Pasaulio čempionato įskaitoje Lietuvos ultra bėgikų rezultatai tokie: Gediminas Grinius – 59 vieta (laikas 07:48:19), Ruslanas Seitkalijevas – 99 vieta (08:46:24), Aidas Ardzijauskas – 107 vieta (09:03:22), Povilas Ramoška ir Algimantas Kartočius nuotolio nebaigė. Lietuvos komanda IAU 100 km pasaulio čempionate iškovojo 15 vietą (laikas 25:38:03).
Europos čempionato įskaitoje G.Grinius buvo 45-tas, R.Seitkalijevas – 63-čias, A.Ardzijauskas – 67-tas. Komandinėje įskaitoje Lietuvos komanda 14-ta.
Įspūdžiais iš varžybų ir kelionės su 15min.lt skaitytojais dalijasi ugniagesys, žinomas Lietuvos ultra bėgikas Aidas Ardzijauskas.
 |
| Asm. arch. nuotr./Aidas Ardzijauskas |
Savo pasakojimą norėčiau padalinti į dvi dalis, pirmoji būtų apie kelionę, tiksliau apie lietuvių nuotykius Italijoje, o antroji dalis – mano įspūdžiai bei patyrimai bėgimo trasoje.
- Pirma dalis.
Keliavimo Italijoje ypatumai: vėlavimas tai improvizacija laiku
Laikas. Pirmos dalies pasakojimą noriu pradėti neįprastai. Kodėl, suprasite skaitydami. Taigi. Mechaninis laikrodis pirmą kartą buvo pagamintas XIII a. pabaigoje. Tada tokie laikrodžiai buvo naudojami viešose vietose ir bažnyčiose, kad juos galėtų matyti daug žmonių. Kišeniniai ir rankiniai laikrodžiai buvo pagaminti tik XVI amžiuje. Fabrikuose mechaniniai laikrodžiai buvo pradėti gaminti tik XX amžiuje.
Kaip jau tapo įprasta, kelionę į Italiją pradėjome Vilniaus oro uoste. Iš ten pasiekėme Bergamo (Milano) oro uostą. Itališkai tai būtų Orio Al Serio APT (BGY). Ilgai nelaukdami pasiekėme ir Bergamo centrinę traukinių stotį iš kurios į Serengo (italai taria „serenio“) per Cornate vykome traukiniu. Atvykę iki tikslo paskambinome varžybų organizatoriams telefono numeriais nurodytais varžybų reglamente. Gaila, bet su mumis angliškai niekas nenorėjo kalbėti. Galiausiai mums pavyko susisiekti su organizatoriais, kalbančiais angliškai, kurie išsiuntė transportą mūsų paimti.
O tuo metu mes jau galvojome apie kelionę atgal. Stoties kasininkės paprašėme, kad ji parinktų geriausią grįžimo maršrutą į Bergamo oro uostą. Mes kelis kartus kasininkei akcentavome, kad norime grįžti sekmadienį apie 10 val. po pietų. Ant popierėlio ji užrašė mums traukinių išvykimo laikus. Jautėmės saugiau, bet nežinojome į ką tas saugumas pavirs ateityje. Nepraėjus pusvalandžiui mes jau buvome varžybų centre.
Susitvarkę visus klausimus, tame tarpe ir mūsų transportavimą po varžybų iki traukinių stoties, buvome pasiųsti į laukiamąjį, kur turėjome laukti autobuso, kuris mus nuvežtų iki viešbučio. Nejučia valanda virto dviem, trim. Po svarstymų ar tai šis autobusas mus veš ar ne, galiausiai sėdėjome autobuse ir grožėjomės vaizdais pro langus.
Staiga autobusas sustojo ir jo keleiviai sujudo ar tik autobusas nesustojo prie jų viešbučio? Deja, pasirodo autobuso vairuotojas net ir naudodamas GPS sugebėjo pasiklysti. Tai užtruko, kol mes visgi pasiekėme savo dienos tikslą. Kaip vėliau paaiškėjo, mus apgyvendino ne viešbutyje, o vienuolyne, pavadinimu Villa Zaccaria, Eupilijo miestelyje.
