydamas mūsų šalies sporto sistemos problemas, dėl kurių Lietuvos dviračių treko komanda pasijuto lyg važiuotų į ateitį užrištomis akimis.
Panevėžyje dirbantis dviračių treko specialistas sako, jog Rusija tikrai nėra ta šalis, į kurią jis norėtų grįžti. Ir ne tik dėl rusams keliaujant į įvairiausias varžybas kylančių sunkumų dėl vizų.
„Nesutinku nei su Rusijos politika, nei su Rusijos sporto politika. Nematau savęs ten“, – sakė D.Leopoldas.
Turi pasiūlymų, bet jų nežiūri
Puikiai lietuviškai kalbantis dviračių sporto treneris teigė, kad sprendimą priimti nebuvo sunku, nes dviračių sporte sukasi nuo 11 metų. Nuo to amžiaus gyvena tarp lagaminų ir, pirmiausia, save laiko pasaulio piliečiu.
D.Leopoldas turi darbo pasiūlymų iš svetur. Lietuvos dviračių federacijos prezidento Romualdo Bakučio teigimu, gerų dviračių treko specialistų nėra daug, tad turtingos artimųjų Rytų šalys, o taip pat Suomija mielai priimtų tokį.
„Tokių pasiūlymų turiu tikrai, bet ne viską sprendžia pinigai, – sakė D.Leopoldas. – Lietuvoje užaugau kaip specialistas, čia gyvena mano šeima. Treke yra Simona ir nauja karta, kuri dar parveš medalių.
Tiek darbo įdėta. Aš negaliu vien dėl pinigų išeiti ir palikti komandą. Jei iš viso neužtektų pinigų sezonui, taip būtų buvę. Gal net tektų išvažiuoti visai komandai.“
Jis ir S.Krupeckaitė buvo gerokai įtūžę metų pradžioje, kai susidūrė su pasikeitusia Lietuvos sporto finansavimo tvarka.
Panaikinus Lietuvos olimpinį sporto centrą (LOSC), D.Leopoldas liko su minimaliomis pajamomis, o sezonui reikalingas treko rinktinės biudžetas pakibo ore.
„Metų pradžia atrodė katastrofiška, nes visa komanda buvo nežinioje, Dima buvo bedarbis, – sakė S.Krupeckaitė. – Aš nesakiau, kad mes išvažiuosime (iš Lietuvos). Sakiau, kad liksime čia iki paskutiniųjų. Bet, jei neliktų galimybių, pasirinkimo nebūtų.“
Kaip susiklostė padėtis, kad elitiniai dviratininkai ėmė kelti pavojaus aliarmą, ir kas pasikeitė per pastaruosius mėnesius?
Nukentėjo penkiakovininkai ir dviratininkai
Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD) pateko po kritikos ratais, kai daug sporto federacijų ėmė kelti triukšmą dėl pakeistos sporto sistemos.
Pagal sovietinę sistemą veikusio LOSC ir jo specialistų nebeliko KKSD vadovui Edžiui Urbanavičiui paskelbus, kad išmintingiau būtų tuos pinigus skirti tiesiogiai sporto federacijoms.
„Buvo ir toks atvejis, – olimpinio centro panaikinimo atvejį aiškino KKSD vadovo padėjėjas Vytautas Vainys. – LOSC dirbantis treneris, vienos federacijų paprašytas atsiskaityti, atsisakė tai padaryti, nes atlyginimą jam moka LOSC, ne federacija.
Sistema buvo ydinga, nes valstybė lyg rengė sportininkus juos finansuodama, bet federacija spręsdavo, vežti ar nevežti į varžybas. Tokių trikdžių būta nemažai.“
Todėl per sporto reformą LOSC pinigai buvo skirti federacijoms, tik ne tokiomis pačiomis proporcijomis.
Ne viena federacijų rado ne pilnesnį, o tuštesnį 2018 m. iždą, įvedus naujus aukšto meistriškumo sportininkų programos finansavimo kriterijus. Dviračių sporto federacija buvo antra po šiuolaikinės penkiakovės, kurios biudžetas subliūško labiausiai.
Pirmą kartą patvirtinti kriterijai yra pagal pasiekimus.
Pernai gavusi iš KKSD 185 tūkst. eurų, dviračių federacija šiemet sulaukė 138 tūkst. eurų.
