Lietuvos sportas vieno didžiausių savo čempionų neteko sausio 31 dieną, kai užgeso Valdemaro Novickio gyvybė.
Seulo olimpinis čempionas, buvęs Kauno „Granito“ rankininkas ir Lietuvos rinktinės treneris mirė eidamas 66-uosius metus.
Jis palaidotas Petrašiūnų kapinėse, o sporto mėgėjų atmintyje liks ilgam dėl savo lyderio savybių ir įspūdingų pasiekimų.
Suprasti akimirksniu
- Su TSRS rinktine V.Novickis iškovojo olimpinį auksą (1988 m. Seule) ir sidabrą (1980 m. Maskvoje), tapo pasaulio čempionu (1982 m.) ir vicečempionu (1978 m.). Sovietams triumfuojant Seule, 185 cm ūgio lietuvis buvo komandos kapitonas.
- Su Kauno „Granitu“ jis laimėjo Europos taurę 1987 metais.
- Treniravo ne tik „Granitą“, bet ir Lietuvos rinktinę, kuri vadovaujant V.Novickiui iškopė į Europos čempionatą ir ten užėmė dešimtą vietą.
Buvę V.Novickio bendražygiai handballfast.com pasakojo apie Lietuvos rankinio žvaigždės charakterį ir sudėtingus pastaruosius metus, praleistus besigrumiant su sunkia liga.
Dukart olimpinis čempionas Igoris Čumakas:
„Kaip tikras kapitonas Valdemaras buvo kovotojas, grumdavosi iki pabaigos. Kai ant pečių – galva, tai ir žaisti galima būnant nelabai aukšto ūgio (V.Novickis buvo 185 cm ūgio). Aišku, fiziškai jis buvo labai stiprus, galėjo sustabdyti bet kurį.“
Buvęs „Granito“ vartininkas Michailas Juzko:
„Nebuvau matęs visų geriausių tų laikų Europos rankininkų, bet nuoširdžiai laikiau Novickį geriausiu gynėju pasaulyje. Kaip galima buvo žaisti gynybos centre būnant tik 185 cm ūgio? O jis ir blokuodavo, ir pasukdavo metimą į tą kampą, kur jau laukdavau aš. Vienas prieš vieną jo iš viso nebuvo galima apeiti.
Per Europos taurės finalą rungtynėse su „Atletico“ rezultatas buvo 18:18. Paskutinė ataka, mes praradome kamuolį, lieka 40 sekundžių, o kažkas iš ispanų eina ant Novickio. Tiesiog norėjo jį įveikti kūno svoriu. O Navas sutiko jį, stojo prieš ir ispanas prasižengė. Niekas kitas to nesugebėtų, jį būtų parbloškę ir skyrę 9 metrų baudinį. Novickis atkovojo tą kamuolį ir, iš esmės, tą pergalę. Jei nebūtume laimėję tos taurės, „Granitą“ visi būtų greitai pamiršę.
Rusakalbiai jį vadindavo „Škaf“ (Spinta), o mes – Navas arba Valdas. Jis juk buvo lenkas, gimė netoli sienos su Baltarusija. Iš pradžių nelabai gerai mokėjo lietuviškai, bet greitai išmoko, nors daug kalbėti nemėgo. Jis nebuvo labai atviras. Sulaukti iš jo pagyrimo buvo sunku, beveik neįmanoma.
Man jo ramybė patiko. Pamenu, kad per mano vestuves įsisiautėjo kažkas iš žmonos klasiokų, – gana tvirtas vyras. Per daug išgėrė. Navas sėdėjo greta jo, apglėbė jį, palaikė minutę. O kai tas aprimo, ant savo pečių nunešė jį į antrą aukštą ir paguldė ilsėtis. Manau, kad jei jis būtų užsiėmęs kovinėmis sporto šakomis, irgi galėjo tapti olimpiniu čempionu. Labai jau buvo stiprus.“
Buvęs „Granito“ treneris Antanas Skarbalius:
„Jis buvo labai reiklus – ir komandos draugams, ir treneriams. Prieš rungtynes aš keldavau užduotį, o per rungtynes Navas pats priimdavo sprendimą, kokį derinį pasirinkti. Jis buvo tarsi žaidžiantis treneris. Aišku, su juo dažnokai pasiginčydavome, bet tai – darbiniai momentai.
Jaunystėje jis pelnydavo daugiau įvarčių, o paskui jam ėmė labiau patikti dalyti perdavimus. O gynyboje – tvirtovė. Neaukštas, bet labai tvirtas. Daug mankštindavosi, o tai jam padėdavo neutralizuoti dvimetrinius puolėjus. Kai Valdas buvo jaunas, daug bendraudavome, jis kvietė pas save, pasakojo apie šeimą, apie mokslus veterinarijos akademijoje, kuriai likdavo mažai laiko dėl daugybės sportinių stovyklų.“
Aleksandras Anpilogovas:
„Man iškart kilo simpatijos Novickiui – dėl to, kad jis irgi nebuvo tikras rusas. Kai sužinojau, kur jis mokosi, simpatijų dar padaugėjo. Jis buvo toks tipiškas Lietuvos valstietis – pats pridirba, pats ir sutvarko.
