Savo pranešimu „Sisteminis jaunųjų tinklininkų ugdymas: ar tai veikia?“ D.Čerka siekė apžvelgti tinklinio sporto šakos problematiką Lietuvoje. Tą jį paskatino padaryti prasti Lietuvos salės tinklininkų pasirodymai tarptautinėse arenose.
Pranešimu buvo atkreiptas dėmesys į būtinybę keisti šiuo metu šalyje galiojančią sportininkų ruošimo sistemą. Pagal dabartinę sistemą, kuri daugeliu atveju remiasi ruošimu sporto mokyklose ar sporto centruose, nėra aišku, kam yra ruošiami sportininkai. Tinklinio sporto šakos patirtis rodo, kad ši sistema ne tik neskatina siekti rezultatų tarptautinėse arenose, tačiau net ir trukdo tai daryti to siekiantiems.
Paanalizavus meistriškumo pakopų rodiklius, yra pastebima, kad savivaldybių įsteigtų sporto mokyklų ar sporto centrų treneriai orientuojasi į pasiekimus vietinėse, nacionalinėse pirmenybėse. Tuo tarpu aukštesni tikslai – dalyvavimas Europos ir pasaulio turnyruose – laikomi kone neįmanoma misija.
Ir tai nėra trenerių problema, tai yra visos esamos sistemos bėda. Pagal galiojančią sistemą skatinama nesveika konkurencija tarp trenerių nacionalinio lygmens čempionatuose vaiko ugdymo pradžioje, tuo tarpu valstybės sukurtos struktūros, kuriose galėtų būti rengiami aukšto meistriškumo sportininkai, veikia sunkiai, kadangi ten pakliūti talentingi sportininkai neskatinami ir netgi atkalbami.
„Mūsų jaunimo rinktinės važiuoja į Europos čempionatų atrankas, bet kažkokių apčiuopiamų rezultatų nepasiekia. Mes esame pajėgūs konkuruoti tik su artimiausiais kaimynais – latviais, kartais – su estais. Dėl to mes siekėme identifikuoti problemą ir turėti taškus, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį“, – sakė D.Čerka.
Problemos išlenda jau pačioje sportininkų rengimo pradžioje. Nėra aišku, kam yra ruošiami sportininkai. D.Čerka sako, kad kai kuriose sporto šakose yra pasiteisinusi klubinė sistema, kuomet pačios komandos ugdo sau pamainą. Šiuo atveju, tinklinyje tai negalioja.
„Jeigu tėvai sugalvoja vesti vaiką mokytis žaisti salės tinklinį, tai vienintelis kelias – sporto mokyklos arba sporto centrai. Tai yra tos vietos, kur yra ruošiami jaunieji tinklininkai. Tos sporto mokyklos dažniausiai turi tam tikrus uždavinius arba tikslus, kuriuos iškelia savivaldybės. Sporte vyksta gražus karas, kuriame visi siekia konkurencinio pranašumo. Labai svarbu turėti strategiją, nes ji suteikia galimybes save pamatyti kitų atžvilgiu ir suprasti, kiek bei kokiu keliu eiti“, – aiškino D.Čerka.
D.Čerka pasidomėjo sporto centrų strategijomis, o tiksliau – planais, kurie yra skelbiami viešai.
„Populiarus uždavinys – ugdyti vaikų bendruomeniškumą, supažindinti su sporto šaka. Kai kuriose įstaigose galima rasti tikslą – parengti sportininkus nacionalinėms rinktinėms. Nemažai organizacijų tikslai pasibaigia ties bendruomeniškumo ugdymu. Sporto centrai kasmet turi atsiskaityti savivaldybėms, kurioms, pasirodo, svarbiausias kriterijus yra vaikų skaičius įstaigose“, – analizavo D.Čerka.
Sporto mokyklos ir centrai valdo resursus – finansinius, žmogiškuosius bei savo bazes. LTF prezidentas apgailestauja, kad žmogiškiesiems resursams skiriama per mažai dėmesio.
