Romos laikų autorius Plinijus Vyresnysis mini, kad imtynininko poza atsistojusio Milono niekas negalėjo išjudinti iš vietos. Taip pat pasakota, kad vieną iš savo garbingų apdovanojimų galiūnas pelnė šešiskart apėjęs amfiteatrą su keturmečiu jaučiu ant kupros.
Treniruotis Milonas pradėjo nuo pat mažumės, kaskart stengdamasis pakelti vis sunkesnį gyvūną. Pradėjęs nuo tik ką gimusių veršiukų, jis stiprino savo kūną keldamas tvirtus suaugusius jaučius. Būtent todėl Milonas Krotonietis neretai vaizduojamas su jaučiu ant nugaros.
Kad ir kaip bebūtų keista, bet Miloną pražudė pernelyg didelis pasitikėjimas savo jėgomis. Bent jau taip pasakojama legendose. Pamatęs aplink didelį seną kelmą tupinėjančius visiškai nusikamavusius medkirčius, stipruolis nusprendė jiems padėti.
Deja, bandant perlaužti kelmą per pusę tvirtos lyg plienas kelmo dalys mirtinai prispaudė Milono rankas. Jėgos ištrūkti nepakako, tad staiga bejėgiu tapęs stipruolis, kadaise vienu smūgiu trupinęs priešų ir varžovų kaulus, tapo alkanų miško žvėrių auka.
Stambų medžioklės grobį nešančio herojaus vaizdinys sutinkamas dar Senovės Graikijos mituose. Pavyzdžiui, legendiniam didvyriui Herakliui nieko nereiškė, užsimetus ant galingų pečių, parnešti nudobtą liūtą ar didžiulį šerną, kas liudijo kone antgamtišką didvyrio jėgą ir ypatingą dievų globą.
Mūsų laikais tokį kelis centnerius (o gal ir daugiau) sveriančių gyvūnų kilnojimą, matyt, pasmerktų gyvūnų teisių gynėjai kaip netikusią, stresą gyvūnams keliančią pramogą, nors seniau kai kuriuose pasaulio kraštuose tai buvo tradicinės, publikos dėmesio trokštančių stiprių vyrukų rungtys.
Pavyzdžiui, Balkanų stipruoliai tarpusavy varžėsi kilnodami asilus. Vienas iš jų – Makedonijoje gyvenęs Koco Trendafilovas, dėl savo jėgos keliant suaugusius patinus, gavęs anuomet labai garbingą, bet mūsų laikais greičiau įžeidžiančią Asilo pravardę. Suaugęs asilas gali sverti ne tiek jau mažai: nuo 200 iki 400 kg, tad pakelti šį padarą galėjo tik išties stiprūs, aplinkinių pasigėrėjimo ir šlovės verti vyrai. O ilgiau nulaikyti ar toliau su šia našta nueiti – tikri čempionai.
Kazachų stepių galiūnas Baluanas Šolakas (1864–1919 m.) taip pat stebino gebėjimu pakelti tvirtą jautuką. Beje, Baluanas buvo ne tik pripažintas stipruolis, bet ir meistriškas, įvairiausius triukus gebantis atlikti raitelis, liaudies dainius, muzikos kūrėjas. Įdomu tai, kad įvairių miestų mugėse ne vieną stiprų varžovą patiesęs kazachas neturėjo dešinės rankos pirštų, kuriuos nušalo dar vaikystėje.
Šiandien Baluano Šolako vardu vadinama Almatos sporto arena, jam pastatytas paminklas, o pats vyrukas jau senokai tapęs nacionaliniu didvyriu, apie kurį sklando daugybė be galo pagražintų legendų.
Galiūnas iš Rusijos imperijos Aleksandras Zasas pagarsėjo tuo, kad Pirmojo pasaulinio karo metais, tarnaudamas kavaleristu, iš mūšio lauko išnešė sužeistą savo žirgą. Paprašytas dar kartą parodyti savo sugebėjimus, Zasas prieš fotoobjektyvus ant pečių užsivertė arklį, o po karo stebino žiūrovus kilnodamas įvairius cirko gyvūnus, įskaitant liūtus.
Rusų Samsonu vadintas galiūnas gimė 1888 m. Vilniuje, pasiturinčio kataliko ir stačiatikės šeimoje, tad gali būti drąsiai vadinamas mūsų kraštiečiu. Jis sukūrė savo treniruočių sistemą, nuo 1924 m. nuolat gyveno Britanijoje, kur ir mirė 1954-aisiais. Nepaisant milžiniškos jėgos ir ištvermės, Zaso ūgis nesiekė 170 cm, o svoris neviršijo 80 kg.