Buvome apgyvendinti vienutėse (celėse), pamaitinti, nors daug kam maistas nepatiko, tiksliau tikėjosi daugiau galimybių pasirinkti, bet, kaip šios kelionės metu dar daug kartų Gediminas kartos, kad neverta nervintis dėl to, ko negali pakeisti. Prieš miegą išėjome pasigrožėti panorama, o ji įspūdinga, nuo kalno ant kurio stovi vienuolynas, papėdėje matėsi Pusiano ežeras, tolumoje tarp raudonų stogų kyšojo varpinių bokštai. O pakėlus galvą galėjai matyti didingus Alpių kalnus ir sniegą dengiantį vieną kitą viršūnę.
Laukėme 40 minučių. Ar čia daug? Šalyje, kuri vadinama Italija, tai įprastas dalykas. Kaip sakė viena sutikta keleivė, italai ne laukia ir ne vėluoja, o tiesiog improvizuoja laiku.
Antra mūsų viešnagės diena taip pat pažymėta nesklandumais, vėlavimu, prastu vairuotojų darbu. Nesinori varginti skaitytojų verkšlenimais, o gal kai kam pasirodys, kad bandome pateisinti tokį prastą pasirodymą. Tikrai ne. Dabar rašydamas šias eilutes priimu visą tai, kaip nuotykį ir neįkainojamą patirtį, bet tada tikrai buvo neramu. Vakaras prieš varžybų dieną užsitęsė valandą ilgiau nei buvo numatyta renginio programoje. Galbūt neimtum viso to į galvą, jeigu ne faktas, kad varžybų rytas mums prasidėjo penktą valandą.
Po labai „slabnų“ pusryčių autobusas į varžybų vietą pajudėjo šiek tiek po šešių. Visi buvo labai gerai nusiteikę, bet staiga nuotaika sugedo visiems be išimties. Pasirodo, autobusas nuo starto vietos sustojo per du kilometrus. Visų nuotaika kaip mat dingo nuo veidų, matėsi, kad visi kažką burnoja organizatorių adresu.
Galiausiai pasiekėme starto vietą ir nulinį maitinimo punktą. Kuris mums ir buvo pagrindinė susibūrimo vieta. Nulinis, todėl, kad nuo starto vietos buvo už 300 m, o nuo jo kiti maitinimo punktai buvo nutolę per 5 km. Gal komandų susierzinimas būtų mažesnis, jei visi dalyviai nebūtų priversti padaryti 2 km apšilimą, nes du autobusai sugebėjo savo keleivius atvežti iki starto/finišo arkos. Kas juose sėdėjo? Ogi keturių šalių atstovai. Jų nevardinsiu, nes ir taip aišku.
Visi pradėjo ruoštis startui, kuris buvo numatytas 8 val., bet sužinojome, kad jis pusvalandžiui atidedamas. Galiausiai tai pavirto 40 min. Čia juk Italija, stebėtis neverta.
Po bėgimo, visgi organizatoriai mus nuvežė į traukinių stotį, kur mes tikėjomės sulaukti savo traukinuko. Bet jis neatvyko. Pasirodo, mergina, sėdėjusi kasininkės kėdėje, mums nurodė ne savaitgalio, o darbo dienų traukinių grafiką. Tarp mūsų pasijuto didelė panika. Reikėjo tai skubiai spręsti. Gerai, kad traukinių stotyje atsirado vaikinas, kalbantis angliškai, kuris mums pasiūlė išeitį. Paklausę jo patarimų atsidūrėme Monza mieste, kur tikėjomės rasti taksi ir pasiekti tikslą – oro uostą. Tačiau taksistas labai stipriai sugadino nuotaiką, nes už 30 km kelionę paprašė 751,80 eurų.
Laikrodis rodė 23.30 val., reikėjo kažką daryti ir daryti labai skubiai. Pavyko rasti žmogų, kuris mums patarė: pasiekti Milaną traukiniu, o paskui ieškoti galimybių autobusu pasiekti oro uostą. Paskutiniu traukiniu tą naktį pasiekėme Milano centrinę traukinių stotį, kuri savo didybe priminė milžiniškus rūmus.
