Lietuvoje beisbolas nėra tarp populiariausių sporto šakų, tačiau mūsų šalies beisbolo rinktinė šiais metais liko vos per žingsnį nuo Europos čempionato elito diviziono. B divizioną laimėję lietuviai lemiamose atrankos į Europos čempionatą rungtynėse pralaimėjo Izraelio rinktinei. Pastaroji ne tik pateko tarp geriausių Europos komandų, bet vėliau iškovojo ir kelialapį į 2020 metų Tokijo olimpines žaidynes.
„Lietuvos beisbolo rinktinė tikrai žais Europos čempionate ir labai tikimės, kad tai įvyks jau artimiausiu metu. Pakeitus atrankos sistemą, B diviziono nugalėtojai iškart patenka į Europos čempionatą. O jeigu visi lietuvių kilmės beisbolininkai galėtų atstovauti rinktinei, Lietuva tikrai kovotų dėl Europos čempionato medalių“, – mano vienas Lietuvos beisbolo rinktinės trenerių Willas Gordonas.
Gieda Lietuvos himną
Kai Utenoje vyko lemiama kova su Izraelio rinktine, Lietuvos rinktinės gretose „Tautišką giesmę“ giedojo ir W.Gordonas.
Prieš 15 metų į Lietuvą atvykęs amerikietis mūsų šalyje giliai įleido šaknis. Ir jeigu ne amerikietiški vardas ir pavardė, gali susipainioti, kad prieš tave – be akcento lietuviškai kalbantis tautietis.
W.Gordonui buvo nesunku išmokti ir „Tautišką giesmę“. Puikia klausa pasižymintis sportininkas kartu su Kauno šampaniniu choru yra laimėjęs populiarų televizijos projektą „Chorų karai“.
„Niekada nepagalvojau, kad atsitiktinis vizitas į Europą mane taip glaudžiai susies su Lietuva visam gyvenimui. Baigęs universitetą sulaukiau skambučio iš trenerio ir pasiūlymo žaisti Europoje. Kvietė pajėgių legionierių ieškantis Lietuvos klubas, kurio laukė Europos turnyro atranka. Iki tol apie Lietuvą ir jos istoriją nieko nežinojau, net nežinojau, kur ji yra, – apie pirmą pažintį su Lietuva pasakojo W.Gordonas. – Po universiteto baigimo norėjau pakeliauti, pamatyti pasaulį, susipažinti su kitomis kultūromis. Paskutinis sezonas universiteto komandoje buvo gan sėkmingas ir vykdamas į Lietuvą galėjau suderinti abu dalykus – pažinti naujas šalis ir toliau rungtyniauti.“
Amerikietis su šypsena prisimena pirmą apsilankymą Lietuvoje ir pažintį su mūsų šalies beisbolininkais.
„Pirma pažintis su Lietuva buvo labai trumpa. Atvykus į Lietuvą, iškart teko vykti į Bulgariją, kur vyko atrankos turnyras. Visa komanda daugiau nei dvi dienas važiavo autobusu, bet man nupirko lėktuvo bilietus. Galvojo, kad amerikonas nepratęs prie ilgų kelionių ir pervargęs gali blogai žaisti, – juokėsi W.Gordonas. – Turnyras susiklostė puikiai, iškovojom užtikrintas pergales ir Kauno klubas pateko į pagrindinį Europos turnyrą. Atgal į Lietuvą jau vykome visi kartu autobusu. Buvo didelė ilga šventė.“
Padėjo ir garsus lietuvių kilmės skautas
Grįžęs į JAV W.Gordonas vėl sulaukė pasiūlymo grįžti į Kauno klubą ir nedvejodamas juo pasinaudojo. Europos turnyro A grupėje rungtyniavęs Kauno klubas į savo gretas pasikvietė dar du amerikiečius, vienas jų – lietuviškų šaknų turintis Nate‘as Leitholdas.
„Pažintis padėjo užmegzti lietuvių kilmės amerikietis Jimas Pransky, kuris ilgus metus buvo stipriausios pasaulyje MLB skautas. Jo seneliai buvo lietuviai ir jis internete per „Google“ paiešką surado Lietuvos beisbolo federaciją ir su ja užmezgė ryšius bei stengėsi padėti Lietuvos beisbolui. Jis pats buvo atvykęs į Lietuvą, kvietėsi perspektyvius lietuvius į savo įkurtą beisbolo akademiją Jungtinėse Valstijose. Jis daug prisidėjo prie beisbolo plėtros Lietuvoje, – sakė šiuo metu Lietuvos beisbolo federacijos viceprezidento pareigas einantis W.Gordonas. – Iš jo estafetę perėmiau aš. Ieškom perspektyvių lietuvių, rengiame jų stažuotes ir treniruočių stovyklas JAV. Organizuojame programas ir su JAV ambasada Lietuvoje, jie irgi prisideda prie lietuvių stažuočių Jungtinėse Valstijose.“
W.Gordonas džiaugiasi, kad į JAV išvykę Lietuvos beisbolininkai žengė tvirtus žingsnius savo karjerose. JAV dvejus metus studijavęs Edvardas Matusevičius dabar rungtyniauja Vokietijos klube ir yra vienas geriausių šalies beisbolininkų.
