Kauno miesto judrios Taikos gatvės pašonėje įsikūrusiame 98 numeriu pažymėtame pastate – daugybė įvairiausio profilio įmonių ir bendrovių, bet antrojo aukšto koridoriaus gale esantis „Smiginis LT“ klubas net ir šioje mišrainėje išsiskiria originalumu.
Trečiadienis čia – ypatinga diena. Būtent tada klubo patalpose susirenka kelios dešimtys smiginio entuziastų, keliančių savo meistriškumą ir besilygiuojančių į ryškių spalvų marškinėliais vilkintį vidutinio amžiaus vyrą. Ant marškinėlių spingčioja didelė stilizuota D raidė su smiginio lentos fragmentu – tai Dariaus Labanausko logotipas, lydintis taikliarankį lietuvį jau kurį laiką.
Juoda spalva nudažyta siena ir šešios plaušinės lentos su taikiniais joje.
Yra ir atskiras taikinys, papuoštas išskirtiniu apšvietimu ir įrengtas atokiau nuo likusiųjų. Šalia jo – gausa taurių ir komandinių apdovanojimų. „Šiame žaidžia tie, kurie patenka į finalą“, – treniruočių kasdienybės ypatumus pasakoja ryškiausia klubo žvaigždė.
Smiginio profesionalų korporacijos (PDC) kasmet rengiamas pasaulio čempionatas D.Labanauskui šiemet buvo antras.
| Etapas | Varžovas (reitingas) | Rezultatas | Taškų vidurkis |
| Pirmas |  Matthew Edgaras | 3:1 | 93.57 |
| Antras |  Raymondas van Barneveldas (17) | 3:2 | 86.81 |
| Trečias | Adrianas Lewisas (16) | 0:4 | 89.74 |
Debiutantas iš Lietuvos, varžybų organizatoriams sunkiai ištariama pavarde, nustebino jau pernai, kai antrajame etape patiesė daugkartinį BDO ir PDC organizacijų planetos čempioną ir šios sporto šakos legendą olandą Raymondą van Barneveldą.
Trečiajame etape mūsiškį sustabdė Adrienas Lewisas, tačiau po metų į „Alexandra Palace“ D.Labanauskas sugrįžo su dar geresniu taiklumu, labiau pasitikėdamas savimi ir demonstruodamas kur kas didesnį šaltakraujiškumą bei stabilumą.
Titulą gynusiam planetos čempionui ir pasaulio reitingo lyderiui Michaelui van Gerwenui nervus kaip reikiant pakutenęs lietuvis pasiekė ketvirtfinalį ir į Garliavą grįžo ne tik užsitarnavęs ryškiausių smiginio meistrų pagarbą, bet ir su 50 tūkst. svaro sterlingų piniginiu čekiu.
| Etapas | Varžovas (reitingas) | Rezultatas | Taškų vidurkis |
| Pirmas | Matthew Edgaras | 3:0 | 94.73 |
| Antras | Ianas White'as (9) | 3:1 | 96.31 |
| Trečias |  Maxas Hoppas (24) | 4:2 | 91.03 |
| Ketvirtas | Steve'as Beatonas (25) | 4:2 | 94.25 |
| Ketvirtfinalis | Michaelas van Gerwenas (1) | 2:5 | 90.25 |
– Dariau, ar jau atslūgo emocijų ir sveikinimų banga po istorinio jums ir Lietuvai pasaulio čempionato? – 15min pradėjo pokalbį su smiginio meistru.
– Viskas gerai. Žiūriu į priekį ir jau pradėjau galvoti apie naują sezoną. Bet sveikinimų tikrai buvo galybė. Padėkojau visiems bendrai, o po to dar dvi tris dienas visiems atrašinėjau asmenines žinutes. Paplušėjau tikrai neblogai (šypsosi), teko sudalyvauti ir televizijų filmavimuose, duoti ne vieną interviu.
