Stipriausioje JAV ir pasaulio beisbolo lygoje iki šiol buvo galima pamatyti tik lietuvių kilmės amerikiečius, pavyzdžiui, Eddie Waitkų, penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vilkėjusį dabartinių čempionų „Chicago Cubs“ bei kitų klubų aprangą, kuris tapo 1984 metais pastatyto filmo „The Natural“ pagrindinio herojaus prototipu, ar vienarankį „Saint Louis Browns“ kairįjį filderį Pete'ą Grey'ų, gimusį imigrantų iš Lietuvos šeimoje.
Tiesa, dar neaišku, ar debiutuoti MLB D.Neverauskui pavyks. Į sezono paraišką MLB klubai įtraukia 40 žaidėjų – būtent į tokį „Pirates“ sąrašą pateko lietuvis, tačiau kiekvienoms rungtynėms komanda gali registruoti 25 žaidėjus.
„Pirates“ taip išsaugojo teises į D.Neverauską, kuris po kelių dienų būtų tapęs laisvuoju agentu ir galėjęs pradėti derybas su kitais klubais. „Per penkias dienas po „World Series“ tarp „Cubs“ ir „Indians“ pabaigos, prieš man tampant laisvuoju agentu, „Pirates“ turėjo teisę apginti mano kontraktą. Nieko negalėjau rinktis, laukiau skambučio. Trečią dieną paskambino ir pasakė, kad pasilieka mane“, – pasakojo D.Neverauskas.
„15 žaidėjų žais dukterinėse komandose, tačiau jie bus apsaugoti nuo kitų klubų. Be to, bus paprastesnė perkėlimo į MLB komandą procedūra. Kai nesi 40-tuke, komanda turi kažką pašalinti iš 40-tuko, jei nori tave pasiimti iš dukterinės komandos. 25 žaidėjus klubai atsirenka prieš pat sezoną, todėl nėra taip, kad aš jau MLB lygoje. Taip, kovosiu dėl vietos per pavasario treniruotes, bet kol kas esu tik 40-tuke, todėl negaliu ieškotis kito klubo – tai svarbiausias akcentas“, – pasakojo D.Neverauskas.
Jei neprasimuštų į pagrindinę „Pirates“ komandą, D.Neverauskas greičiausiai liktų Indianapolio „Indians“ ekipoje, rungtyniaujančioje AAA lygoje – aukščiausioje iš dukterinėms komandoms skirtų lygų.
Jau pirmąjį sezoną MLB lygoje lietuvis uždirbtų 0,5 mln. JAV dolerių. Rungtyniaudamas dukterinėje komandoje gauna dešimtkart mažiau.
Vis dėlto geriausias beisbolininkas neforsuoja įvykių ir teigia nebūtų nusivylęs, jei svajonė žaisti MLB šį pavasarį dar neišsipildytų. Pastaraisiais metais D.Neverauskas karjeros laipteliais ir taip kopė netikėtai galingais šuoliais. Tiesa, jos vos nesugriovė nemalonus incidentas, į kurį lietuvis įsivėlė rugpjūčio pabaigoje.
Apie karjerą kainuoti galėjusį incidentą, sutartį su „Pirates“, beisbolininko kasdienybę Amerikoje bei perspektyvas MLB lygoje D.Neverauskas kalbėjo su 15min.
– Dovydai, galbūt todėl žinia apie „Pirates“ sprendimą pratęsti sutartį tau nebuvo tokia jau gera? Galbūt norėjosi išbandyti save laisvųjų agentų rinkoje?
– Ir gerai, ir negerai. Žinojau, kad kiti klubai domėjosi. Bet, žinote, su „piratais“ prabuvau septynerius metus. Jie mane išaugino. Apgynė teises į mane, o tai reiškia, kad sieja su manimi ateitį. Komanda ieško žaidėjų, kurie padėtų laimėti čempionatą. Vadinasi, jie tiki manimi. Tiki, kad galiu būti vienu tų faktorių, kuris gali padėti laimėti.
– Žinojai, kokios kitos komandos domėjosi tavimi?
– Taip. Kelios komandos buvo su mano agentu susisiekusios, dar kelios, žinau, taip pat norėjo matyti mane savo gretose. Deja, negalėjau su jomis tartis. Laukėme tas penkias dienas. Jei būčiau tapęs laisvuoju agentu, būtų buvę daug darbo atsirinkti. Juk neisi pas „Cubs“, kurie ką tik laimėjo „World Series“ ir turbūt nedaug ką keis. Gal pradžioje geriau būtų rinktis prastesnes komandas, kad iškart gautum šansą žaisti. Bet neteko sulaukti tokių rūpesčių.
