Pasak R.Komžos, tai ne vienintelės oreivių varžybos Alpėse, bet vienintelės, kuriose siekiama kuo toliau nuskristi.
„Varžybos vyksta vadinamosiose dolomitinėse Alpėse. Tai reiškia, kad ten visąlaik yra sniego ir visąlaik gražus oras. Vieną kartą per metus ten renkasi ir oreiviai“, – pasakojo R.Komža.
„Varžybų tikslas – nuskristi kuo toliau. Laikas neribojamas. Kiek turi dujų, kiek jų gali pakelti balionas, tiek ir skrendi. Su mažu balionu ten nenuvažiuosi, nes reikia turėti dujų 7–8 valandų skrydžiui, – tęsė oreivis. – Kiek žinau, tai vienintelės karšto oro balionų varžybos, kurių tikslas nuskristi kuo toliau. Tuo jos ir unikalios. Paraleliai slėnyje vyksta ir precizikos varžybos, kai reikia priskristi kuo arčiau numatyto tikslo, bet tai įprastos varžybos.“
– Kaip atradote šias varžybas? Kas paskatino vykti į jas pirmąkart, prieš ketverius metus?
– Aš visuomet ieškau galimybių tobulėti, naujovių. Bandau atrasti oreivystę iš naujo, atrasti save iš naujo. Pernai balandį vykau skraidyti į Pietų Afriką. Lietuviai ten niekada nebuvo buvę. Buvo įdomu atrasti šį tą naujo. Jie ten sau skraido, o mes apie tai nieko nežinome.
Smalsumo vedamas kasmet bandau atrasti šalį, kur būtų galima nuvykti paskraidyti. Taip ir kitus paskatinu, kelius atveriu. Su Alpėmis buvo panašiai. Tuo metu buvome pasiekę Lietuvos skrydžio į tolį rekordą. Buvome nuskridę nuo Vilniaus beveik iki pat Latvijos sienos – 240 km.
Bet pilotai tokie žmonės – jiems reikia iššūkių. Taip su savo mokiniu žinomu oreiviu Vytautu Samarinu atradome Alpes. Jau pirmąkart, 2007-aisiais, ten įveikėme 276 km.
– Kiek dalyvių ir kokių šalių atstovai varžybose dalyvavo šiemet?
– Italai, vokiečiai, austrai, lenkai, prancūzai, ispanai, britai... Šiemet buvo 30 dalyvių. Neįtikėtinai daug. Paprastai apie dvidešimt būdavo.
Naujokų ten niekas nepriima. Slėnis labai siauras, kalnai arti, aukšti. Ten dalyvauja tik labai patyrę oreiviai, nes sąlygos sudėtingos.
Šiemet pasikviečiau du pilotus, kurie neturi patirties, kad pasimokytų, pasižiūrėtų.
Ir pats ne iškart patekau į varžybas. Važiavau, žiūrėjau, klausiausi, kaip pilotai kalba. Tuo metu dar niekas iš Lietuvos ten nebuvo buvęs. Mes buvome pirmieji, vėliau mūsų pavyzdžiu pasekė ir kitos komandos.
– Kaip sekėsi jums varžybose?
– Nors pirmavau du trečdalius varžybų, nugalėjo vokiečiai, antri taip pat buvo vokiečiai. Aš likau trečias. Alpes mums pavyko perskristi tris kartus.
Įdomu, kad buvau netoli savo svajonės. Mano svajonė – praskristi virš Venecijos ir nusileisti San Marko aikštėje. Nusileidome iki Venecijos centro likus 8–12 km. Nusileidome paskutinėje įmanomoje vietoje, toliau buvo Adrijos jūra.
Svajonės neįgyvendinau, nes sąlygos buvo sudėtingos visomis prasmėmis. Slėny buvo rūkas, žemi debesys ir labai prastas matomumas. Tik likus maždaug 15 minučių iki nusileidimo lagūna atsivėrė, rūkas pusvalandžiui išsisklaidė. Atsivėrė jūra, Venecija. Iki tol viskas buvo uždengta.
– Kuo skrydžiai per Alpes specifiniai?
– Per metus galima atlikti vos 15–20 skrydžių per Alpes. Ir tai tik žiemą. Vasarą niekas neskraido. Kodėl? Nusileidimo vietų beveik nėra, be to, reikia stipraus vėjo.
 |
| Asm.arch.nuotr./Alpės |
Tai labiau iššūkis pilotui nei šiaip pasiskraidymas. Vien papildomos įrangos sąrašą sudaro 70–80 punktų. Signaliniai pistoletai, racijos, įvairūs kiti prietaisai, kurių paprastai nereikia.