Šiemet užgriuvęs dėmesys buvo kur kas didesnis nei pernai. Jausti, kad po praėjusių metų sėkmingo pasirodymo žmonės jau žino, kas yra smiginis, kur kas labiau domisi šia šaka. Rezultatas taip pat buvo geresnis, tad ir dėmesys dar labiau išaugo.
– Londone šiemet nebuvote naujokas. Ar tai reiškia, kad ir lūkesčiai prieš išvykstant buvo didesni nei pernai?
– Labai norėjau bent jau pasirodyti taip pat, t.y. įveikti du etapus. Visgi po burtų pamatęs, kad antrajame etape teko devintas pasaulio žaidėjas Ianas White'as, supratau, kad ši užduotis bus sunkiai įgyvendinama. Visgi jį pavyko įveikti.
– Nuslūgus įtampai, galite geriau įvertinti ir savo žaidimą lemiamame ketvirtfinalyje prieš M.van Gerweną. Ar buvo įmanoma sužaisti geriau ir jį nugalėti?
– Šiek tiek apmaudu, nes kovą tikrai buvo galima dar pratęsti. Paskutiniame lege turėjau puikias galimybes, galybę strėlių „užsidaryti“, tačiau taikydamas į dvigubą sektorių mečiau vis netaikliai. Visgi jei būtų pavykę išeiti į lemiamą setą, nugalėti Michaelą būtų buvę taip pat labai sunku, nes jis turi didžiulę tokių varžybų patirtį, jam tai buvo tryliktas pasaulio čempionatas.
Prisipažinsiu, savigraužą dėl to nepataikyto „dvigubo“ jaučiau dar kelias dienas. Kaip bebūtų, viskam pasibaigus viršų paėmė emocija, kai supranti, jog esi tarp aštuonių geriausių žaidėjų pasaulyje.
Prisipažinsiu, savigraužą dėl to nepataikyto „dvigubo“ jaučiau dar kelias dienas.
– Lemiamos dvikovos metu patyrėte ir traumą. Ar sužeistas pirštas netrukdė tęsti kovos?
– Nėra ko slėpti – kelis legus po to epizodo žaidžiau prasčiau, jaučiau pasekmes. Pats momentas buvo nemalonus, nes varžovas surinko maksimumą, o man skaudančia ranka reikėjo traukti strėlytes iš taikinio. Jaučiausi nepatogiau, kad sustabdžiau žaidimą tokiu būdu, bet po mačo teko konsultuotis su teisėju ir jis patikino, kad tą akimirką priėmiau teisingą sprendimą.
– Kas tokiuose mačuose, kai varžovų meistriškumas panašus, yra lemiamas veiksnys?
– Psichologija smiginyje yra milžiniškas faktorius. Galiu pasidžiaugti, jog man taip pat nereikėjo nė karto žaisti lemiamo seto, nes varžovus įveikiau didesniais skirtumais. Tai labai padeda išsaugoti nervus. Pažįstu labai daug žaidėjų, kuriems puikiai sekasi eiliniuose turnyruose, tačiau užlipus ant scenos viskas pasikeičia ir to psichologinio barjero perlipti nepavyksta.
Mėgstu sakyti, kad jei kovą laimi be įtampos, tu treniruoji ranką. Jei žaidi daug lemiamų legų, tu treniruoji ir galvą. Manau, jog smiginyje nuo galvos priklauso 70–80 proc. visos sėkmės.
– Prieš keletą metų esate minėjęs, jog triukšmas kovų metu jums nepadeda susikaupti. „Alexandra Palace“, kur vyksta pasaulio čempionatas, sirgalių emocijų ir reakcijų – ypač daug...
