Lietuvos komandą į priekį vedė tarptautinė meistrė Deimantė Daulytė, surinkusi 8 taškus iš 10 ir antroje lentoje užėmusi trečią vietą. Pati šachmatininkė džiaugėsi gera atmosfera komandoje, kuri ir padėjo pasiekti labai aukštą vietą.
– Kaip vertinai komandos galimybes prieš olimpiadą žinodama, kad pusę turnyro teks verstis be lyderės Viktorijos Čmilytės-Nielsen?
– Maloniai nustebau prieš turnyrą pamačiusi, kad mūsų startinis numeris yra 12, tačiau puikiai suvokiau, kad mums bus labai nelengva! Nežinojome, ar Viktorija bus geros formos, ji jau porą metų yra pristabdžiusi profesionalios šachmatininkės karjerą ir praktiškai nebežaidžia. Tačiau jos atvykimas mums labai padėjo – laimėjusi penkias partijas iš šešių ji svariai prisidėjo prie mūsų rekordinės 12 vietos.
Tiesą sakant, visi galvojome, kad patekimas į dvidešimtuką bus geras rezultatas. Mūsų komandą galima vadinti mėgėjų – visos merginos, išskyrus mane, turi darbus, nesusijusius su šachmatais, tad negali daug laiko skirti treniruotėms ir varžyboms, o tai daro mūsų pasiekimą dar įspūdingesniu. Pranokome visus lūkesčius.
– Šachmatai – asmeninė sporto šaka. Kas lemia pergales komandinėse varžybose?
– Iš tiesų, šachmatai yra asmeninė sporto šaka, ir komandinės varžybos yra specifinės. Skirtingai nei krepšinyje, ar futbole, mes nekontaktuojame su komandos draugais partijų metu, kiekvienas žaidžiame savo partijas ir komandos draugams nelabai kuo galime padėti. Vis dėlto, net ir tokiose situacijose yra svarbi komandinė dvasia, vienas kito palaikymas. Džiaugiuosi, kad mūsų komandoje visos sutarėme puikiai, nesipykome, labai palaikėme viena kitą ir nuoširdžiai sirgome. Jei matėme, kad kažkurios padėtis blogesnė, stengėmės dar labiau. O komandos draugės pergalė visada padeda šiek tiek lengviau atsikvėpti ir suteikia dar daugiau noro laimėti ir savo partiją.
– Kokie mačai tau įstrigo labiausiai ir kodėl?
– Man labiausiai įsiminė mačai prieš JAV ir Izraelio komandas. Nors olimpiadoje dalyvavau šeštą kartą, niekada iki šiol nėra tekę susitikti su amerikietėmis. Man teko kovoti prieš septyniskart Amerikos čempionę Iriną Krush. Prieš partiją maniau, kad lygiosios būtų geras rezultatas, nes varžovė labai stipri ir patyrusi, be to, žaidžiau juodosiomis figūromis. Tačiau viskas susiklostė man visai netikėtai – varžovė padarė keletą abejotinų ėjimų ir man pavyko užbaigti partiją gražia bokšto auka ir karaliaus ataka. Sulaukiau daug sveikinimų, ir galiu pasakyti, kad tai viena gražiausių mano kada nors sužaistų partijų.
Aukodama bokštą nebuvau suskaičiavusi visko iki galo, bet man pasisekė, kad šachmatuose turiu labai gerą intuiciją, ir jaučiau, kad laimėjimas ten tikrai yra. Be to, mačiau, kad jeigu vis dėlto nepavyktų jo rasti, yra amžinas šachas, vedantis į lygiąsias, tad pralaimėti aš jau nerizikavau net ir neturėdama vieno bokšto ant lentos.
Mačas su Izraelio komanda įsiminė dėl kitų priežasčių. Tai buvo priešpaskutinis ratas, ir mes labai norėjome laimėti, kad galutinėje lentelėje turėtume galimybę užimti kuo aukštesnę vietą. Visos keturios partijos buvo labai įdomios ir kovingos. Viktorija pirmoji įveikė savo varžovę, mes išsiveržėme į priekį. Aš turėjau geresnę padėtį, ir buvau pasiruošusi žaisti „iki nukritimo“, nes niekuo nerizikavau, bet netyčia pakartojau poziciją tris kartus, varžovė kreipėsi į teisėją ir pareikalavo lygiųjų. Nesiryžau pastumti pėstininko, nors norėjau.
Kartais sunku paaiškinti priimtus sprendimus. Kadangi už kiekvieną padarytą ėjimą pridedama 30 sekundžių, norėjau šiek tiek papildyti laiko atsargas, kurios sparčiai seko. Netrukus po mano lygiųjų pralaimėjo Salomėja Zaksaitė, tad mačo rezultatas išsilygino. Mums atrodė, kad Daiva Batytė turėjo visiškai praloštą padėti, bet sugebėjo išsisukti, ir net bandė laimėti galutinę poziciją. Jos partijos metu taip pat atsitiko nedidelis incidentas, kuomet varžovė bandė reikalauti lygiųjų dėl tris kartus pasikartojusius padėties, tačiau nežinojo, kaip tai padaryti teisingai. Teko įsikišti net vyriausiam varžybų teisėjui.
Mes visos stebėjome partiją iš šalies, ir labai nervinomės, nes keturis kartus Daivos varžovė padarė ėjimą likus vos vienai sekundei! Galiausiai partija vis dėlto baigėsi lygiosiomis, mūsų mačas – taip pat. Tai buvo pats emocingiausias ir nervingiausias turnyro mačas.
– Bronza antroje lentoje. Kiek tai svarbu tau?
