Jauniausiems lenktynių dalyviams – treji, vyriausiems – septyneri metai. Mažiausieji varžėsi spirdamiesi paspirtukais, o vyresni – dviratukais su papildomais rateliais.
Prie lenktynių starto septynmetis Emilijus stojo jau ketvirtą ir, pagal amžiaus cenzą, jau paskutinį kartą. „Dalyvaujame ketvirti metai ir pagaliau pasisekė, laimėjome dviratuką“, – džiaugėsi Emilijaus mama Jūratė. Emilijus tuo metu bandė atgauti kvapą ir negalėjo atsidžiaugti savo pergale. Mama teigė, jog sūnus nuo trejų metų aktyviai mina dviratuką, o pastaruoju metu į futbolo treniruotes mina dažniausiai tik dviračiu. Keletą kilometrų nuo Baltijos prospekto iki pat prekybos centro „Big“ berniukas mina ir pirmyn, ir atgal. Draugiją jam dažnai palaiko tėtis.
Mažuosius lenktynių dalyvius palaikė artimieji – mamos, tėčiai, tetos ar močiutės. Minti dviratukus ar spirtis teko šviečiant kaitriai saulei, Klaipėdoje šeštadienį vietomis oras įkaito iki 30 laipsnių.
Mažiesiems lenktynininkams ši šventė teikia daug azarto ir džiaugsmo. Plojant ir šaukiant artimiesiems šie stengiasi kuo greičiau pasiekti finišo liniją, trasos ilgis – 80 metrų. Tiesa, ne vienas, nelaimėjęs lenktynių, braukė karčią nusivylimo ašarą. Artimieji ramino, kad svarbu dalyvauti, o ne laimėti, tačiau paguoda padėjo ne kiekvienam.
Pažiūrėję, kaip varžosi mažieji, prie lenktynių starto su savo atžalų paspirtukais ar dviratukais stojo ir jų tėvai. Šie neslėpė juoko – transporto priemonės toli gražu neatitinka jų amžiaus, tačiau tai ir smagiausia. Kas mynė sūnaus dviratuką, kas spyrėsi mažučiais paspirtukais.