– Triukšmas man yra naujas reiškinys, nes iki šiol aš žaidžiau keturiuose BDO organizacijos pasaulio čempionatuose ir ten varžybos vyksta kur kas ramesnėje aplinkoje, beveik visiškoje tyloje. Čia viskas yra kitaip, o dar ir tas triukšmas nėra pastovus ir neretai emocijas sukelia kokie nors pašaliniai įvykiai, o ne tai, kas vyksta prie smiginio lentos. Nebuvo lengva, bet visai neblogai pavyko su tuo susitvarkyti.
Manau, jog smiginyje nuo galvos priklauso 70–80 proc. visos sėkmės.
– Smiginio pasaulio elitui priklausantys sportininkai turi ir psichologus, ir vadybininkus. Kas svarbiausiems sezono startams padeda ruoštis jums?
– Galima sakyti, kad aš ruošiuosi individualiai. Taip, turiu bendrų treniruočių su partneriais čia, klube, papildomai daug ruošiuosi namuose. Visgi kartais bičiuliai ar treniruočių draugai aplanko mane varžybų metu. Tas irgi labai padeda, ypač kai kas nors nusimanantis gali pažiūrėti į viską iš šalies ir įvertinti.
– Dariau, kaip smiginis atsirado jūsų gyvenime?
– Viskas prasidėjo nuo moters, mano būsimos žmonos. Susipažinome, pradėjau lankytis jos namuose. Žmonos brolis turėjo mėgėjišką smiginio taikinį. Dėl smagumo pamėtydavome ir mums ši pramoga visai patiko. Vėliau įsigijome ant sienos kabinamą elektroninį taikinį.
Netikėtai radome skelbimą, kad Kaune vyksta smiginio turnyras. Mūsų su žmona gimtadieniai yra vasarą, tad nusprendėme sau pasidovanoti tokią pramogą. Atvykę į turnyrą sužinojome, kad teks tarpusavyje kautis jau pirmojoje kovoje. Laimėjau, bet po to gavau vieną stipriausių šalies žaidėjų, kuriam nusileidau 1:3.
Bet ta patirtis man labai patiko, atsirado daug motyvacijos, pradėjau lankyti treniruotes, nors jos tuomet vykdavo tik kartą per mėnesį. Prasidėjo tarpmiestinės varžybos, o didesnė sėkmė atėjo tik po dvejų metų, kai pirmą kartą patekau tarp prizininkų.
Vėliau prasidėjo išvykos į Europos ir pasaulio taurių varžybas. Pavyko Lietuvai parvežti pirmuosius medalius.
– Išvažiuoti pirmaisiais metais turbūt nebuvo lengva ir finansiškai?
– Tikrai taip, dažniausiai, jeigu norėdavai kažką uždirbti tarptautiniuose turnyruose, tau reikėdavo pasiekti mažiausiai ketvirtfinalį ar pusfinalį. Pavyzdžiui, didžiausiame Nyderlandų turnyre dalyvauja apie 3,5 tūkst. žaidėjų. Jeigu iškrenti penktajame ar šeštajame etape, keliauji namo tuščiomis kišenėmis, bet įgavęs naudingos ir labai reikalingos patirties. Būdavo ir labai skausmingų metų, kai daugiau išneši iš namų, nei parneši.
– Dabar esate visiškas profesionalas ir gyvenate tik iš smiginio?
– Taip, profesionalas esu antrus metus. Karjerą suderinti su dar kokiu nors papildomu darbu būtų pernelyg sudėtinga. Pavyzdžiui, naujas sezonas startuos vasario mėnesį ir jame turėsiu tris keturis varžybinius savaitgalius.
– Visgi jūsų gyvenime buvo etapas, kai netgi vertėtės puodininkystės amatu. Kuo šios dvi profesijos yra panašios?
– Tiek viena, tiek kita reikalauja ypač didelio susikaupimo ir koncentracijos. Maža to, puodžius, kaip ir smiginio žaidėjas, turi pasižymėti didele kantrybe, nes rezultatas ateina labai negreitai. Esu pastebėjęs, kad nemažai pajėgių smiginio žaidėjų yra kruopščių profesijų atstovai.
