Prezidentas Lietuvos žmonėms 2016-aisiais linki susiklausymo, sėkmės ir pažangos visose gyvenimo srityse, taip pat didesnės pagarbos vieni kitiems, kad tuo pačiu būtų stiprinama mūsų valstybė.
– Gerbiamas Prezidente, o kaip gyvenate šiais, besibaigiančiais 2015-aisias?
– Turiu gerai gyventi, turiu laimėti kovą. Jaunystėje, nuolat dalyvaudamas varžybose, kurias tai laimėdavau, tai pralaimėdavau, visada buvau kovingos dvasios, nusiteikęs, kad treniruojuosi tam, jog laimėčiau. Toks buvo mano tikslas.
Padedant gydytojams, mano pasirengimas vyksta taip, jog laimėčiau. Jeigu nepavyks, – tai normalu. Kiekvienas sportininkas tą priima, išreikšdamas pagarbą nugalėtojui ir stengiasi dirbti toliau, kad ta pergale galėtų pats pasidžiaugti.
Negaliu sakyti, kad dabar aktyviai dirbu, nes gydytojai tą daryti dar nelabai leidžia. Bet pamažu pradedu judėti. Ko labiausiai laukiau? Tai pirmo šuolio į baseiną.
– Tą šuolį jau padarėte, koks jausmas?
– Taip, tą šuolį atlikau. Pajutau, kad, kaip ir anksčiau, per savaitę plaukiosiu po du tris kartus. Kai šokau į baseiną, buvo netikrumo jausmas: o kas bus, jei neturėsiu jėgų įveikti tuos metrus.
Tačiau įveikiau 25 m atkarpą, po to dar vieną, žiūriu, kad aš vis dar esu vandens paviršiuje: nesiekiu dugno ir neskęstu.
Man tai labai pakėlė nuotaiką, atsirado didelis entuziazmas, kuris, pasirodo, yra nežlugęs. Jeigu laimėsiu derybas su gydytojais, tempsiu tol, kol jėgos leis.
– Tačiau baseino malonumas buvo labai trumpas. Kodėl?
– Taip, po savaitės gydytojai liepė sustoti, nes nori pasižiūrėti, kokie bus rezultatai. Turiu vilties, kad gydytojai, atlikę pagrindinius patikrinimus, leis man pasidžiaugti ta vienintele sporto šaka, kadangi visos kitos jau būtų sunkiai prieinamos mano amžiui.
O vandenyje dar išsilaikysiu, baseinas man suteiks jėgų ir sveikatos. Išsamus sveikatos patikrinimas vyks Santariškėse vasario viduryje ir tikiuosi, kad po jo gydytojai pasirašys dekretą, leidžiantį man vėl normaliai gyventi, sportuoti ir džiaugti gyvenimu.
– Ar jums nereikėtų mažinti darbo krūvio?
– Turiu pripažinti, kad fiziškai neįmanoma patenkinti visų kviečiančiųjų dalyvauti įvairiuose renginiuose, šventėse, lūkesčių.
Laiškai plūsta su įvairiomis problemomis ir prašymais. Atsirenkame pagal mūsų pajėgumą, ką galime atlikti. Korespondenciją daugiau tvarko mano padėjėja Božena, kol darbe būnu kiekvieną dieną po 2-3 val., į telefono skambučius atsakau pats ir kalbu.
Krūvis gan didelis, tačiau pagal mano sveikatos stovį. Nepabloginus padėties, jį buvome priversti labai sumažinti.
– Įspūdingai Lietuvą apjuosė ponios Almos Adamkienės puoselėtas Kalėdų karavanas, ką galite apie jį pasakyti?
– Kalėdų karavanu labai džiaugiuosi, be galo buvo miela širdžiai. Svarbiausia, jog Almos pradėtas darbas Lietuvoje, jai pasitraukus iš tolesnio vadovavimo Labdaros ir paramos fondui, pateko ne į kieno kito, o į Lietuvos tautinio olimpinio komiteto rankas.
Man tai moralinis pasitenkinimas, jog karavanas neištrūko iš sporto žmonių rato. Nors Alma ir nebuvo aktyvi sportininkė, bet mane labai palaikė, kai aktyviai sportavau, ji suvaidino didelį vaidmenį mano sportiniame gyvenime.
