Atrodytų viskas labai paprasta – sustabdai A.Malašinską, sustabdai ir visą Lietuvos rinktinę. Taikinį ant geriausio šalies rankininko nugaros jau seniai kabina visi varžovų treneriai. Tramdomuosius marškinius pirmajam Europos čempionato mūšiui siuva ir Rusijos rinktinę treniruojantis patyręs bosnis Velimiras Petkovičius.
„Geriausias jūsų žaidėjas – Malašinskas – žaidžia Čempionų lygoje, „Motor“ klube. Turime jį pristabdyti ir kontroliuoti“, – savo kėslų prieš dvikovą su lietuviais net nebandė slėpti 56-erių specialistas, patirtį ilgai kaupęs Vokietijoje, aukščiausios „Bundesligos“ klubuose.
Tačiau bėda ta, kad supančioti vikrų kaip ungurį metro 89 centimetrų įžaidėją pavyksta toli gražu ne visiems. Balandžio 29-ąją, kai Lietuva namie 29:27 parklupdė Islandiją ir, kaip paaiškėjo vėliau, po 24-erių metų pertraukos sugrįžo į Europos čempionatą, A.Malašinskas vienas pats pelnė 12 įvarčių. Simboliška, jog būtent tą vakarą jis tapo ir pačiu rezultatyviausiu visų laikų Lietuvos rinktinės rankininku.
A.Malašinsko Statistika Lietuvos rinktinėje:
- 92 rungtynės
- 420 įvarčių
„Lietuvai turėti tokį žaidėją, kuris vos ne kiekvieną savaitę daro tvarką net ir Čempionų lygoje – tiesiog nuostabu. Ne už gražias akis ir ne už gražią šukuoseną „Motor“ jam moka pinigus“, – pabrėžė G.Savukynas.
Nors A.Malašinskui balandį sukaks jau 36-eri, Zaporožės vadovai dar nesibaigus šiam sezonui įteikė lietuviui naują – dar dvejų metų – sutartį.
„Aišku, vienas galva sienos nepramuši. Be to, nemanau, kad įžaidėjui svarbu pačiam pelnyti daug įvarčių, bet jei Aidenui pavyks organizuoti ir kitus, komanda judės taip, kaip nori treneris – jis gali ir pats daug įvarčių įmesti, ir komandai tinkamai vadovauti“, – pridūrė 50-metis rankinio specialistas, 1997-aisiais ir 1998-aisiais pats dirigavęs istorinėms Lietuvos rinktinės atakoms pasaulio ir Europos čempionatuose.
„Aidenas yra vienas geriausių puolimo žaidėjų per Lietuvos rankinio istoriją. Visi žino jo gebėjimus atakuoti, jis tai puikiai kasmet įrodinėja Čempionų lygoje. Jis mums – didelė paspirtis aikštėje, taip pat puikus žaidėjas komandoje. Labai svarbu, kad būtų ne tik geras žaidėjas, bet ir žmogus“, – yra sakęs Lietuvos rinktinės kapitonas Gerdas Babarskas.
Ketvirtadienį, sausio 13-ąją, A.Malašinskas ves Lietuvos rankininkus į prožektorių šviesą ryškiausioje Europos scenoje – į kovą su Rusija.
„Kai pergalvoju visą savo karjerą, tikrai nesitikėjau, kad vieną dieną žaisiu čempionate, – 15min prisipažino komandos lyderis. – Viskas nutiko žingsnelis po žingsnelio. Kai buvau mažiukas, norėjau žaisti su vyresniais. Buvau 7-erių, bet Utenoje treniravosi 9-mečiai. Vis pagalvodavau, kai būtų faina sportuoti kartu su jais.“
„Kai paaugau – jau norėjau žaisti su vyrais pirmoje lygoje. Tada galvojau, kaip faina būtų žaisti aukščiausioje lygoje. Vėliau – svajonės apie rinktinę, užsienį, Čempionų lygą. Ir taip laiptelis po laiptelio atkeliavome iki Europos čempionato. Kelias tikrai buvo ilgas.“
Krepšinį, futbolą ir net beisbolą vaikystėje išbandžiusį plastišką uteniškį meile rankiniui užkrėtė tėtis.