– Kokia situacija su konkurencija „Pirates“ komandoje?
– Jie turi neblogą „bullpen'ą“, girdėjau, kad kažkas keisis. Sunku dabar pasakyti, nes kai kurių žaidėjų sutartys baigiasi, neaišku, kas pratęs, kas papildys komandą. Jei ateis patyrusių žaidėjų, nesėdės jie ant suolo. Aš žinau, kad esu 40-tuke ir kad bet kada galiu žaisti. Kovosiu dėl to.
– Būtų nusivylimas, jei vėl visą sezoną tektų praleisti dukterinėje komandoje?
– Nusivylimo nebūtų, nes realistiškai žiūriu. Svarbiausia gerai pasirodyti pavasario stovykloje. Jei padarysiu įspūdį treneriams, turėsiu šansą. Būna, kad rungtynės 18 kėlinių trunka ir daug metikų išnaudojama. Tuomet, būna, trims dienoms į komandą perkelia. Tai jau taip pat būtų įvykis. Žinoma, gal nelabai bus smagu, jei pirmyn atgal nuolat stumdys, bet toks gyvenimas – arba gerai mėtai ir būni ten, arba tave patį mėto. Nusivylimo tikrai nebus, nes jau daug pasiekta. Dar ne aukščiausias taškas, bet arčiau.
– Kaip pats jauti – ar būtum pasiruošęs žaisti MLB?
– MLB rungtynes stebi apie 40 tūkst. žiūrovų. Nesu to patyręs. Nors man paprastai problemų dėl to nebūna, bet gal kitaip atrodys, kai reikės stovėti prieš tokią minią. AAA lygoje rungtynių lankomumo vidurkis yra 10–11 tūkst.
Ir čia ne krepšinis, kur gali kampe pastovėti. Čia tu atlieki metimą ir visi žiūri į tave. Tu stovi ant kalniuko, tu turi kamuoliuką ir tu valdai žaidimą. Su tuo reikės susitvarkyti, bet tam ir yra stovyklos, pasiruošiamas. AAA yra per vieną žingsnį nuo MLB, ten taip pat reikėjo priprasti, ir pripratau. Supranti, kad tai tie patys žaidėjai, tik geresni, o pats ne ką blogesnis.
– Ar JAV vienintelė šalis, kurioje galėtum žaisti beisbolą?
– Galima žaisti ir Europoje, jei nepasisektų JAV. Nemažai amerikiečių žaidžia Europoje. Dauguma, panašiai kaip krepšinyje, prieš karjeros pabaigą atvyksta pažaisti į Europą. Olandijoje ir Italijoje yra neblogas beisbolo lygis, Ispanijoje taip pat. Bet galimybe žaisti čia naudočiausi tik tuo atveju, jei nepavyktų įsitvirtinti Amerikoje. Kol viskas gerai, tad apie tai negalvoju. Užsidirbti Europoje tiek neuždirbsi, uždirbsi žymiai mažiau, bet daugiau nei būdamas Lietuvoje. O darysi tai, ką mėgsti daryti.
– Esi patenkintas kaip klostosi karjera?
– Pastarieji keleri metai buvo tikras chaosas, nes beprotiškai sparčiai kilau. Dar praėjusiais metais žaidžiau keturiais laipteliais žemiau. Du sezonus žaidžiau A divizione, mėnesį pažaidžiau „High-A“ ir iškart į AA papuoliau. Čia neprabuvau nė sezono ir patekau į AAA divizioną. Kilau labai greitai.
Aišku, pirmi penkeri metai labai lėti buvo. Būdamas 16 metų pasirašiau sutartį, po metų atsidūriau JAV. Pasikeitė mano pozicija, vaidmuo, ir pradėjau kilti. Buvau startinis metikas („pitcher'is“), bet, pasirodė, geriau mėtau, kai trumpiau mėtau. Pakeitė metimo mechaniką, perkėlė į „bullpen'ą“ ir pradėjo žymiai geriau sektis. Aš mėtau stipresniu greičiu, man nereikia saugotis. Nebuvau startinis metikas, kuris gali daug kėlinių mėtyti. Išeidamas kėliniui ar dviem, pasiekiu didesnį efektyvumą.
– Tavo pasirinkimą žaisti beisbolą nulėmė tėtis (beisbolo treneris Virmidas Neverauskas, – red. past.). Ar niekada nesigailėjai pasirinkęs šios sporto šakos?