„Pirmą kartą patvirtinti kriterijai pagal pasiekimus, – priminė V..Vainys. – Jei pasiekimai per paskutinį keturmetį nebuvo aukščiausi, lyginant su kitomis sporto šakomis, kaip, pavyzdžiui, irklavimas, finansavimas sumažėjo.
Negalėtume tikėtis, kad visi vienodai gaus kasmet, nes rezultatų skaičiavimo metai keičiasi. Pavyzdžiui, šiuolaikinės penkiakovės varžybose Lauros Asadauskaitės-Zadneprovskienės geriausi rezultatai pasiekti dar 2012 metais.“
Sumažino paramą ir Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK), kuris dar prieš kelerius metus dviračių sporto federacijai skyrė daugiau pinigų (460 tūkst. eurų) nei krepšiniui.
2017 m. – LTOK skyrė dviračių sportui 253 tūkst., o šiems metams – tik 209 tūkst. eurų.
Tačiau Lietuvos dviračių sporto federacijos vadovas R.Bakutis bėdas mato kaip KKSD sprendimų pasėkmę.
„Sportininkų nuoskauda buvo didelė, nes Simona yra aukščiausio lygio atletė, o elito sportininkams ir buvo įkurtas LOSC. Jis garantavo finansavimą, bet sistema sugriuvo, sportininkai išsigando. Simonai tai buvo dvigubas smūgis, nes jos vyras dirbo LOSC“, – sakė R.Bakutis.
Privačių lėšų federacija surenka mažai
Lietuvos dviračių sporto federacijos prezidentas pats yra išskirtinė asmenybė tarp sporto šakoms vadovaujančių asmenų. Prie federacijos vairo 2015 m. Visvaldą Matijošaitį pakeitęs verslininkas yra ir LTOK viceprezidentas, ir KKSD rėmimo fondo tarybos narys.
Dviračių sportas daug metų buvo viena dosniausiai finansuojamų sportų šakų, tačiau dabar, kaip sako R.Bakutis, įjungtas maksimalus taupymo režimas.
R.Bakutis neturi priekaištų LTOK, nes jo skiriama suma yra nustatyta aiškesniais kriterijais, nei sukūrė KKSD. Pagal pastarosios organizacijos perbraižytus nuostatus, net ir Vasilijaus Lendelio dviračių treko sprinto rungties pasaulio reitinge trečioji vieta neuždirba finansavimo taškų.
Jų pridėtų didesnis dviratininkų masiškumas, bet jį taip pat sunku padidinti dėl papildomų išlaidų – sportininkų treniruotėms reikalingos pareigūnų palydos kelyje, o ir patys dviračiai kainuoja daugiau nei krepšinio kamuoliai.
„Mes nekvestionuojame kriterijų, kad mus nuskriaudė, bet gal verta būtų juos pataisyti“, – pabrėžė R.Bakutis.
Šiemet reikėtų ir bent vieno naujo dviračio, o be 25 tūkst. eurų jo negalima įsigyti.
KKSD rėmimo fondas, kurio valdyme veikia R.Bakutis, pridėjo dviračių federacijai 57 tūkst. eurų, bet vis tiek iš valstybės gauta suma (250 tūkst. eurų) neatitinka suskaičiuoto poreikio (370 tūkst. eurų) metams.
R.Bakučio teigimu, vien S.Krupeckaitės išlaidos sezono kelionėms į varžybas ir stovyklas siekia 58 tūkst. eurų. "Šiemet reikėtų ir bent vieno naujo dviračio, o be 25 tūkst. eurų jo negalima įsigyti“, – skaičiavo R.Bakutis.
Be to, sugriuvus LOSC, federacijos pačios turi samdytis pagalbinį personalą sportininkams. Iš viso federacija planuoja pusės milijono eurų biudžetą, iš kurio 10-20 proc. būtų privačių rėmėjų parama.
Tik tris nuolatinius darbuotojus turinti dviračių federacija surenka kažkiek pajamų iš licencijų bei nario mokesčių, bet ne ji rengia didelius ir pelningus komercinius dviračių sporto renginius kaip MTB maratonas ar „Velomaratonas“, kurį organizuoja žinomas lenktynininkas Benediktas Vanagas.