– Man tai labai svarbus pasiekimas. Pirmą kartą olimpiadoje pavyko iškovoti medalį savo lentoje, be to, už manęs liko ir buvusi pasaulio čempionė ukrainietė Maria Muzychuk. Be abejo, olimpiada yra komandinis turnyras, ir svarbiausi čia yra komandos pasiekimai, tačiau šis medalis man bus tikrai brangus. Lietuvos šachmatų istorijoje nedaug kam pavyko iškovoti apdovanojimus savo lentose olimpiados metu.
– Kaip vertini organizaciją? Papasakok apie saugumo ir anti sukčiavimo priemones.
– Tai buvo geriausiai organizuota olimpiada, kurioje man teko dalyvauti. Visi dalyviai buvo apgyvendinti 4-5 žvaigždučių viešbutyje, gerai maitinami, į partijas mus veždavo specialūs, šachmatų simbolika puošti autobusai. Dirbo labai daug savanorių, iškilus bet kokiems klausimams, organizatoriai visada stengėsi juos išspręsti. Apskritai, Azerbaidžane šachmatai labai mylimi. Į varžybų atidarymo ceremoniją ir pirmos partijos pradžią atvyko šalies prezidentas, vėliau lankėsi jo žmona ir dukra.
Saugumas čia buvo labai sustiprintas, į žaidimo salę įeiti galėjo tik akreditacijas turintys asmenys, į žaidimo zoną – tik specialias korteles turintys dalyviai ir treneriai. Patikrinimas prieš įeinant į salę vykdavo panašiai kaip oro uostuose einant per saugumo patikrą. Be įprastinio jau visuose turnyruose uždrausto mobilaus telefono nešimosi į salę, taip pat buvo draudžiama pasiimti su savimi rašiklius, laikrodžius, fotoaparatus.
Pirmoje turnyro pusėje kapitonams taip pat buvo uždrausta neštis net grožinės litaretūros knygas, tačiau kilus pasipiktinimui toks draudimas buvo atšauktas. Vėlgi, šachmatai yra unikali sporto šaka. Partijos gali užsitęsti ir šešias valandas. Komandos kapitonams labai sunku visą šį laiką sėdėti ar vaikščioti stebint žaidimą, tad daugelis atsineša knygų.
Dar viena naujovė, įvesta šioje olimpiadoje – turi pasisakyti mačo teisėjui, kad eini į tualetą. Šis reikalavimas taip pat sukėlė nemažai pasipiktinimo, buvo net rašoma peticija ir renkami parašai, kad tai jau peržengia visas ribas. Man asmeniškai tai visiškai netrukdė, teisėjai nė vienam neuždraudė eiti į tualetą. Kita vertus, nesu tikra, kad tai labai prisideda prie kovos su sukčiavimu.
Galbūt šią naujovę įdiegti paskatino nesena istorija, kai Gruzijos šachmatininkas buvo pagautas sukčiaujantis tualete. Jo sukčiavimo būdas buvo visiškai primityvus – palikęs tualeto kabinoje telefoną su šachmatų programa eidavo ten beveik po kiekvieno ėjimo tikrinti, kokius ėjimus siūlo kompiuteris. Šiuo atveju, jeigu žaidėjas lakstytų į tualetą po kiekvieno ėjimo, mačo teisėjui tai sukeltų įtarimų.
– Ar olimpiadoje įsiminė kas nors be šachmatų?
– Pati olimpiada mums visiems jau yra įsimintinas įvykis, kur susirenka šimtai komandų iš įvairių pasaulio kampelių. Šita olimpiada buvo išskirtinė ir tuo, kad mūsų delegaciją pakvietė apsilankyti Lietuvos ambasadorius Azerbaidžane Vladas Lastauskas. Mes, šachmatininkai, nesame išlepinti dėmesiu, tad tikrai apsidžiaugėme tokiu kvietimu. Aš kaip tik tą dieną pralaimėjau vienintelę partiją turnyre, tad toks aplinkos pakeitimas ir pabendravimas su įdomiais žmonėmis buvo labai geras būdas prasiblaškyti.
Mes domėjomės Azerbaidžanu, ambasadorius – mūsų rezultatais ir tikslais olimpiadoje. Nors kelias iki ambasados buvo ilgas, vietinis vairuotojas ilgai klaidžiojo siauromis gatvelėmis, mėgindamas mus pristatyti į kelionės tikslą. Praradęs kantrybę, mūsų federacijos prezidentas Aleksandras Černovas įsijungė navigaciją ir davė nurodymus vairuotojui, tad ambasadą pasiekėme, nors ir gerokai susivėlinome. Kitą dieną po vizito ambasadoje mūsų laukė dar vienas siurprizas – kaip atsiprašymą už ilgą kelionę ir nepatogumus, gavome dviejų valandų ekskursiją po Baku su profesionaliu gidu. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera.
– Gyveni Prancūzijoje, esi profesionali šachmatininkė. Kokie tavo tolesni karjeros tikslai?
– Iki metų pabaigos jau esu suplanavusi nemažai turnyrų. Kitos mano varžybos bus labai stiprus atviras turnyras Meno saloje, į kurį atvyks ir pasaulinės šachmatų žvaigždės – pasaulio čempionė kinė Hou Yifan, šioje olimpiadoje auksą su savo komandą iškovoję amerikiečiai didmeistriai: Fabiano Caruana, Hikaru Nakamura, Wesley So.
Lapkričio mėnesį laukia Rumunijos klubinės pirmenybės, kur kovosime dėl čempionių titulo su Bukarešto komanda. Kalbant apie globalius tikslus, dabar norėčiau ir toliau gerinti savo pozicijas pasauliniame reitinge. Šioje olimpiadoje laimėjau 8 reitingo taškus, ir kitą mėnesį turėčiau patekti tarp 45 geriausių pasaulio šachmatininkių. Tai bus aukščiausia mano karjeros reitingo pozicija!