– Niekad. Pradėjau žaisti būdamas šešerių. Žinoma, tai buvo tėvo įtaka, bet niekad nesigailėjau. Krepšinyje nebūčiau nieko pasiekęs – per žemas esu (192 cm, – red. past.). O jokios kitos sporto šakos labai nedomino. Visuomet buvo tik beisbolas. Nieko kito.
– Tai, kad esi iš Lietuvos, mažos šalies beisbole – tau labiau trukdo ar padeda? Yra tekę girdėti futbolininkus sakant, kad šalies vardas jų karjeroms yra neigiama etiketė, nes savaime nurašomi futbolininkai iš Lietuvos. Nejauti kažko panašaus?
– Šiek tiek yra to. Negaliu paneigti, kad Lietuvos beisbolo lygis žemas. Ten esu vienintelis beisbolininkas iš Lietuvos. Tačiau pamato, kad turiu talentą, ir ta etiketė greitai nukrenta. Dažnai klausinėja, kaip išaugau, jei Lietuvoje nėra beisbolo. Paaiškinu, kad tėtis yra beisbolo treneris.
Europiečių ir kitų šalių beisbolininkų, neskaitant žaidėjų iš Lotynų Amerikos, kurių visuomet daug buvo, daugėja. Atvažiuoja nemažai žaidėjų iš Taivano, Japonijos, Pietų Afrikos. Daugėja ir europiečių, pas mus netgi baltarusis vienas buvo. Daugiausia, žinoma, iš Olandijos, Italijos, Ispanijos. Ten nesvarbu, iš kokios tu šalies, bet labai svarbu sugebėti komunikuoti, „įsikirsti“ į sistemą, kas užsieniečiams gal sudėtingiau. Tai privalu padaryti, jei nori pasiekti sėkmės. Jei nesiorientuosi rutininiuose dalykuose, bus sunku, net jei esi labai geras žaidėjas.
– Prieš metus buvai minėjęs, kad turėjai problemų su nugara. Netgi palyginai su Donato Motiejūno turėtais rūpesčiais. Kokia situacija dabar?
– Buvo bėdų, bet dabar susitvarkė. Pradėjau vaikščioti pas specialistą, kuris aukštyn kojomis apvertė visą pasirengimą. Viskas susitvarkė. Tai Linas Valentukevičius. Aš pirmas beisbolininkas, su kuriuo jam teko dirbti, taigi daug kas ir jam buvo nauja. Visada viskas įvykdavo taip, kaip jis pasakydavo – padidėjo greitis, taiklumas. Smagu dirbti, kai žinai, kad bus rezultatas. Tereikia tavo darbo ir noro.
– Kaip vyksta tavo pasirengimas sezonui? Kur ir kaip treniruojiesi? Ar klubas prižiūri, reguliuoja tavo treniruotes tarpsezoniu?
– Ne, klubas nelabai stebi. Žaidėjai išsimėtę po visus kraštus ir individualiai ruošiasi sezonui. Kaip pats pasiruoši, tokį sezoną ir turėsi. Tinkamai nepasiruošęs, gal ir gerai pradėsi, bet po to krisi žemyn. Man, metikui, jokio sparingo nereikia, galiu dirbti visiškai vienas. Žinoma, lauke būtų maloniau treniruotis – grynas oras, ilgesnius metimus gali atlikti. Bet treniruojuosi „Sportimos“ bazėje. Ir, žinoma, pas L.Valentukevičių vaikštau.
– Prieš kelerius metus sakei, kad tau vis dar sunku priprasti prie amerikietiškos gyvenimo kultūros, maisto ir panašių dalykų. Vis dar nepripratai?
– Pripratau, bet atsibosta. Sezonas trunka 6–7 mėnesius – jau antrą mėnesį pradedi ilgėtis draugų, lietuviško maisto. Beisbolininko gyvenimas yra tas pats per tą patį kiekvieną dieną. Atrodo, kad viskas labai smagu, bet tik todėl, kad nesimato, kas vyksta už kadro. Nuolatinės treniruotės ir varžybos. Pas mus kiekvieną dieną varžybos, nebūna taip, kad po rungtynių turėtum du laisvadienius. Dvi savaites žaidžiame ir tik po to laisvadienį gauname. Per mėnesį būna tik 2–3 laisvos dienos. Tik kelionės dukterinėse lygose netrunka taip ilgai kaip MLB, kur keliauti reikia po visą šalį. Žemesnės lygos suskirstytos pagal regionus, todėl kelionės maždaug 3–4 valandas trunka.
