„Matyt, yra dalykų, dėl kurių vienas sportininkas pasiekia daugiau nei kitas. Tai asmeninės savybės, ne tik raumenys. Osvaldo dėmesingumas gyvenime greičiausiai padeda ir sportuojant. Jei jau ko nors imasi, atsiduoda visu šimtu procentų ir tikslo siekia iki galo“, – O.Bareikio žmona Gluosnė žavisi vyro ryžtu niekada nepasiduoti.
Osvaldo ir Gluosnės Bareikių šeimoje krykštauja kelių mėnesių sūnus Eivinas. Jis gimė birželio 3-iąją, likus keliems mėnesiams iki dziudo imtynininkui antrųjų paralimpinių žaidynių, praneša Lietuvos paralimpinis komitetas.
Tvarkaraštis buvo griežtas, tačiau pirmagimio atėjimas į šį pasaulį nublanko prieš visa kita, tad Osvaldas nedvejodamas išėjo savaitės atostogų ir jas praleido su žmona pagimdžiusiųjų palatoje. Treniruotas kūnas norėjo krūvio, artėjo Tokijo žaidynės, bet O.Bareikis dėmesį skyrė tik žmonai ir sūnui.
Į Eiviną jis galėjo žiūrėti valandų valandas. Paėmęs sūnų ant rankų, neatitraukdavo nuo jo akių. Nuo gimimo silpnaregis Osvaldas iš arti gali įžvelgti daugiau nei tik blyškų siluetą.
Tas žodžiais nenusakomas jausmas, kai sūpuoji savo vaiką, girdi jo šnopavimą, kai saldžiai miega, užuodi pieną, kurį jis ką tik gėrė, jauti jo šilumą, pakylėja iki dangaus. Ir prideda jėgų, sužadina azartą užkariauti pasaulį. Tokijuje O. Bareikiui pavyko užkopti ant garbės pakylos, nes jis stengėsi ne tik dėl savęs – ir dėl sūnaus. O grįžęs namo pakėlė Eiviną ir stipriai apkabino.
„Paėmiau sūnų ant rankų ir jausmais bei žodžiais pasakiau, kad labai jį myliu. Ir kaip reikia siekti tikslų“, – pasakojo paralimpinis prizininkas.
Susiėjo du skirtingi žmonės
Į Tokijo paralimpines žaidynes O.Bareikis pateko gavęs vardinį kvietimą. Prieš penkerius metus Rio de Žaneire lietuvis imtynininkas buvo penktas, Tokijuje norėjo būti bent jau ne žemiau, tad medalis svorio kategorijoje iki 73 kg buvo tarsi atpildas už visus tuos metus, kai nieko nepaisydamas liejo prakaitą per treniruotes, kai per varžybas siekė prizininkų pakylos, bet vis nepavykdavo.
„Į šį medalį įdėjau labai daug darbo ir nervų“, – prisipažino 27-erių O. Bareikis, jau 16 metų lankantis dziudo treniruotes. Šia sporto šaka susidomėjo mokydamasis Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre Vilniuje. Treniruotes jau lankė klasės draugas, tad ir Osvaldas nutarė pabandyti, o pabandęs liko ilgam.
Aklųjų ir silpnaregių centre mokėsi ir Gluosnė – keleriais metais už Osvaldą vyresnė mokyklos aktyvistė. Jos buvo pilna visur: ji sportavo, išbandė daugybę būrelių, daug dėmesio skyrė mokslams ir visai nesidomėjo vaikinais.
„Tuo metu nuolat kartojau, kad man nieko nereikia ir vaikinas būtų tik laiko gaišimas. Bet, kaip sakoma, Dievas juokiasi iš tavo planų. Sakai, ai, ne dabar, bet ima ir nutinka būtent dabar“, – juokėsi 30-metė moteris.
Gluosnei buvo 17-a, kai ji ir Osvaldas tapo pora. Nors O. Bareikis keleriais metais jaunesnis, aktyvią paauglę patraukė tuo, kad buvo visiškai kitoks nei ji pati.
„Man patinka viską planuoti, aiškiai žinoti, kas, kur, kada. Nebūčiau galėjusi turėti tiek skirtingos veiklos, jei nebūčiau mokėjusi visko tiksliai suplanuoti. Tvarkaraštį dėliodavau minutės tikslumu. O Osvaldas buvo laisvesnis, spontaniškesnis. Staiga jis tempiasi pasivaikščioti, o aš purtau galvą, kad po keliolikos minučių man tas, po pusvalandžio anas. Iš Osvaldo ir aš išmokau gyvumo“, – patikino G. Bareikienė.
2019-aisiais, po dešimtmečio gražios draugystės, Osvaldas ir Gluosnė atšoko vestuves. Per tuos metus drauge jie nugludino aštrius kampus ir vienas prie kito prisitaikė. Gluosnė tapo spontaniškesnė, Osvaldas įprato daugiau planuoti, nors žaismingo vėjavaikiškumo neprarado.
„Jei neplanuotų, Osvaldui būtų daug sunkiau. Ypač dabar, kai turime sūnų“, – įsitikinusi G. Bareikienė.
Darbų ir pareigų – galybė
Šeimoje paralimpinis prizininkas ūkiškas ir supratingas. Reikia – išplaus grindis. Reikia – pabus su sūnumi, pakeis jam sauskelnes, numaudys ir nukarpys nagus. Paruoš pusryčius ar vakarienę, išmazgos indus.
Skanioji O. Bareikio kiaušinienė šeštadienio pusryčiams tapo šeimos tradicija, nes kitų tradicijų dėl sudėtingo sportininko tvarkaraščio dar neišeina sukurti.