Dar man patiko, kaip jis vertindavo teisėjus. Jam po kojomis tarsi prieš mirtį raitydavosi varžovas, o mūsų gynėjo akys giedros giedros – kaip dangaus. O teisėjas iš jų perskaitydavo: „Kas galėjo jį taip parversti?“
Buvęs „Granito“ žaidėjas Gediminas Mikulėnas:
„Jis visada buvo stipraus charakterio. Navas buvo mūsų lyderis, tai geri bruožai sporte. Pamenu, kai atėjo treneris Skarbalius, jis pradėdavo darbinę dieną krosu, o vakare laukė rungtynės. Aš pagalvojau, kad to jau per daug. Tą patį pagalvojo ir Navas. Tada mes, nesusitarę, praėjome visą distanciją pėsčiomis. Tik mudu. Skarbalius dėl to neapsidžiaugė, jis neįtraukė mūsų į pagrindinę sudėtį. Nieko, pasėdėjome 10 minučių, paskui įžengėme į aikštę. O rytiniai krosai greitai baigėsi.“
Olimpinis čempionas Sergejus Kušniriukas:
„Mes labai nedraugavome, nes vis dėlto lietuviai – tai vaikinai iš kiek kitos planetos. O mitą, kad Novickis visada žaisdavo džentelmeniškai, reikėtų patikslinti. Škafas (Spinta) lengvai galėjo kumštį pakišti. Bet ir aš kitoje atakoje atsirevanšuodavau. Jis suprato, kad nereikia aštrinti situacijos.
Kaune ne ypač mėgo kitas komandas. Tik atvažiavau į Lietuvą, iškart man į galvą atskriejo moneta. Buvo kraujo. Ne tai, kad skaudėtų, bet nauja „Adidas“ apranga, o čia tokia dėmė... Supykome gerokai ir sutriuškinome lietuvius.
O kai su Navu žaisdavome kartu, veikė geras vidurio gynėjų duetas. Jis žinojo, kaip žaidžiu aš, o aš žinojau jį. 1982 metų pasaulio čempionatą laimėjome kartu.“
Olimpinis čempionas Andrejus Tiumencevas:
„Jis su Valuckiu laikydavosi nuošaliau. Tarpusavyje, savaip. Aš iki šiol pamenu tuos jų „labas rytas“, „labas vakaras“. Visa komanda žinojo, kad „laba“ – tai gerai.
Anekdotus pasakodavome, o jų reakcija kiek pavėluota. Arba iš viso kitokia nei pas mus – rusus, ukrainiečius ar baltarusius. Jie nebuvo baltos varnos, bet tiesiog kitokie. Į Lietuvą visada atvažiuodavome tarsi į užsienį. Ten viskas teisinga, kita tvarka.
Novickis buvo drūtas kaip uola. Nemalonu, tarsi į sieną atsitrenkdavau. Perskaitydavo mūsų kombinacijas, rankos ilgos, mokėdavo užgriebti taip, kad maža nepasirodydavo. Blokus dvimetriniams išrašydavo. Jei kas sugebėdavo per jį įmesti, didžiuodavosi, kad įveikdavo patį Novickį.“
Aleksandras Karšakevičius:
„Per treniruotes prašiau jo: „Nežaisk prieš mus taip kietai. Pagailėk, juk savi.“ O jis atsakydavo: „O per rungtynes mūsų irgi kažkas gailės?“ Iš principo, jis buvo teisus.
Aleksandras Anpilogovas:
„Škafas galėjo išgerti. Kita vertus, mes tuo užsiimdavome skirtingose kompanijose. Po trijų dienų stovyklos rinktinėje mums duodavo vieną laisvą. Pamenu, kaip Novogorske grįžome paryčiais ir nukeliavome į pirtį – kad viską išvytume iš savęs ir nors truputį numigtume.
Išėjau į koridorių ir išvydau sceną lyg filme „Mirties sezonas“. Iš vienos pusės eina mūsų gydytojas, kuris, matyt, gerai praleido praėjusį vakarą, o jam priešais – Novickis. Atsistojo vienas prieš kitą. „Pas tave gal nauji laikraščiai yra?“ „Dar ne“. Po tokio pokalbio, kas pasakys, kad rankininkai nebuvo patys kultūringiausi TSRS rinktinėje?“
Andrejus Tiumencevas:
„Per Seulo olimpiadą treneriai po nurodymų nueidavo į persirengimo kambarį, o tada žodį tardavo kapitonas. Kalbėjo mažai, bet apie reikalą: „Vaikinai, pirmyn, už mūsų tauta, reikia laimėti. O ginantis klausykite manęs.“ Aš žinodavau, kad jei puolime nepasiseks, tai gynyboje Novickis ištrauks.“
Jurijus Nesterovas:
„Jis buvo rūbinės gubernatorius. Visi mėgdavo pašnekėti, pajuokauti. Jis juokelius palaikė, bet iki tam tikros ribos. Jei ėjo per daug, jis kietai nutraukdavo.