„Jis pats žaidė antroje lygoje, o po to ilgą laiką teisėjavo. Tiesiog važiuodavau kartu, bet iš pradžių nelabai, ką suprasdavau. Tik vėliau pradėjau domėtis, užsikabinau“, – prisiminė A.Malašinskas.
„Vieno kažkokio herojaus neturėjau, tiesiog norėjau būti toks, kaip užsienyje žaidę mūsų rankininkai. Man tai buvo kažkas „vau“. Tas pats Gintaras Savukynas, kiti. Jie žaidė čempionatuose – pasaulio, Europos. Mums, jaunuoliams, tai atrodė kažkas neįtikėtino. Svajojome tapti tokiais kaip jie“, – tęsė rezultatyviausias visų laikų rinktinės rankininkas.
„Tuo metu ir domėtis rankiniu buvo sudėtinga. Ne taip, kaip dabar – internete gali rasti viską, ką nori. Tuomet rankinio nelabai kas. Žiūrėdavau NBA, LKL, Kauno „Žalgirio“ ir „Atleto“ kovas prie televizoriaus su močiute, tėvais“, – šyptelėjo A.Malašinskas.
Suprasti akimirksniu: plačiau apie karjeros kelią
- Kaip buvo pasirinktas neįprastas vardas Aidenas (kirtis ant A)?
- „Kažkada klausiau mamos, ji pasakojo, kad taip susiklostė, jog giminėje beveik visi vyriški vardai iš A raidės. Jei Malašinskams gimsta berniukas, tai bus iš A: mano tėtis Artūras, jo brolis – Aivaras, jo sūnus – Alanas, kitas vaikas – Arnas, yra ir Aurimas. Kai gimiau aš, mama žinojo, kad reikia vardo iš A raidės, bet norėjo kokio nors retesnio. Tėčio pusseserės darbe buvo kolega vardu Aidenas. Tėvams pasirodė retas ir gražus vardas, tad buvo skirtas man.“
Ilgiausiai jam teko laukti paskutinės rankinio svajonės išsipildymo – debiuto Europos ar pasaulio čempionate. Ne sykį Lietuvos rinktinė vis klupdavo lipdama ant paskutinio atrankos laiptelio. Gal ėmė suktis mintys, kad iki karjeros pabaigos taip ir nepavyks? Nelemta?
„Ne. Priešingai. Metams bėgant vis dažniau ėmiau svarstyti, kodėl gi mūsų ten nėra? Mes tikrai nesame prasta rinktinė. Pažiūri į tas visas komandas, kurios žaidžia čempionatuose – nėra jos ten kažkuo labai geresnės“, – svarstė A.Malašinskas.
Jo teigimu, rinktinė buvo atsidūrusi tarsi užburtame rate: „Kalbėjau apie tai ir su Baltarusijos rinktinės žaidėjais, esmė – ir sėkmės faktorius. Jie vieną kartą pateko ir nuo to visą laiką žaidžia čempionatuose (nuo 2014-ųjų, – past.). Svarbiausia – patekti, atidaryti tą langą.“
„Gal ir sėkmės, ir meistriškumo šiek tiek pritrūkdavo, bet labiausiai – bendrų treniruočių. Tos rinktinės, kurios žaidžia čempionatuose, jos ilgai ruošiasi kartu, susižaidžia, o mes tik susirenkame ir iš karto žaidžiame atrankoje. Mūsų ir jų susižaidimas gerokai skirdavosi.
Dabar ir mes turėjome ilgiausią pasiruošimą per mano istoriją rinktinėje (18 dienų, nuo gruodžio 26-osios, – past.). Gal dabar dar geriau žaisime? Geriau vienas kitą jausime aikštėje?“ – vylėsi pagrindinis įžaidėjas.
Jaudulio prieš startą ryškiausioje Europos scenoje A.Malašinskas teigia nejaučiantis. Didesnį nerimą kelia kasdien atliekamas COVID-19 testas.