Osvaldas ne tik sportuoja, bet ir visu etatu dirba plastiko įmonės konstruktoriumi-technologu. Sostinės Pilaitės rajone šeima statosi namą, tad ir ten aibė didesnių ar mažesnių darbų.
„Aš įpratęs dirbti keturiais frontais, tad viską suspėju, – juokėsi O. Bareikis. – Daugumą darbų prie namo patikime profesionalams, nors tai, ką galime, pasidarome patys.“
Daug laiko kasdien atima treniruotės. Kad ir koks pavargęs būtų po tiesioginio darbo ir pareigų šeimoje, Osvaldas sąžiningai jas lanko. Mažiausiai šešis kartus per savaitę po dvi valandas, o kartais ir dukart tiek, paralimpinis prizininkas dirba ant tatamio ar treniruoklių salėje. Rengiantis žaidynėms tų treniruočių buvo ypač daug, tad laiko naujagimiui sūnui ir žmonai O. Bareikis galėjo skirti itin mažai.
Tačiau Gluosnė su vyro poreikiu sportuoti susitaikė jau labai seniai. „Osvaldo treniruotės mums lyg pusryčiai ar pietūs. Žinome, kad jos yra, ir dėl to nesukame galvos“, – patikino paralimpinio prizininko žmona.
Pati Gluosnė anksčiau irgi sportavo. Kaip šuolininkė į tolį ar plaukikė dalyvaudavo pasaulio ir Europos čempionatuose, nors iki paralimpinių žaidynių nebuvo nukeliavusi.
Įstojusi į Vilniaus universiteto Psichologijos institutą, Gluosnė lankė treniruotes, per studentų mainų programą po pusmetį gyveno Ispanijoje ir Italijoje, išmoko šių šalių kalbų, studijuodama magistrantūroje Vokietijos atvirajame plaukimo čempionate pasiekė 100 m nugara ir 50 m laisvuoju stiliumi asmeninius bei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių rekordus.
„Viską įmanoma suderinti, kai labai nori. Juk sakoma, kuo daugiau darai, tuo daugiau laiko tam atsiranda“, – šypsojosi veikli moteris.
Tačiau galiausiai teko rinktis: mokslai ir darbas ar sportas, mat viskam laiko nebeužteko. Gluosnė liovėsi sportuoti, gavo organizacinės psichologijos magistro diplomą ir tapo atlygių bei papildomų naudų konsultante, padedančia įmonėms turėti kuo labiau motyvuotus darbuotojus.
Per psichologijos studijas įgytų žinių Gluosnė šeimoje niekada netaikė ir nesirengia taikyti.
„Turėjome labai aiškų kursą dėl etikos: pažįstamų, artimųjų, draugų psichologai niekada nekonsultuoja ir netaiko specialių metodikų. Riba yra labai griežta ir aš jos niekada neperžengiau. Be to, sporto ir organizacinė psichologija yra skirtingos sritys, tad Osvaldui, kaip sportininkui, reikėtų specialisto, turinčio tam tikrų specifinių žinių.
Su vyru, žinoma, pasikalbame, bet Osvaldas nelinkęs labai išsipasakoti, o man besiguodžiančio išvis neįsivaizduoju“, – teigė G. Bareikienė.
Medalį skyrė pirmagimiui
Atgaivą po visų darbų ir pareigų paralimpinis prizininkas randa šeimoje. Kad ir koks pavargęs būtų, kad ir kaip prastai jaustųsi, paėmęs ant rankų sūnų, O. Bareikis atsigauna.
„Jis nuostabus tėvas. Labai rūpestingas ir atidus. Po treniruotės, pasitaiko, norėtų prigulti, bet paima Eiviną ir iškart pradeda šypsotis. Nuovargį lyg ranka nuima. Jie drauge žaidžia, bendrauja, mankštinasi“, – pasakojo Gluosnė.
Tad niekam nebuvo staigmena, kai paralimpinį medalį O. Bareikis skyrė sūnui. Nes Eivinas – didžiausia Osvaldo ir Gluosnės pergalė.
Apie tai, ko galėtų ir norėtų siekti Tokijuje, O. Bareikis žmonai niekada nekalbėjo. Ši ir neklausė. Matydama, kiek daug laiko ir jėgų vyras skiria sportui, Gluosnė tyliai meldėsi, kad Osvaldas būtų sveikas, ir tvirtai tikėjo, jog jis pajėgus pavyti savo troškimus.
Ramia širdimi išleidusi vyrą į Tokijo žaidynes, Gluosnė liko rūpintis visais namų kampais. Naktimis tekdavo keltis maitinti kūdikio, tad Osvaldo kovų moteris nestebėjo. Prie televizoriaus ekrano prilipo tik per lemiamą kovą. Džiaugėsi neapsakomai ir labai stebėjosi, kai sulaukė daugybės skambučių, sveikinančių būtent ją su Osvaldo paralimpine bronza.
Nuslūgus aistroms ir nusiplovęs prakaitą, O. Bareikis irgi paskambino žmonai. Pasidžiaugė rezultatu ir, žinoma, norėjo sužinoti viską apie Eiviną.
Ant tatamio tvirto ir bebaimio kovotojo širdį ištirpdo mažytis verkiantis kamuolėlis. Sūnus, kuriam dziudo kovotojas pasaulį paklotų po kojomis. Ir kuris ūgtelėjęs, galima neabejoti, nepaprastai didžiuosis savo tėvu – paralimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtoju.