„Jie yra labai svarbūs tikslui pasiekti. Dabar turime tokią situaciją, kad atlyginimų sistema sporto centruose daugeliu atveju neatitinka užsakovo keliamų uždavinių. Didelė problema yra ta, kad žmogiškųjų išteklių skatinimo sistema dažnai remiasi ŠMSM rekomendacijomis, kurios labiau tinka kalbant apie profesionalius sportininkus. Tada gauname nesveiką tarpusavio konkurenciją tarp trenerių varžybose nuo pat vaiko lavinimo pradžios“, – teigė D.Čerka.
Tik dirbant kryptingai, galima pasiekti norimus rezultatus. Pasak D.Čerkos, paanalizavus meistriškumo pakopų rodiklius, yra pastebima, kad treneriai orientuojasi į pasiekimus vietinėse, nacionalinėse pirmenybėse. Tuo tarpu aukštesni tikslai – dalyvavimas Europos ir pasaulio turnyruose – laikomi kone neįmanoma misija.
„Tai nėra trenerių problema, tai yra visos esamos sistemos bėda. Kalbant apie šalyje veikiančius dalykus, tai yra sporto gimnazijos. Turėdami ryšių su Šiaulių sporto gimnazija, matome didelį skirtumą tarp jos ir sporto mokyklų, vien dėl požiūrio ir tikslų. Gimnazijų vadovai pabrėžia, kad juos domina tik rezultatai tarptautinėse varžybose. Tada supranti, kodėl žmonės ten susirenka“, – kalbėjo D.Čerka.
Visgi didžiausias sportuojančių žmonių skaičius yra sporto mokyklose. Nemenkas iššūkis yra identifikuoti talentingus vaikus ir nukreipti juos į sporto gimnazijas. Galėtų atrodyti, kad motyvacijos turėtų pridėti aukšto lygio treneris, bet ir jis nieko negarantuoja. Tą parodo pačios LTF vykdomas projektas.
Laimėjusi FIVB konkursą, LTF gavo finansavimą vienam geriausių pasaulyje paplūdimio tinklinio treneriui latviui Aigars Birzulis. Jis su paplūdimio tinklininkėmis dirba Šiaulių sporto gimnazijoje. Nepaisant tokios vertingos galimybės, LTF turėjo didelį iššūkį surasti mergaites, norinčias sportuoti su tokiu specialistu. Sporto mokyklos ir centrai savo auklėtinių dalyvavimo šiame projekte nematė. Susidomėjo privačių paplūdimio tinklinio klubų treneriai ir auklėtiniai. Tuo tarpu FIVB atidžiai stebi, kaip Lietuvos tinklinio federacija vykdo šį projektą, nuolat domisi siekiamais rezultatais ir Lietuvą pozicionuoja kaip pavyzdį kitoms šalims, kaip galima vystyti savo sporto šaką (https://www.fivb.com/en/about/news/fivb-coaching-support-helps-to-develop-youth?id=96710 ).
„Peršasi išvada, kad didžiausia problema yra sistemoje. Sporto mokyklų ar centrų treneriai nenori išleisti savo talentų į sporto gimnazijas, nes jiems tada gali susilpnėti komanda, iširti grupė ir taip nebus pasiekti rezultatai, nuo kurių priklauso jų atlyginimas. Tai reiškia, kad sistemą būtina keisti. Į sporto gimnazijas buvo investuoti milžiniški valstybės pinigai. Jos suteikia labai dideles galimybes, nes jų struktūra ir veikimas paremtas tuo, kad mokslo ir sporto santykis būtų palankus sportiniams rezultatams siekti. Jos garantuoja dvigubai dažnesnį treniruočių režimą, nei sporto mokyklos ar centrai“, – aiškino D.Čerka.
LTF vadovas siūlo sukurti tokią sistemą, kurioje sporto mokyklų treneriai būtų suinteresuoti, kad jų geriausi auklėtiniai gautų visas sąlygas siekti aukštumų, rinktųsi profesionalaus sportininko kelią.
„Žinoma, kad sportininko kelyje yra ir daugiau dedamųjų, taip pat visoms sporto šakoms vis sunkiau pritraukti vaikus dėl besikeičiančio jaunimo požiūrio. Dėl to, šis klausimas yra gana sudėtingas. Guodžia tai, kad Lietuvoje nėra taip viskas blogai. Tiesiog turime struktūrą, kuri rezultatui pasiekti išnaudojama neefektyviai“, – sakė D.Čerka.
