Geriau jau būtų nutrūkęs
D.Lobačevskės dešinės kojos Achilo sausgyslė yra įtrūkusi apie 20 procentų. Dėl to ji negali bėgioti lauke, negali treniruotis, o vienu metu negalėjo net normaliai vaikščioti, šlubavo. Tačiau dabar sau tinkamas treniruotes ant bėgimo takelio vandenyje atradusi maratonininkė į priekį žiūri optimistiškai.
„Sausgyslės labai sunkiai gyja, todėl procesas labai ilgas, nuobodus, reikia skirti daug laiko reabilitacijai. Atrodo, kad dabar tam skiriu daug daugiau laiko, nei anksčiau treniruotėms. Būdavo ateini į treniruotę, padarai savo darbą ir išeini. O dabar reikia išsimankštinti, išsimasažuoti...
Dabar atradau bėgimo taką vandenyje. Ieškojau po visą Lietuvą, bet radau tik Kaune. Bet vėlgi jis man per lėtas, išvysto tik 9,5 km/h greitį. Aišku, vandenyje pasipriešinimas didesnis. Pradžioje, kai buvau pasiilgus bėgimo jausmo, atrodė, vau, kaip faina. Pirmi įspūdžiai labai geri, o dabar jau per lėtai man, norėtųsi greičiau“, – pasakojo D.Lobačevskė.
Paskutinį kartą oficialiose varžybose Diana bėgo 2018 metų balandį, kai įveikė pusmaratonį Prahoje. Tačiau ji pripažįsta, kad jau tada bėgo traumuota. Tiesa, sportininkė sako, kad anksčiau ne visada save tinkamai saugojo – galbūt todėl ta nelemta trauma ir atsirado
„Čia neatsirado per vienus metus – dideli krūviai, gali būti ir avalynė kalta, nes aš buvau pririšta prie „Nike“, o man kai kurie bateliai netiko, bet turėjau su jais bėgioti. Ir krūviai, ir atsistatymas, ir technika galbūt bėgimo kažkiek kalta. Pastaruosius dvejus metus jau man buvo vis kažkas negerai – tai kirkšnis skaudėdavo, tai čiurna. Krūvius nuleidus atsistatydavo, bet bėgant po 50 km per savaitę maratonui juk nepasiruoši. Aišku, dabar jau po 250 km nebėgiosiu, kaip anksčiau. Gal į kokybę ir greitį orientuosiuosi, teks taikytis prie to, ką jau turiu“, – save labiau saugoti žada D.Lobačevskė.
Buvau pririšta prie „Nike“, o man kai kurie bateliai netiko, bet turėjau su jais bėgioti
Ir netrukus sako, kad jau geriau ta nelemta Achilo sausgyslė būtų nutrūkusi. Žinoma, reabilitacija būtų ne ką trumpesnė, tačiau bent jau būtų aišku, kaip gydytis: „Geriau jau būtų nutrūkęs – taip, tikrai. Nes jį operuoja tik visiškai nutrūkus. Tada susiuva ir gyvenime nebetrūks. O dabar išeina žaidimas ir ateityje vis tiek atsilieps. Taip nebus, kad sugis – ir pamiršai. Daug kas taip sakė, kad geriau būtų nutrūkęs.“
Daktarų nebesuskaičiuoja
„Ai... Labai daug...“, – paklausta, kiek medikų nuo balandžio aplankė, atsako pašnekovė.
Daug kas taip sakė, kad geriau būtų nutrūkęs
„Kažkuriuo metu buvau visiškai nusivylusi Lietuvos medicina, buvau nuleidusi rankas: galvojau, kas nors man gali padėti, ar ne? Kiekvienas vis kitaip kalba. Visi turi savo metodikas. Taip pat ir pas kineziterapeutus – vienas masažuoja per skausmą, kitas sako, kad taip negerai. Labai daug sužinojau, susipažinau su daug žmonių. Buvau pas keturis chirurgus, o jau kineziterapeutų... Net nežinau, kiek“, – vardija D.Lobačevskė.
Galiausiai Diana susipažino su Lietuvoje neseniai viešėjusiu garsiu sporto mediku daktaru Homayunu Gharavi iš Vokietijos. Praėjusių metų gruodį garsus specialistas Lietuvoje skaitė paskaitas ir vedė seminarą, o jo patarimų klausėsi ne vienas žinomas Lietuvos sportininkas. Tarp jų ir Airinė Palšytė, Danas Rapšys, Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė ir kiti. Visi sutartinai sakė, kad H.Gharavi jiems daug padėjo, D.Lobačevskei – taip pat.
„Aš irgi buvau seminare, po to aš prie jo priėjau ir paprašiau mane apžiūrėti. Mes susitikome manieže, apžiūrėjo, parodė ir man, ir vietos kineziterapeutams, ką man reikia daryti, kokius pratimus, kur spaudalioti. Jis man ir pasiūlė bėgimą vandenyje ir sakė pamiršti bėgimą iki kovo. Jis vienintelis žmogus, davęs man kažkokią viltį“, – pasakojo Diana.
O kas toliau? Sportininkė jau nesiryžta prognozuoti: „Aš jau taip nenoriu nieko prognozuoti, nes jau tiek visokių planų buvo ir prognozių. Bijau kažką ir kalbėti. Sugyti – tai sugis. Bet man svarbiausia – kaip reaguos krūvio metu. Nes jau buvau grįžusi, bėgiojau, bet po dviejų savaičių trenkė per Achilą.“
Bijau kažką ir kalbėti. Sugyti – tai sugis
Tačiau noro sportuoti ir motyvacijos D.Lobačevskei netrūksta. Tikrai ne kiekvienas sportininkas triskart per savaitę važiuotų iš Vilniaus į Kauną, kad galėtų pabėgioti bent jau ant bėgimo takelio po vandeniu.
„Aš turiu didžiulį norą, motyvaciją, bet negaliu. Tas yra blogiausia. Kiti sportininkai būna per daug metų pavargsta, nebenori po tokių traumų sportuoti. O aš degu noru sportuoti. Su trauma gyvenu jau ilgai, kai kurie stebisi, kaip tu nepasiduodi. Bet dar turiu jėgų, noro ir tikėjimo“, – tikino dviejose olimpinėse žaidynėse bėgusi sportininkė.
