Anaheime (JAV) iškovotą sidabro medalį ir už trečiąją vietą rovimo rungtyje gautą bronzą iš Marijampolės kilęs klaipėdietis slėpė kuprinėje, o trofėjus pademonstravo tik fotografams paprašius. Netuščiomis grįžo ir B.Vyšniauskas, savo bendražygiams, žurnalistams bei fotografams įteikęs po amerikietiškų saldainių dėžutę.
Vieną didžiausių karjeros pergalių iškovojęs A.Didžbalis sakė esąs pavargęs, bet labai laimingas: „Džiugina užimtų vietų progresas. 2014-aisiais pasaulyje buvau trečias, pernai olimpinėse žaidynėse – trečias, dabar antras. Atrodo, viskas eina gera linkme. Šventinės nuotaikos dėl pergalės, o dar ir Kalėdos artėja, tad tikrai malonu. Kol kas medalio svarbą dar tik virškinu, ką nuveikiau JAV, suprasiu tik po kurio laiko.“
Paprašytas palyginti, kuris medalis – olimpinė bronza ar pasaulio sidabras jam yra brangesnis, A.Didžbalis negalvodamas prabilo apie olimpines žaidynes. „Vis tiek, olimpiada yra kažkas tokio „arčiau kosmoso“. Neįmanoma to sulyginti su pasaulio čempionatu“, – pasakojo klaipėdietis.
B.Vyšniausko auklėtinis neslėpė turėjęs minčių ir apie auksą, tačiau pripažino, kad iranietis Sohrabas Moradi, tapęs pasaulio čempionu, šiuo metu yra labai rimta kliūtis.
„Taip pat nepavyko įveikti savęs paties, pagerinti savo rezultatų. Bet išrautų ir iškeltų kilogramų pakako sidabro medaliui, tad tai kažkiek atperka tas valandas, praleistas treniruočių salėje“, – kalbėjo A.Didžbalis.
Tiesa, sunkiaatlečio treneris teigė, kad prieš čempionatą apie medalius negalvojo.
„Mes visi kažką planuojame, bet didelių vilčių į šį čempionatą nedėjome. Ruošėmės, nors ir turėjome traumų, kitokių sunkumų, bet Aurimas padarė tai, ką reikėjo. Rezultatas mums buvo nereikalingas, reikėjo medalio. Kovojome dėl vietos, sužaidėme taktiškai ir iškovojome sidabrą“, – sakė B.Vyšniauskas.
Pasaulio čempionate nedalyvavo diskvalifikuotoms rinktinėms atstovaujantys „etatiniai“ A.Didžbalio konkurentai iš Baltarusijos, Ukrainos, Kazachstano, Rusijos. Tačiau to klaipėdietis nesureikšmino.
„Sakyčiau, dėl medalių iš diskvalifikuotųjų galėjo kautis 1-2 sportininkai. Bet Rio jie liko už mano nugaros, tad negaliu sakyti, kad medalis ne toks vertas, kaip anksčiau“, – teigė pasaulio vicečempionas.
Tiesa, nedaug trūko, kad A.Didžbalis liktų toli nuo nugalėtojų pakylos. Rovimo rungtyje lietuviui dukart iš eilės nepavyko iškelti pradinio 172 kg svorio. B.Vyšniausko auklėtinis nusprendė eiti va bank: prieš paskutinį bandymą padidino svorį 4 kilogramais.
Čia buvo mano provokacija pačiam sau. Juolab likti prie 172 kg būtų labai nepalanku varžovų atžvilgiu.
„Čia buvo mano provokacija pačiam sau. Juolab likti prie 172 kg būtų labai nepalanku varžovų atžvilgiu. Galbūt jau ir per dažnai kartoju, bet trečias kartas vis gelbsti maniškę subinę“, – juokavo sunkiaatletis.
Po dviejų nesėkmingų A.Didžbalio rovimų ne juokais jaudinosi ir jo treneris. Paprašytas papasakoti, kaip jautėsi tomis akimirkomis, B.Vyšniauskas nestokojo humoro jausmo.
„Ką jūs čia klausiat... (juokiasi). Ne tas žodis. Kai žinau, kad jis gali ir 180, 183 rauti. O čia pralėkėme per tuos du bandymus“, – apie emocijas kalbėjo B.Vyšniauskas.
Likusi šių metų dalis pasaulio vicečempionui bus rami – varžybose jis nebedalyvaus.
„Bet, žinoma, treniruosiuosi. Rezultatai pasiekiami ne per vieną ir ne per kelias dienas“, – užtikrintai kalbėjo A.Didžbalis.
Tuo tarpu nors ir iš pasaulio čempionato B.Vyšniausko auklėtinis ir vėl grįžo su medaliu, panašu, kad treneris dėl Lietuvos olimpinio sporto centro reformos netrukus gali likti be darbo.
„Nežinau aš nieko. Man sakė, bet pats nieko apie tai nesuprantu. Tegul atleidžia, jeigu nereikia sportininkų. Su treneriais niekas nekalba ir jų nuomonės neklausia. Aš manau, kad pridarys tik papildomų darbų, federacijoms reikės papildomų darbuotojų – buhalterių, vadybininkų, o iš kur tiek pinigų reikės paimt? Iš tikrųjų, tai nežinau, sunku ką ir pasakyt“, – nusivylimo neslėpė ilgametis Lietuvos sunkiaatlečių treneris.