– Ar karjeroje buvo metai, kai pajutote, jog įvyko lūžis, ir rezultatai pradėjo sparčiai gerėti?
– Ne. Mano karjera kaip tik klostėsi labai tolygiai, o rezultatai kilo palaipsniui. Naujoko sėkmė manęs nelankė, didelių nuopuolių taip pat pavyko išvengti. Džiaugiuosi, kad nors kelias ir nebuvo trumpas, bet visada mačiau ir jaučiau, kad einu į priekį.
– Ar jaučiate, kad sporto šakos populiarumas Lietuvoje su jūsų pastarųjų metų pergalėmis auga?
– Be abejo. Registruotų žaidėjų skaičius federacijoje pernai buvo didžiausias per šios organizacijos istoriją – turėjome per 200 žaidėjų. Susidomėjimas tikrai auga, daug žmonių skambina, rašo, teiraujasi, kur ir kokį inventorių pirkti. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo gana paprastas ir lengvai prieinamas sportas, bet kai žmogus pabando pataikyti, kur reikia, pamato, kad viskas yra kur kas sudėtingiau.
– Jaučiate, kad konkurencija šalyje didėja, ar visgi jums didžiausi konkurentai dar yra varžovai iš užsienio?
– Sakyčiau, kad užsieniečiai. Lietuvoje žaidimo lygis kyla lėčiau nei manasis.
Lietuvoje žaidimo lygis kyla lėčiau nei manasis.
– Londone iškovojote 50 tūkst. svaro sterlingų piniginį prizą. Ar jau nusprendėte, ką su juo veiksite?
– Su profesionalais varžybose dar tikrai kovosiu du ateinančius sezonus, tad ir prizo didžiąją dalį paskirsiu ateities kelionėms. Sunku nuspėti, kaip viskas susiklostys. Galbūt ateinantys sezonai bus nuostolingi, tad turėsiu investuoti į tai. Reikia pasisaugoti.
– Smiginio pasaulyje esate žinomas „Lucky D“ pseudonimu. Kokia jo istorija?
– Ištarti mano pavardę organizatoriams yra pakankamai sudėtinga. Esu buvęs ir Labanauskis, ir Labanuokas. Vieną kartą varžybose Prancūzijoje blogai įvedus pavardę per klaidą atsiradau tarp neskirstytų žaidėjų, nors turėjau būti stipresniųjų grupėje. Galvojau, kaip šią problemą išspręsti ir kokį trumpinį pasirinkti. Nusprendėme pasirinkti „Lucky D“, nes jame įprasminta tiek pavardė, tiek sėkmė, kurios mano karjeroje buvo iš tiesų nemažai. Ji man iš karto „prilipo“, netrukus sukūrėme logotipą. Dabar žmonės neretai mane kviečia būtent pseudonimu.
– Ar dopingo kontrolė šioje sporto šakoje egzistuoja?
– Taip. Pasaulio čempionate taip pat buvau ketvirtas tikrintas žaidėjas. Iki šiol vienintelį kartą pas kontrolierius buvau pakviestas prieš ketverius metus. Nesu stipriai įsigilinęs į draudžiamų preparatų sąrašus, tačiau akivaizdu, kad narkotinės medžiagos ar raminamieji vaistai nėra leidžiami.
– Smiginio varžybose įgytą taiklumą veikiausiai esate panaudojęs ir kokiose nors neįprastose situacijose. Ar būta tokių?
– Prisimenu linksmą istoriją, nutikusią Kaune prieš kelerius metus. Tuo metu ten vyko varžybos, o į miestą buvo atvykęs atrakcionų parkas iš Čekijos. Ten buvo ir taikinys, prie kurio prisegti maži balionėliai. Po varžybų būriu ėjome ten ir nesunkiai susirinkome visus žaislus. Kitais metais tas pats atrakcionų parkas atvyko jau be smiginio taikinio (šypsosi).