Ir čia mums pasisekė. Sunkiai klibikščiuojantį pamatėme bėgiką, vilkintį šiltą striukę, ant kurios puikavosi užrašas – Portugalija. Užmezgame kontaktą, išaiškėja kad tai – Fernandesas Fernando iš Faro. Galiausiai pavyksta sužinoti visus atsakymus į labai mums rūpimus klausimus. Aš pats buvau nustebęs savo anglų kalbos žinojimu: kai nebuvo šalia geriau kalbančio, teko suktis. Visgi „ekstrymas“, pasirodo, turi savų pliusų. Šiek tiek po trijų, pajudame oro uosto link. Jį pasiekus, vyrų veidai pašviesėjo, nors paskutines 5 val. jie buvo aptemę ir labai niūrūs.
Bet ir čia mūsų laukė staigmena ir ne viena, pirmiausiai viso lėktuvo keleiviai, vykę į Vilnių buvo siuntinėjami nuo langelio 17 iki 22, nors informaciniai tablo rodė skaičių 17. Nepraėjus pusvalandžiui su šiuo iškilusiu sunkumu susitvarkėme ir savo bagažą pridavėme. Atrodė, kad niekas nebegali mums sutrukdyti pakilti skrydžiui per Alpes Lietuvos link, tačiau keli šimtai iškankintų turistų buvo priversi laukti, kol bus pasodinti į patogius „Ryanair“ kompanijai priklausančius „Boeing“ krėslus.
Koks keistas tas pasaulis: aš „miriau“ nuo karščio, o „amigo“ sakė „very cold“.
Parašiau, kad laukėme 40 minučių. Ar čia daug? Šalyje, kuri vadinama Italija, tai įprastas dalykas. Kaip sakė viena sutikta keleivė, italai ne laukia ir ne vėluoja, o tiesiog improvizuoja laiku. Aš ne be reikalo pradėjau rašyti nuo laikrodžių atsiradimo istorijos. Iš tos pačios keliautojos sužinojome, kad sekmadienį Milane vyko vairuotojų streikas. O ji nuo sekmadienio 18 val. siekė ir galiausiai tik paryčiais pasiekė oro uostą. Ji taip pat keikė taksistus, kurie plėšikavo teikdami savo paslaugas. Pasirodo, kai kam Italijoje buvo blogiau nei mums.
Daugumas skaitančių šias eilutes tikriausiai gerbia laiką, jis vienintelis, kurio nepasuksi atgal, nesustabdysi ir nesusigrąžinsi. Jis visagalis.
Fernandesas savo eilinę „šimtinę“ įveikė per 07:42:03 ir 50-čių veteranų amžiaus grupėje iškovojo pirmą vietą. Mūsų „amigo“ pasirodo yra maratoną bėgęs tik vieną kartą Sevilijoje ir tai labai seniai. Jo pagrindinis arkliukas „šimtinė“. Jis sakė, kad Seregno jam buvo šalta, o jei būtų šilčiau jo rezultatas būtų geresnis.
Koks keistas tas pasaulis: aš „miriau“ nuo karščio, o „amigo“ sakė „very cold“. Fernandesas minėjo, kad tokie orai kaip Seregno varžybų metu, Faro buvo žiemą, prieš 3-4 mėnesius. Jis taip pat minėjo, kad turi galimybę pasitreniruoti su įvairių pasaulio šalių bėgikais atvykstančiais į jo miestelį – Faro.
- Antra dalis
Septyni patys sunkiausi kilometrai gyvenime
Pasiruošimas. Grįžus iš Vengrijos namuose manęs laukė prastos naujienos. Mano jaunėlis serga. Apsvarstęs visus variantus nusprendžiau likti su mažiumi namuose ir jį slaugyti. Tai tikriausiai pati didžiausia mano klaida pasiruošimo periode. Po varžybų Vengrijoje nebuvau toks atsparus ligoms, kaip įprastai. Daug metų nesirgau, o čia mane ir pagavo. Nors negalavau tik 5 dienas, jos padarė savo. Nepavyko įvykdyti užsibrėžtų treniruočių planų. Likus 10 dienų iki išvykimo abejojau, ar verta vykti. Nusprendžiau, dalyvauti.
