– Ką sportas duoda žmogui?
– Sportas duoda valios, pasitikėjimą savimi, užsibrėžtų tikslų siekimą. Dažnai sportininkai tai netgi pamiršta, o prisimena tik tai, ką sportas atėmė iš jų. Jie įsivaizduoja, kad savo charakterio savybes ar įgūdžius turi natūraliai ir nesupranta, kad tai jie įgijo per sportą.
Pavyzdžiui, sportas sukuria įgūdį valdyti stresą, nes kasdieniame gyvenime nesusiduriame su tokiomis situacijomis kaip per varžybas. Sportas ugdo valią, kai atrodo – nenoriu, nebegaliu, bet mes sugebame tai įveikti. Visi sportininkai susiduria su kliūtimis, kurias reikia įveikti. Paprastame gyvenime gal panaudotume atsitraukimo mechanizmą: atsitraukiau ir nebėra problemos. O sporte negali atsitraukti – eini ir įveiki kliūtį.
– Kaip sportinė patirtis padaro mus stipresniais žmonėmis kasdieniame gyvenime?
– Mes susiduriame su iššūkias, kliūtimis ir stiprėjame tada, kai juos įveikiame. Nors gal atrodytų, kad geriausia yra atsitraukti, bet atsitraukęs nuo kliūties aš nepasistūmėju į priekį, o tiesiog nebedarau to, kas man sukelia diskomfortą.
Didžiausias pasitenkinimas ateina įveikus kliūtį. Tai reiškia, kad aš išmokau kažką daryti toje situacijoje.
Žmogus visada ieško, kokias kliūtis jam įveikti, tai yra natūralus noras tobulėti. Blogiausia, jeigu nugriūname ir liekame gulėti – gal ir saugu, bet nesijaučiame laimingi. Darbas, kurį įdedame įveikdami kliūtį, mums duoda žymiai daugiau, nei gauname iš pirmo žvilgsnio.
Pavyzdžiui, neseniai Geriausia paralimpinio sporto metų sportininke išrinkta neregė disko metikė Oksana Dobrovolskaja pasakojo, kaip ji išmoko groti gitara. Tai irgi yra kaip papildoma kliūtis, kurią tu įveiki, įgauni naujų įgūdžių. Mes patys sau susikuriame kliūtis, nes mums tai yra įdomu. Ar būtina jai mokytis groti gitara? Ne, bet jai tai įdomu, suteikia malonumą. Įveikta kliūtis yra malonumas.
– Kaip jūs padedate sportininkams ugdytis valią?
– Aš dirbu su olimpiečiais ir paralimpiečiais – valios jiems netrūksta. Kur jiems reikia pagalbos – kartais jie turi užsibrėžę labai didelį tikslą ir per didelis atstumas iki to tikslo juos stabdo.
Dėl to mes su sportininkais didžiuosius tikslus suskaidome į mažesnius, kad žinotume, jog kiekvieną dieną judame į priekį. Svarbu, kad malonumą pajaustume dažnai, atlikę mažus žingsnelius.
Būtent per tai ir ugdosi valia, kai kiekvieną kartą žengus žingsnį žmoguje išsiskiria laimės hormonų. Jeigu galvojame vien apie galutinį rezultatą, sumenkiname tai, ką dabar darome.
– Kaip palaikote sportininką, kai jam būna sunku, o reikia tęsti?
– Aš sportininkus kankinu liepdamas rašyti dienoraščius, analizuoti save. Rašymas skirtas stebėti, kad galbūt problema, su kuria tu susidūrei, nėra tokia didelė, nes esi įveikęs jau žymiai didesnių iššūkių. Rašymas padeda analizuoti, koks veiksmas sukėlė kokį rezultatą. Kai ateina sunkumai, pradedame pykti ant rezultato, o ne ant rankos, kojos.
Įsivaizduokite – krepšininkas meta baudos metimą ir nepataikęs supyksta ant kamuolio, ant krepšio, bet realiai visą veiksmą atliko jo ranka. Todėl analizuojame – kas buvo prieš tavo metimą, apie ką tu gavojai, kur buvo tavo mintys. Taip ateina atsakymai.
Sunkumai, su kuriais susiduriame, yra visiškai natūralūs. Svarbu fokusuotis į tai, ką aš galiu, o ne į rezultatą, kurio mes nekontroliuojame.
Kai sportininkai išmoksta save stebėti ir analizuoti – ką aš padariau ir ką darysiu kitaip kitose rungtynėse, tada juos apima ne demotyvacija, o noras eiti ir patikrinti, ar jų hipotezė – teisinga. Savianalizė padeda suprasti, kad gal man ir nepavyko šį kartą pasiekti rezultato, bet aš pasistūmėjau į priekį, nes atsekiau savo klaidas ir noriu eiti jų taisyti. Tokiu būdu galime padėti sportininkui, nes jis pradeda norėti nebe rezultato. Nesvarbu, koks rezultatas, tu visada gali judėti į priekį.