„Kai sustiprėjo federacijos komercinė rinkodara, šie renginiai jau vyko. Deja, iš jų surenkamos pajamos į dviračių sportą negrįžta, – pripažino R.Bakutis. – Gal tik tiek, kad džiugu, jog prie jų rengimo prisideda ir uždirba buvę dviratininkai.“
Prognozuoja sporto griūtį
Pačios S.Krupeckaitės pajamos po sporto reformos nesumažėjo.
Dėl savo finansų nesiskundžia ir D.Leopoldas, kuriam prie Panevėžio sporto centro mokamo atlyginimo prisidėjo LTOK sugalvota papildoma injekcija olimpiečių treneriams.
„Dabar padėtis keičiasi į gerąją pusę, gal ir rezultatai prisidės prie to“, – sakė S.Krupeckaitė, šio mėnesio pradžioje iškovojusi bronzos medalį keirino rungtyje pasaulio dviračių treko čempionate Nyderlanduose.
35 metų tituluota dviratininkė ir jos vyras bei treneris D.Leopoldas labiau nerimauja dėl visos dviračių treko komandos, kurią taip pat sudaro V.Lendelis, Olivija Baleišytė ir Miglė Marozaitė.
Jų patekimas į svarbiausias varžybas – Tokijo olimpines žaidynes ar pasaulio čempionatus - veda per žemesnio rango lenktynes planetos taurės etapuose, kurie vyksta ir tolimiausiose pasaulio kampeliuose – Kolumbijoje ar Honkonge.
Atrodo, kad esi nei pakartas, nei paleistas. Turi prašyti lyg išmaldos.
„Turime važiuoti, ir važiuoti į tolimas keliones, bet visai komandai planuojama suma yra juokinga, – teigė S.Krupeckaitė. – Atrodo, kad esi nei pakartas, nei paleistas. Turi prašyti lyg išmaldos. Kitos federacijos samdo trenerius, specialistus, bet mes negalime.“
Treko rinktinės biudžetą suskaičiuoja rinktinės treneris D.Leopoldas, numatęs viso sezono startus, bet jam sunku tai padaryti nežinant visų lygties algoritmų.
„Sudariau taupesnį varžybų kalendorių, bet 10-15 startų per metus reikia, kitaip komanda nebus matoma, jos nebus olimpinėse žaidynėse, – kalbėjo D.Leopoldas. – Sunku suskaičiuoti, nes visi mato pasirengimą ir startus, bet neįskaičiuoja lėšų treneriui, inventoriui, medikams. Juk tai – techninė sporto šaka: kartais dviračius reikia gabenti lėktuvu, kartais autobusu, mašina ar motociklu – prisideda ir technikos nusidėvėjimas, bet niekas nekelia klausimų, kaip tai išspręsti.“
D.Leopoldui daugiausiai nerimo kelia dviratininkų kartos ateitis. Naujoje kartoje nėra tokių žvaigždžių kaip S.Krupeckaitė, kuri vien planetos pirmenybėse yra iškovojusi 13 medalių, kita vertus, jaunieji treko meistrai dar tik įgauna pagreitį – jie gali važiuoti ne tik 2020 m. Tokijo, bet ir 2024 m. Paryžiaus žaidynėse.
Garantuoju šimtu procentų, kad po Tokijo nebebus ką vežti į kitas žaidynes.
„Tačiau kol nėra sprendimų sporto sistemoje, tol nėra jaunų sportininkų. Manau, kad tai sporto žlugdymas, – kirto D.Leopoldas. – Kalbu ne tik apie dviračių sportą.
Manau, kažkaip dar startuosime kitoje olimpiadoje, bet paskui olimpiečių skaičius ženkliai sumažės. Garantuoju šimtu procentų, kad po Tokijo nebebus ką vežti į kitas žaidynes.“
Kad ir kaip būtų, D.Leopoldo maža komanda pasirengusi toliau minti pedalus.
„Negalima sakyti, kad aš kenčiu. Taip nėra, - sakė treneris. - Tiesiog negali žaisti pokerio, neturėdamas pinigų. Mums reikia inventoriaus, juo labiau, kad technologijos eina į priekį, reikia investuoti į dviratį ir mechaniką.
Kiek galėsime, dirbsime ir startuosime, bet viskas praras prasmę, jei negalėsime konkuruoti. Mums lieka tikėtis, kad kažkas keisis.“