Tam, kad patektum į vėjo srautą, kuris neštų per Alpes, dažnai reikia skristi labai aukštai. Maždaug 4–5 km aukštyje. Ten oras retas, todėl dujų sąnaudos yra gana didelės.
Kai oras retesnis, labiau reikia šildyti balioną. Skrydžiui sunaudojame apie 350 litrų dujų. Skrendant slėny tos sąnaudos siektų 70–90 litrų. Šiemet oro sąlygos buvo sudėtingesnės nei ankstesniais metais. Pirmosiomis dienomis vėjo beveik nebuvo. Kai vėjo nėra, niekur nenuskrisi. Vėjo greitis, jei nori perskristi Alpes, turi būti 60–70 km/h. Pūsti turi iš šiaurės, šiaurės vakarų, kad perskridęs Alpes galėtum nusileisti prie Adrijos jūros esančiame Po slėnyje.
– Ar nelaimingi atsitikimai, skraidant virš Alpių, dažni?
– Incidentų dažniausiai kyla tuomet, kai atsitinka kas nors technikai. Aišku, ir dėl piloto klaidos. Kai skrendi per Alpes, tarpinio nusileidimo nepadarysi. Šiemet pirmą kartą teko dalyvauti išgyvenimo treniruotėje – kas būtų, jei nusileistum ant kalno. Leistumeisi prieš pat saulėlydį, tad tikimybė, kad tave kas nors rastų tą patį vakarą, būtų nedidelė.
Toks atvejis yra buvęs. Keturi balionai nusileido ant kalno, tris spėjo nukelti tą patį vakarą, o ketvirtojo įgulai teko nakvoti 20 laipsnių šaltyje. Saulė nusileido ir gelbėtojai nieko negalėjo padaryti. Gal tik po 14 valandų grįžo.
Šiemet nemalonus incidentas nutiko vienam anglų pilotui. Vieno skrydžio metu buvo labai stipri turbulencija. Ji atsiranda dėl staigaus vėjo greičio pasikeitimo kylant. Pavyzdžiui, vėjo greitis 3 km ir 3,5 km aukštyje gali būti atitinkamai 30 km/h ir 70–80 km/h. Savotiškos vėjo žirklės.
Anglų pilotui, pakliuvusiam į labai stiprią turbulenciją, užgeso abu dujų degikliai ir jis ėmė kristi, – sakė R.Komža.Anglų pilotui, pakliuvusiam į labai stiprią turbulenciją, užgeso abu dujų degikliai ir jis ėmė kristi. Tai labai retas ir nemalonus atvejis. Apie 10 minučių jo balionas krito, o jis tuo metu bandė uždegti degiklį. Galiausiai pavyko, bet balionas, kol krito, prarado formą, anga labai sumažėjo, sudegė visa baliono apačia. Viskas baigėsi laimingai, neskaitant apie 10 tūkst. eurų nuostolio.
– Jums incidentų pavyko išvengti?
– Tądien skridau su dar dviem žmonėmis krepšy. Kai tąsyk patekome į oro turbulenciją, prisipažinsiu, pats nesijaučiau labai gerai. Užsidėjau deguonies kaukę, patraukiau kelis kartus, o mano keleivė italė susmuko krepšy.
Skrendant oro balionu, krepšys visuomet yra stabilus, kad ir koks greitis. Tačiau kai patenkama į turbulencijos zoną ir oro srovės pradeda draskyti balioną, krepšys ima svyruoti maždaug 3 metrų amplitude.
Italė išnaudojo kone visą deguonį, toliau turėjome skristi labai žemai, maždaug 3 km aukštyje, nes kylant jai vėl pasidarydavo bloga. 80 km spinduliu nuo tos vietos, kur buvome, nebuvo jokios galimybės nusileisti.
– Kas jūsų pakeleiviai, pavyzdžiui, minėtoji italė? Turistai?
– Tokių skrydžių metu paprastai neskrendi vienas. Vienam gal ir nelabai įdomu, juolab kad visada yra norinčių skristi kartu. Vieno skrydžio per Alpes savikaina yra 3 500–4 000 litų. Vienam skristi – gan brangus malonumas. Nesakau, kad norisi užsidirbti, tiesiog suteikti galimybę ir kitiems pajusti tą įspūdį.
Beje, šiemet buvo naujovė – prietaisai, vadinamieji logeriai, žymintys ir įrašantys skridimo trajektoriją nuo pat starto iki nusileidimo. Rodo laiką, vietą, greitį, aukštį, kitus duomenis. Teisėjai ir žiūrovai dideliame ekrane galėjo tiesiogiai stebėti skrydžius. Ar buvo daug žiūrovų? Toblachas – slidinėjimo kurortas, ten visuomet labai daug žmonių.