„Sakau nuoširdžiai – apie debiutą net negalvoju. Didžiausias jaudulys – nesusirgti. Įsivaizduokite, jei dabar gaučiau teigiamą atsakymą ir negalėčiau žaisti čempionate... Būtų be galo apmaudu. Stengiamės niekur nevaikščioti, kuo labiau riboti kontaktus“, – dėstė rankininkas.
Tokia nelaimė nutiko Mykolui Lapiniauskui. Vilniuje su rinktine Europos čempionatui besiruošęs 21-erių talentas užsikrėtė koronavirusu ir liko namuose. Laimei, virusas po rinktinę neišplito, o M.Lapiniauskui liko viltis, kad pasveikti pavyks greičiau, nei baigsis rinktinės pasirodymas Slovakijoje ir Vengrijoje vykstančiame Europos čempionate.
„Pats svarbiausias dalykas yra tikėjimas. Negali netikėti, kad laimėsi. Pavyzdžiui, mes Čempionų lygoje esame laikomi autsaideriais, bet įveikiame vienus iš stipriausių Europos klubų. Jei netikėsi – nelaimėsi. Mūsų tikslai Zaporožėje – patys aukščiausi. Patekti į finalo ketvertą ir laimėti Čempionų lygą“, – ambicijų neslėpė A.Malašinskas.
„Tas pats ir rinktinėje. Tikrai nemanau, kad kažkas į čempionatą atvažiavo su mąstymu, kad mums užtenka tiesiog čia dalyvauti. Kiekvieną kartą į aikštę eisime su mintimi, kad mes galime laimėti. Gal tik prieš norvegus sunkiau, kurie ganėtinai ryškūs favoritai. Visi kiti mūsų grupėje – tikrai įveikiami. Nė vienas negalvojame, kad esame silpnesni už juos“, – tvirtai kalbėjo Lietuvos rinktinės lyderis.
Komandos draugams jis turėjo ir patarimą. Geras pasirodymas šiame čempionate ir nuoseklus darbas gali pakeisti gyvenimą, karjeras.
„Reikia nuolat rodyti rezultatus. Ir asmeninius, ir komandinius. Nuolat patekti į Europos čempionatus, gal net ir į pasaulio. Tada visi atkreips dėmesį, matys, kad rinktinė žaidžia aukščiausiame lygyje, vadinasi – ir žaidėjai geri. Pradės domėtis, sekti, kas jie tokie, kur žaidžia, kiek jiems metų, koks jų lygis? Jeigu tai bus metai iš metų – visi turės šansą. Reikia tik dirbti ir žiūrėti, kuria kryptimi mes eisime“, – tęsė A.Malašinskas.
„Ir dabar galvoju – nepamenu, kad rankinis gautų tiek daug dėmesio – ir iš žiniasklaidos, ir iš rėmėjų. Daug skambinančių, klausiančių. Nežinau, ar dėmesio gali būti dar daugiau. Reikia tuo pasinaudoti“, – pridūrė jis.
Dėmesį geriausiai traukia pergalės. Ypač kai stebuklų iš lietuvių Europa šiame čempionate nelaukia. Slovakų treneris Peteris Kukučka netgi pareiškė, kad mūsų rinktinė – pati silpniausia visose pirmenybėse.
„Man tai visiškai nerūpi. Koks skirtumas, ar mes reitinge 25-ti, ar 24-ti? Manau, ir kitiems žaidėjams tai nieko nereiškia. Mūsų tikslas – jei viskas gerai pasiseks, patekti į kitą etapą“, – tikėjosi A.Malašinskas.
Tvirtą žingsnį kitos svajonės link lietuviai žengtų šįvakar nugalėdami rusus. Vargu, ar F grupėje kas aplenks favoritus norvegus, todėl lietuviai, rusai ir slovakai greičiausiai kausis dėl antrojo kelialapio tolyn.
Galbūt visos rinktinės pasidalins po pergalę, o tuomet kiekvienas įvartis taps lemiamu? Kam patikėtumėte kamuolį tokioje situacijoje? Atsakymas turbūt aiškus – Lietuvos rankinio Šarūnui Jasikevičiui.