Šiemetinis Kalėdų karavanas mokykloms buvo ypatingai dosnus, spaudoje skaičiau, kad netgi rekordinis, tiek daug dovanų buvo surinkta vaikams.
Valio ir linkiu sėkmės toliau! Tikiu, kad ta tradicija, kurią Lietuvoje pirmoji pradėjo puoselėti Alma, gyvuos dar ilgai daug metų.
– Nesenai pristatyta ir antroji filmo apie jus dalis. Kaip vertinate šį kūrinį?
– Pats su įdomumu jį žiūrėjau, galiu tik padėkoti filmo kūrėjams. Nesutramdžiau ašarų, kai kalbėjau apie Apgirdą Mykolą Brazauską. Galima vertinti žmogaus atliktus darbus, padarytas klaidas ir pastangas Lietuvos valstybės grįžimui bei jos interesų gynimą.
Vertinu žmogų už tai, ką jis padarė gero ir stengiuosi, nesakyčiau, kad atleisti, bet bandau rasti tam tikrų palengvinančių, pateisinančių sąlygų, kai buvo padarytas vienas, kitas, o gal ir daugiau padaryta sprendimų, kurie gal ir nepasitarnavo Lietuvos interesams. Tai yra žmogiška ir, kaip ten bebūtų, galvoju, kad Algirdui Mykolui Brazauskui reikia išreikšti ir padėką bei pagarbą už tai, jog savo gyvenimo pabaigoje jis Lietuvai tikrai stengėsi padaryti viską, ką geriausiai.
– Jautrūs buvo ir kadrai, kai filmo režisierius jus pakvietė pavaikščioti po savo vaikystės stadioną.
– Man ir pačiam buvo jautru, nes tame stadione sportavau. Filme dar daug kas nepanaudota, liko gal dvigubai ir netgi daugiau medžiagos, kurią buvo galima panaudoti vietoje kai kurių kitų vietų. Tačiau sprendžiau ne aš, o tie, kurie tą filmą kūrė.
Tiesa, tos dvi dalys lietė daugiau mano asmeninį gyvenimą, o ne visuomeninių pareigų atlikimą.
Dabar esu labai kalbinamas, kad reikėtų padaryti dar trečią, atskirą dalį, kurioje figūruotų grynai oficialios valstybinės pareigos, kad tai būtų savotiškas dokumentas ateičiai.
– Kaip vertinate Lietuvos sportininkų 2015-uosius metus?
– Lietuvos sporto bendrosios kartelės nenuleisčiau. Kai kuriose sporto šakose atletai pasirodė tikrai gerai, bet kai kuriose rezultatais ir nedžiugino. Besirengiant Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms, ypač stengiamasi, kad mūsų sportininkai joms pasirengtų kuo geriau.
Olimpinius normatyvus jau įvykdė daug mūsų sportininkų, jų bus dar daugiau ir neabejoju, jog bus įvykdytas Lietuvos tautinis olimpinis komiteto siekis Rio olimpiadoje matyti 70 mūsų atletų. Lietuvos sportininkai, manau, progresuoja ir tuo reikia tik džiaugtis.
– Ko iš Lietuvos sportininkų tikitės per Rio de Žaneiro olimpines žaidynes?
– Drįstu sakyti, kad šios olimpinės žaidynės mūsų olimpiečiams bus pačios sėkmingiausios iš visų kitų anksčiau vykusių, ir jie į Lietuvą parveš daugiausia įvairių spalvų medalių.
Būtų sunku apžvelgti atskiras sporto šakas ir prognozuoti, ką sportininkai pasieks, nes pats aktyviai nedalyvauju sportiniame gyvenime ir nebūnu tarp Lietuvos tautinio olimpinio komiteto žmonių, svarstančių ir žinančių sportininkų galimybes.
Tikiuosi, kad nudžiugins mūsų plaukikai. Negaliu teigti, kad aukso medalius iškovos krepšininkai, bet viliuosi, jog jie pateks į penketuką.
Turėtų nudžiuginti mūsų penkiakovininkės su Laura Asadauskaite priešakyje, linkiu kuo greičiau atsigauti ir gerą sportinę formą įgyti buriuotojai Gintarei Scheidt.
– Kokia nuotaika pasitinkate 2016-uosius?
– Mano nuotaika gera, viltingai žiūriu į savo asmeninį laimėjimą, kad vėl galėčiau normaliai pradėti gyventi taip, kaip ir visi kiti.