„Lietuvoje esu jau 15 metų. Žvelgiant į beisbolo vystymąsi Lietuvoje, kyla dvejopos mintys. Viena vertus, vertinant individualius pasiekimus, lietuviai žaidėjai labai daug pasiekė.
Dovydas Neverauskas debiutavo stipriausioje pasaulyje lygoje MLB. Tai lyg iš fantastikos srities, kai beisbolo aikščių neturinti Lietuva sugeba išugdyti tokio lygio sportininką.
E.Matusevičius ir Marius Balandis studijavo JAV pirmos lygos universitetuose. Prieš 10 metų to nebuvo. Taip pat ir Lietuvos rinktinės lygis ženkliai pakilo, – teigė W.Gordonas. – Bet liūdina kiti niuansai.
Po krizės, kuri užklupo šalį 2009 metais, sumenko sporto finansavimas, padidėjo emigracija ir daug perspektyvių vaikų išvažiavo iš šalies. Be to, sportas Lietuvoje sulaukia vis mažiau susidomėjimo. Prieš 15–20 metų sportas lietuviams atidarė sienas ir sportuojantys vaikai bei jaunimas turėjo daugiau galimybių negu kiti keliauti ir pamatyti svečias šalis. Šiuo metu tokias galimybes ir pasirinkimo laisvę turi ne tik sporto komandos, todėl sportas neteko vienos iš galimybių pritraukti daugiau vaikų į stadionus ir aikštes.“
Įstatymas rinktinę pakeltų į kitą lygį
Lietuvos rinktinę treniruojantis W.Gordonas tikino, kad situaciją nacionalinėje komandoje ženkliai pakeistų Lietuvos pilietybės įstatymas, jeigu būtų supaprastinta tvarka gauti mūsų šalies pilietybę.
„JAV gyvena labai daug lietuvių kilmės beisbolininkų, kurie sustiprintų Lietuvos rinktinę, tačiau jie neturi lietuviškų pasų. Garsiausias Lietuvos beisbolininkas D.Neverauskas negali padėti Lietuvos rinktinei, nes tuo pat metu, kai žaidžia rinktinė, vyksta MLB sezonas ir klubai neišleidžia savo žaidėjų.
Bet turime dar bent dešimt lietuviškų šaknų turinčių beisbolininkų. Rungtynėse su Izraeliu rinktinės lyderiu buvo iš JAV atvykęs šešiolikmetis Vytas Valinčius, patenkantis tarp perspektyviausių beisbolininkų visoje Amerikoje. Deja, kiti JAV žaidžiantys lietuviai neturi Lietuvos paso, – nusivylimo neslėpė treneris. – Universitete, kur studijuoja perspektyvūs Lietuvos beisbolininkai, metikų treneriu dirba lietuvių kilmės amerikietis, kurio seneliai yra tikri lietuviai. Jis vos prieš metus žaidė lygoje, kuri yra paskutinė pakopa prieš MLB. Tai labai aukštas lygis ir toks žaidėjas rinktinę pakeltų į kitą lygmenį. Deja, jis negali atstovauti rinktinei, nes neturi Lietuvos pilietybės. Ir tokių pavyzdžių yra apstu.“
Su lietuve žmona Viktorija šeimą sukūręs ir du vaikus auginantis amerikietis pripažino, kad svajonė žaisti Lietuvos rinktinėje jį skatina siekti Lietuvos pilietybės: „Labai daug laiko ir energijos atiduota Lietuvos beisbolui. Žmona, su kuria mus ir suvedė beisbolas, bei mūsų dukros svajoja, kad galėčiau žaisti Lietuvos rinktinėje. Tikiuosi, kad vieną dieną mūsų visų svajonės išsipildys ir kartu su Lietuvos rinktine žaisiu Europos čempionate.“
W.Gordonas įdėmiai seka prasidėjusias diskusijas dėl NBA klubo „New York Knicks“ naujoko lietuvio Igno Brazdeikio.
Lietuvoje gimęs, bet su tėvais emigravęs ir Kanados pilietybę turintis perspektyvus krepšininkas negali žaisti Lietuvos rinktinėje, kol neturi pilietybės.
„Diskusijos dėl Lietuvos pilietybės nuteikia viltingai. Tikiuosi, kad pasikeis įstatymai ir sportininkams bus lengviau gauti Lietuvos pilietybę. Įsivaizduokite, kaip Lietuvos sportininkams sunku kovoti su daug didesnėmis šalimis, o jos dar ir pilietybę suteikia daug lengviau. Lietuvoje neturime keliasdešimt milijonų gyventojų ir daug lietuvių gyvena emigracijoje. Todėl turime branginti kiekvieną lietuvį. Kitu atveju tuoj bus sunku surinkti Lietuvos rinktines. Norint gauti Lietuvos pilietybę, būtina turėti nuopelnų Lietuvai. O kaip sportininkui tų nuopelnų pasiekti, jeigu be pilietybės negali žaisti Lietuvos rinktinėje? Sportininkams tai yra užburtas ratas“, – tikino beisbolo rinktinės treneris.