– Pakeliauti po Ameriką, kaip turistui, tenka?
– Nesu prisidaręs daug įspūdingų asmenukių, bet šį tą pamačiau. Jei kitąmet Indianoje žaisiu, būtinai į „Pacers“ rungtynes nueisiu. Mūsų sezonas balandį prasideda, gal pavyks „Raptors“ ar „Thunder“ rungtynes pamatyti. NBA rungtynėse esu buvęs kartą, bet net prieš 10 metų. 2006 metais, kai su Lietuvos komanda viešėjome Kalifornijoje – stebėjome „Warriors“ ir „Kings“ rungtynes. Tuomet latvis Andris Biedrinis asmeniškai susitiko pabendrauti su mūsų komandėle. Nuo to laiko, kai į JAV persikėliau kaip beisbolininkas, NBA rungtynėse nesu buvęs. Tik kartą atsitiktinai pietavau restorane, į kurį užsuko ir „Pacers“ žaidėjai. Ne, tai nebuvo greito maisto restoranas (šypsosi).
– Incidentas bare, pasibaigęs antrankiais ir apsilankymu areštinėje. Paaiškink, kas ten įvyko?
– Tiesiog per ilgai užsibuvom (šypsosi). Daug netiesos buvo prirašyta. Pats niekam netrenkiau, nemosikavau. Norėjau užstoti, apginti komandos draugą, kuris, maniau, tikrai nieko blogo nepadarė. Bet įsikišau per daug ir pats patekau į bėdą. Ne su varžovais konfliktas vyko, kaip iš pradžių rašė. Su varžovais kaip tik gražiai bendravom, jie mūsų pažįstami. Konfliktas buvo su kitu asmeniu. Vietiniu. Net nežinau, kas jis toks. Po to viskas išsirutuliojo, labai greitai viskas įvyko. Griūdamas nusibrozdinau. Nei gavau, nei pats mosikavau. Surakino, ir trenkiausi griūdamas.
– Kokios buvo pasekmės?
– Savaitei buvau suspenduotas – tiek laiko ir buvo likę iki sezono pabaigos. Nevaikščiojau į treniruotes, nežaidžiau, netekau atlyginimo.
– Ar grėsmė karjerai „Pirates“ klube nebuvo iškilusi?
– Buvo iškilusi grėsmė dėl ateities. Ne dėl pasilikimo komandoje. Didesnis klausimas buvo – ar galėsiu grįžti į JAV apskritai? Ar gausiu vizą? Teistumas ir taip toliau. Bet viskas susitvarkė. Teistumo įrašų neliko.
Buvo išpūstas burbulas, visos pretenzijos atsiimtos. Ką reikėjo užpildėme, susitvarkėme. Kaip ir manėme, išsipūtė burbulas, sprogo ir visi pamiršo. Daug kas sakė, gerai, kad tai nutiko dabar, o ne žaidžiant MLB lygoje – būtų buvęs didesnis triukšmas. Pasimokiau.
– Bet pokalbis su klubo vadovais kažkoks buvo? Kaip tėtis reagavo?
– Tėtis labai nebarė. Išklausė, suprato, kad situacija nemaloni, bet nieko nepakeisi. Buvo pamąstymų, gal reikėjo kitaip elgtis, bet buvo kaip buvo. Su klubo vadovais pokalbis, žinoma, taip pat buvo. Aptarėme, kas įvyko. Jie suprato, kas įvyko, žinojo situaciją. Nieko nemelavome, papasakojome su detalėmis.
– Esi sakęs, kad klubo atstovai tave stebi ne tik kaip žaidėją, bet ir kaip asmenybę. Stebi, kaip tu elgiesi už aikštelės ribų. JAV profesionalų sporte tai labai svarbu, ar ne?
– Komanda didelė, ir visi turi sutarti, todėl labai svarbus yra žaidėjų elgesys. Nesvarbu, kad esi geras metikas, bet jei už aikštės ribų elgiesi netinkamai, būsi nelabai reikalingas. Taip, į sportininką klubai žiūri kaip į žmogų. Jie žinojo situaciją. Žinojo, kad viskas išsispręs. Pasakė, kad organizacija nekeičia nuomonės apie mane. Sakė: „Tikimės, kad pasimokei ir ateity tokių dalykų nebebus. Žinome, kad nebuvai kaltas, bet ten buvai ir gavai pamoką.“ Komandoje liko ir afrikietis. Jis jau praėjusį sezoną 40-tuke žaidė, šiemet vėl jį pasiliko.