Čia kaip receptų knyga – rašymas užfiksuoja, kokius ingredientus įdėjai. Nes jeigu pagaminsi skaniausią tortą, bet viską dėjai iš akies ir neprisiminsi sudėties, tai vėl norėdamas pagaminti tą patį nebežinosi, ko kiek įdėti. Sportininko dienoraštyje glūdi receptai.
– Kaip geriausiai stiprinti psichologinį atsparumą?
– Pirma, kokius įgūdžius mes norime išsiugdyti? Pavyzdžiui, streso valdymo, pakantumo skausmui, dėmesio koncentravimo. Tada jau savistaba yra svarbiausia, mes įsivertiname save ir pradedame analizuoti – kai susiduriu su problema, ar bandau nuo jos pabėgti, ar įveikti ją. Pavyzdžiui, jeigu prieš startą aš labai jaudinuosi ir tik galvoju, kad kuo greičiau varžybos baigtųsi, tai aš neugdau savo psichologinio stiprumo, o tik bandau pabėgti nuo situacijos. Jeigu prieš startą sukyla jaudulys, man svarbiausia atrasti, kas man padeda išbūti toje akimirkoje ir nukreipti savo energiją reikalinga linkme.
Sportininkams sakau tiesiog rašyti laisvos formos dienoraštį. Iš jo atsirenkame – kurie aprašyti dalykai yra kontroliuojami ir gali pakeisti nekontroliuojamus.
Pavyzdžiui, prieštartinis jaudulys yra nekontroliuojamas, jis tiesiog ateina (atakuoja priešstartinės mintys, sukyla ankstesnė patirtis) ir rašydamas sportininkas atseka, kas jam sukelia jaudulį ir kokie jo veiksmai ne panaikina jaudulį, bet padeda jį nukreipti tinkama linkme.
– Prieš Tokijo paralimpines žaidynes dirbote su silpnarege maratono bėgike Aušra Garunkšnyte. Ar darbas su sportininkais, turinčiais negalią, kažkuo skiriasi?
– Pirmas mano klausimas Aušrai Garunkšnytei buvo „ar tau reikia kažkokios pagalbos?“. Nes buvau skaitęs, kad neįgaliesiems sportininkams patinka dirbti nepabrėžiant jų negalios. Aušra pasakė tą patį, todėl dirbome su ja visiškai nesureikšmindami jos silpno regėjimo, dirbome taip pat, kaip ir su kitais sportininkais, iš kurių kiekvienas turi savų iššūkių.
Patys sportininkai nenaudoja savo negalios kaip kortos, kaip gynybinio dalyko – jie įdeda lygiai tiek pat darbo, kiek sveikieji sportininkai. Tas jų įdėtas darbas man reiškia žymiai daugiau nei pasakymas „jie įveikė savo negalią“.
Žiūrovams atrodo, kad didžiausias iššūkis, kurį jie turi įveikti, yra jų negalia, ir tik po to – varžovai. Žiūrovams tai sudėtinga suprasti, bet negalią reikia ne įveikti, o priimti. Žiūrovams sunku save įsivaizduoti neįgaliųjų sportininkų pozicijoje. Jiems atrodo, kad jeigu aš kažko netekčiau, tai būtų sunku su tuo susitaikyti ir judėti į priekį. O mūsų paralimpiečiai tai priima kaip natūralų dalyką, jie neišskiria savo negalios.
Čia būtų tas pats, kad matydami gražų žmogų mes vertintume jį tik pagal tai, kad jis – gražus. Ne, už grožio slypi daug daugiau darbo, kurį jis įdėjo.
– Kas jus asmeniškai labiausiai įkvėpė stebint sportininkų su negalia pasirodymus paralimpinėse žaidynėse?
– Sportininkai žino, kad pergalė man nėra pirmoje vietoje. Mane žymiai labiau sujaudina jų nuoširdumas, žmogiškumo faktorius, kai jie džiaugiasi ir didžiuojasi galimybe dalyvauti paralimpinėse žaidynėse ir atstovauti Lietuvai. Svarbiausia – „aš irgi galiu!“, o medaliai – šalia.
Žmonės labiau prisimins ne medalius, o asmenybes. Žiūrovus gal labiau žavi varžybos, startai, pasiekimai, bet dirbdamas su sportininkais aš suprantu, kad varžybos yra tik mažytė dalis viso sportininko kelio, todėl žvelgiu plačiau. Varžybų startas yra tik vyšnaitė ant torto, visa kita yra svarbiau.
– Daug metų dirbant sporto psichologu, – kokią žinią jums norisi perduoti žmonėms?
– Svarbu, kad kiekvienas atrastų savo mėgstamą sportą. Vieniems nepatinka sporto salės ir nereikia savęs versti ten eiti. Kitiems, atvirkščiai, patinka sporto salės. Kiti mėgsta varžytis, renkasi komandinį sportą, dar kiti mėgsta eiti pasivaikščioti.
Svarbiausia – nesilyginti su kitais. Pasirinkite fizinį aktyvumą pagal savo pajėgumą ir varžykitės su savimi.
Šis straipsnis yra straipsnių ciklo „Neįgaliųjų sportininkų valia, tikslo siekimas ir psichologinis tvirtumas – įkvėpimas mums visiems!“ dalis. Straipsnių ciklas bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