Didžiausia bėda – aikščių trūkumas
Lietuvoje pusantro dešimtmečio gyvenantis amerikietis pirštu bedė į didžiausią mūsų šalies bėdą – sporto aikštynus. Visoje šalyje nėra nė vieno beisbolo stadiono. Prieš lemiamas Europos čempionato atrankos turnyro rungtynes beisbolininkai tik paskutiniu metu gavo leidimą žaisti Utenos stadione ir patys dieną naktį tvarkė aikštę, kad ji atitiktų reikalavimus, keliamus tarptautinėms varžyboms.
„Jeigu Lietuvoje nebūčiau jau 15 metų, tikrai būtų sunku suvokti, kad valstybė neturi nė vieno beisbolo stadiono. Bet matau, kad su šiomis problemomis susiduria ir futbolas, ir plaukimas, ir kitos sporto šakos, – nusivylimo neslėpė beisbolininkas. – Mano gimtajame mieste Šiaurės Karolinoje turime vos 200 tūkst. gyventojų ir ten yra net 50 pilnų matmenų beisbolo aikščių. Aišku, tai yra amerikiečių kultūra. Pas mus, jeigu daro parką, tai būtinai daro ir aikštelę. Ir tokie sprendimai nepriklauso nuo valdžios ir nuo laikotarpio – rinkiminis jis ar ne. O Lietuvoje viskas priklauso nuo valdžios, nuo miesto mero geranoriškumo, nuo tuo metu miestą kontroliuojančios valdžios noro. O taip neturėtų būti. Sportas ir vaikų sveikata turi rūpėti visada, nesvarbu, kas valdžioje.“
„Kaunas-Lituanica“ klubą treniruojantis W.Gordonas džiaugėsi, kad Kaune pastaruoju metu sportui skiriamas daug didesnis dėmesys ir tikisi, kad artimiausiu metu bus įrengta beisbolo aikštė laikinojoje sostinėje.
„Bet būtina plėsti beisbolo geografiją visoje Lietuvoje. Vyrų komandas turime tik trijuose miestuose – Vilniuje, Kaune ir Utenoje. Mažeikiuose ir Radviliškyje yra vaikų ir jaunimo komandos. Kituose miestuose beisbolas nevystomas, nes viskas priklauso nuo trenerių entuziazmo. Lietuvos sporto universitete yra dėstoma beisbolo programa, kuriai vadovauja buvęs Lietuvos beisbolo rinktinės treneris Sigitas Kamandulis. Galbūt tai padės ugdyti naujus trenerius, kurie suburs beisbolo entuziastus“, – vylėsi W. Gordonas.
Beisbolą užgožė žemės ūkio darbai
Beisbolą į Lietuvą dar tarpukaryje atvežė legendinis Lietuvos lakūnas Steponas Darius. Tačiau skirtingai negu kitos S.Dariaus propaguotos sporto šakos, – krepšinis, futbolas ar boksas – beisbolas Lietuvoje ilgai neprigijo ir netapo toks populiarus.
„Galbūt legendinis lakūnas vienu metu per daug sporto šakų atvežė į Lietuvą, – nusijuokė W.Gordonas. – O jeigu rimtai, tai sunku atsakyti į šį klausimą. Beisbolas reikalauja specifinio inventoriaus ir daug kantrybės. Jo neišmoksi per vieną dieną. Pirmi bandymai yra įdomūs. Ateini į treniruotę, kamuoliuką atmuši lazda ir tai tave užveda. Bet kai antrą ar trečią kartą tai nepavyksta, reikia užsispyrimo ir kantrybės. Ne visi tai turi.“
Amerikietis surado ir daugiau priežasčių, dėl kurių beisbolas neišpopuliarėjo Lietuvoje: „Lietuvoje garbinamas krepšinis yra žiemos sportas. Jis žaidžiamas salėse ir dažniausiai šaltuoju metų laiku. Tuo tarpu beisbolas yra lauko žaidimas ir jo sezono įkarštis yra būtent vasarą bei rudens pradžioje.
Lietuvoje būna vos keli karšti vasaros mėnesiai ir visi tuo metu nori būti prie jūros ar ežerų, nori keliauti ir ilsėtis, todėl mažai laiko skiria sportui. Net dabar sulaukiu žaidėjų pasiteisinimų, kad negalės dalyvauti savaitgalį vyksiančiose rungtynėse, nes bus kaime. O tarpukario Lietuvoje vasara buvo pats lauko darbų įkarštis – reikėjo vežti šieną, vėliau kasti bulves, dirbti kitus ūkio darbus. Todėl ne beisbolas buvo galvoje, – kalbėjo Lietuvoje šaknis įleidęs amerikietis. – Tačiau tikiu, kad kada nors beisbolininkai garsins Lietuvą ne mažiau negu krepšininkai ir gatvėse atpažins ne tik krepšinio žvaigždes, bet ir Lietuvos beisbolininkus. Kada nors tokia diena tikrai ateis.“