Startas. Kaip minėjau, maistas šios kelionės metu buvo labai prastas, mažas pasirinkimas, man norėjosi jo daugiau. Ypač varžybų rytą. Kodėl vėlavo startas, taip ir liko neaišku, gali būti įvairių pamąstymų, bet jau nieko nepakeisi, taigi kam save kankinti klausimais į kuriuos atsakymo vis tiek nebus.
Trasa. Man ji nepatiko, daug posūkių, buvo pakilimų ir nusileidimų. Penki ratai po 20 km, keturi maitinimo ir keturi gaivinimo punktai. Mes tik viename maitinimo punkte turėjome žmogų, kuris galėjo paduoti gėrimą, kituose reikėdavo pasiimti pačiam. Nors Gediminas sakė, kad jam tas įtakos neturėjo. Aš bėgdamas grupėje skirtumą jaučiau, kai gėrimas paduodamas ir kai jį reikia paimti pačiam, visada nuo grupės atsilikdavau per 20-50 metrų. Kaip ir kiekviena trasa, taip ir ši turėjo trūkumų, bet turėjo ir pliusų. Ne visur bėgdamas gali matyti sniegu padengtas kalnų viršūnes.
Šie septyni kilometrai buvo patys sunkiausi mano gyvenime, stebuklingai juos įveikiau per 1 val. 18 min.
Bėgimas. Po šūvio į priekį nesiveržiau ir pirmą kilometrą įveikiau per 4:29, bėgant antrą kilometrą suradau italių merginų porą, kuri kilometrus štampavo vienodai, kaip laikrodis – po 4:28. Pirmą ratą įveikiau per 1:29:24. Oras buvo gaivus, bėgau su marškinėliais ilgom rankovėm. Beje, sulaukėm daug komplimentų mūsų aprangos atžvilgiu.
Laikiausi grupėje ir antrame rate. Jį įveikiau per 1:31:14, bėgimo tempas apie 4:31/32. Oras šilo, darėsi karšta, stengiausi daug gerti. Bet pamiršau, kad reikėtų ir užkąsti. Po antro rato stabtelėjau persirengti, apsivilkau berankovius marškinėlius. Savo grupę pasivijau ties 3 km (43 km), o ji kaip tik pradėjo skilti, viena mergina pradėjo atsilikinėti, kita toliau bėgo 4:42/40 tempu. Ties 8 km (48 km) mane pasivijo Gediminas, labai trumpai pasilaikęs su mumis nubėgo toliau. Aš 50 km įveikiau per 3:47:13, o trečią ratą įveikiau per 1:35:17. 60 km nubėgau per 4:35:56.
Oras darėsi vis karštesnis ir tvankesnis. Ketvirto rato 2 km (62 km) pradėjo lynoti, gaila, kad lietus buvo trumpas. Ties 9 km nustojo lyti ir pasirodė saulutė, kuri švietė daug skaisčiau nei iki lietaus. Ties 11 km kvėpuoti darėsi sunkiau, nes tuo metu bėgau tankiu koridoriumi, apsodintu spygliuočiais, po to dar buvo šiek tiek pavėsio, bet nedaug.
Išbėgęs į atvirą vietą ties 12,5 km priešais gaivinimo punktą, nusprendžiau stabtelėti ir apsišlakstyti veidą. Pasilenkiau, veidas paniro po vandeniu, atsitiesiau ir susisuko galva, rodėsi viskas slysta iš po kojų. Susvirduliavau, pasiėmiau kelias kempines atsigaivinimui ir pradėjau bėgti, po kelių žingsnių suklupau, pradėjau eiti. Privažiavo medikų motociklas, pagalbos atsisakiau.
Ties 13 km mane pralenkė varžybų lyderis, laikrodis ant motociklo rodė 5:54, man iki finišo buvo likę 27 km. Mano laikrodis rodė, kad ketvirtame rate esu 1:10. Po kurio laiko mane eidamas pasivijo Povilas, ragino nenusiimti. Norėjau prašyti Povilo, kad manęs nepaliktų, bet jis mano prašymo neišgirdo, nes jis, pasirodo, buvo tik mano mintyse.