Tai buvo lyderis. Rimtas, niekada nepamesdavo galvos, demonstruodavo olimpinę ramybę. Visi ėmėme iš jo pavyzdį: jei kapitonas kenčia, tai ir mums reikia.“
Antanas Skarbalius:
„Žinote, kada supratau, jog jis bus geras treneris? Kai žaidėme antrą sezoną Europos taurės turnyre. Valdas buvo traumuotas, nežaidė per mačą su Šveicarijos klubu, sėdėjo ant suolo. Jis labai man padėjo, o aš pasakiau: „Štai kam norėčiau perduoti komandos vairą!“
Jis tapo labai geru treneriu. Tik bėda, kad pastaraisiais laikais pas mus nebebuvo profesionalios komandos.“
Lietuvos rinktinės treneris Gintaras Savukynas:
„Mane pakvietė į „Granitą“ 1980 metais, o Valdemaras kaip tik grįžo po legionieriaus etapo Vokietijoje. Iki tol senojo „Granito“ žaidėjus buvau matęs tik iš tribūnų arba per televizorių, todėl buvau labai laimingas ir mėgavausi kiekviena akimirka. Jis buvo geros sportinės formos, bet po treniruočių pasilikdavo ir dar darydavo papildomus pratimus. Mums tai buvo naujiena. Mes stovėdavome ir žiūrėdavome, o paskui suvokėme, kad jei toks žmogus dirba su savo kūnu, reikia ir mums imti pavyzdį.
Tas „Granitas“ jau buvo kitoks, kai kada jis mūsų pagailėdavo, gąsdindavo atsargiai. Pažaidė pora metų ir tapo mūsų treneriu. Buvo griežtas ir reikalavo maksimumo. Daug pasakojo iš savo patirties, kai kartu dirbome Bresto komandoje – aš treneriu, o jis sporto direktoriumi. Gyvenome viename kambaryje, daug bendravome. Jis nėra pats atviriausias žmogus, pagalvodavo su kuo bendrauti ir kokiomis temomis. Bet kai tave priimdavo, galima buvo kalbėti apie viską.
Jis toliau treniravo „Granitą“, o paskui Breste daug kam atrodydavo, kad mes drauge vadovaujame komandai. Įprastai taip nebūna, bet aš įgijau labai geros patirties dirbdamas šalia jo. Aišku, mūsų požiūris ne visada sutapdavo, mes ginčijomės, bet rasdavome bendrą vardiklį. Jį galima buvo perkalbėti, bet diskutuodavome be pašalinių ausų. Tuo požiūriu jis buvo gilus žmogus. O ir gyventi mums kartu buvo patogu.
Pavyzdžiui, eidavome į teatrą. Valdas viskuo domėjosi, ne tik sportu, bet ir kultūra, ekonomika, politika.“
Buvęs „Granito“ žaidėjas Jonas Kaučikas:
„Kai sužinojau naujieną, verkiau visą naktį. Uždegiau žvakes. Buvau grįžęs į Lietuvą prieš pora metų, sužinojau, kad jam buvo operacija. Paskambinau, kad pakviesčiau susitikti, tortą suvalgyti, bet jis nepanoro. Su žmona pagalvojome: Navas buvo kovotojas, labai stiprus žmogus. Nenorėjo, kad matytume jį silpną.
Jis viską savo gyvenime padarė teisingai – žmogus iš mažo miestelio. Pats viską pasiekė, daug dirbo, tapo olimpiniu čempionu – kas gali būti aukščiau? O dar šeima, du sūnūs.“
Antanas Skarbalius:
„2016 metais jam padarė pirmą operaciją, paskui onkologinė liga pradėjo spausti. Trejus pastaruosius metus jis jau prastai jautėsi, nors viešumoje laikėsi gerai, ateidavo į rungtynes su anūkais.
Per 30 metų mūsų pergalės Europos taurės turnyre jubiliejų aš visus sveikinau, pagriebiau jį apkabinti, o jis susipurtė: „Oi, kaip skauda“. Tai buvo neįprasta tiems, kas jį pažinojo.“
Gediminas Mikulėnas:
„Paskutinį kartą jį mačiau prieš metus. Aš juk dirbu Kauno klinikose, o žmona jį vežė vežimėliu. Pasisveikinome, o jis pasakė: „Matai, aš jau čia sėdžiu.“ Ką jam galėjau atsakyti? „Laikykis, drauge.“
Michailas Juzko:
„Jis nenorėjo, kad jo gailėtųsi, nenorėjo atrodyti silpnas. Jį lankydavo tik 3-4 žmonės iš „Granito“. Juk jis iš pradžių galvojo, kad jam podagra, nelabai rimtai vertino. Buvo pratęs būti geležiniu.
Pamenu, kaip per 30-ies metų pergalės Europos taurėje jubiliejaus banketą Novickis tada sakė kalbą, kažkieno atsiprašė, kad kažką darė ne taip: „Vaikinai, atleiskite, juk žinote, kad mano charakteris – ne cukrus.“ Ir pravirko – pirmą kartą tai mačiau.“