Šie septyni kilometrai buvo patys sunkiausi mano gyvenime, stebuklingai juos įveikiau per 1 val. 18 min. Išėjęs į starto/finišo tiesiąją sulaukiau susirinkusios minios didžiulio palaikymo, pradėjau imituoti bėgimą, raginimai ir palaikymo šūksniai privertė pradėti bėgti.
Nežinau, kas atsitiko, šiandien dar to paaiškinti ir suprasti negaliu. Ketvirtą ratą įveikiau per 2:28:53. Bėgimo tempas tikriausiai apie 7:30, jei ne lėčiau. 80 km – 7:04:50. Atbėgęs iki nulinio punkto, pamačiau Algimantą, Povilą.
Povilui priekaištavau, kodėl jis nebėga, galiausiai jis paskaičiavo, kad iki kontrolinio laiko nespės ir nusprendė nebebėgti. O mane paliko, nes turėjo vilties tęsti bėgimą. Algis, mūsų masažistas ir padėjėjas, manęs prašė, kad kaip nors apeičiau paskutinį ratą, kad nenukentėtų komanda, nes žinojome, kad Gedimino laikas bus labai geras, trasoje laikėsi ir Ruslanas, nors į pabaigą jam irgi sekėsi sunkiai. Mane pamaitino, pagirdė, pamasažavo ir paprašė, kad bent jau per nepilnas 5 val. įveikčiau paskutinį ratą. Mane išleido, šaukdami, kad lauks.
 |
| Aurimo Kuckailio/15min.lt nuotr./Aidas Ardzijauskas |
Išėjęs į trasos koridorių pamačiau merginą už kelių šimtų metrų. Nežinau, kodėl bet nusprendžiau ją pasivyti, pasivijau, bet galvojau, kad bėgsiu tokiu pat tempu toliau. 1 km įveikiau per 15 min., tiksliai nepavyko užfiksuoti, kiek laiko praleidau maitinimo punkte. Jaučiau, kad bėgu po 5 min/km, nors bandžiau skaičiuoti mintyse, nieko nesigavo.
Iškėliau sau tikslą nubėgti iki 5 km, nubėgau, toliau kėliau tikslą nubėgti iki 10 km, nubėgau. Tada iki 12,5 km, toliau iki 15 km, dar vėliau iki apendicito ties 17 km. Tada nubėgau ir iki parko (19 km). Liko tik vienas km, kai išbėgau į finišo tiesiąją palydimas šūksnių man byrėjo ašaros pro juodus akinius nuo saulės. Kirtau finišo liniją, laikrodis rodė rato įveikimo laiką – 1:58:29. Trasoje bėgant užtrukau apie 1:48:29, tai 5:25/km bėgimo tempas!!!
Finišas. Niekas negalėjo patikėti, kad man taip greitai pavyks pasiekti finišą. Pilnai išsikroviau, parodžiau valią ir ryžtą siekiant tikslo. Prisipažinsiu, nei bėgimo metu nei po finišo velnių nemačiau. Atsipalaidavau tik ant masažo stalo. Sau pasakiau: „Matai, tu gali...“
Masažistė prieš atlikdama masažą ilgai skaičiavo mano pulsą, galiausiai pakvietė vyruką sėdinti invalido vežimėlyje, kuris man pradėjo uždavinėti klausimus, man jie pasirodė keisti. Kodėl jis manęs klausia, koks mano vardas? Neprisimenu, ką jam atsakiau. Tada jis prašė atmerkti akis. Šį jo paprastą prašymą man neiškarto pavyko išpildyti.
Pasiekęs nulinį tašką buvau priverstas daug valgyti ir gerti, nesipriešinau stipriai, galiausiai po valandos atsigavau. Povilas matęs mane trasoje ketvirtame rate ir mane žvilgsiu palydėjęs į penktą stebėjosi, kaip aš taip galiu išsikrauti iki nulio? Povilai, aš stengiausi, bandžiau, kalbėjausi su savimi ir man pavyko.
Ačiū visiems už tai, kad mums pavyko pasiekti finišą. Pabaigai pacituosiu kelias frazes, tikiuosi jų autoriai nesupyks, kad neminiu jų vardų. Pirmoji: „...mėgėjai viską gali...“. Antroji: „...mes ne profai, kad nusiimtume...“.
