Tada komentatorius visas varžybas komentuodavo tik iš įvykio vietos: apie dabar daugelio mūsų šalies TV kanalų įprastą praktiką, kad komentatorius mato ekrane tą patį, kas rodoma ir TV žiūrovams, nebūdavo net kalbos...
– Jūsų balsas pažįstamas daugeliui sporto mėgėjų. O kaip pats atsidūrėte prie mikrofono?
– Pats sportavau, buvau neblogas fechtuotojas, tris kartus esu tapęs Lietuvos čempionu, tuometės Sąjungos varžybose esu patekęs į pusfinalius. Tad sportu domėjausi, o pirmąsias fotografijas iš varžybų „Sporte“ išspausdinau, rodos, 1954 metais. Kiek vėliau futbolininkai paprašė manęs pabūti pranešėju stadione. Dabartiniame „Žalgirio“ stadione, kuris tada vadintas „Spartaku“, per rungtynes reikėdavo ir komandas pristatyti, ir kitą informaciją pateikti. Ir jau tada vyko savotiškos kalbos švarinimo akcijos, todėl reikėjo gerai lietuviškai kalbančio žmogaus. Kiek vėliau mane pakvietė boksininkai, taip ir pripratau prie mikrofono. Netrukus Antanas Grigelis ir Algis Matulevičius pakvietė pagelbėti rengiant vakarines sporto žinias, kurias transliuodavo Lietuvos radijas. Tuo metu dar buvau studentas.
– O pirmosios transliacijos?
– 1960 metais pirmą kartą transliavome varžybas iš Rygos, o pirma mano savarankiška komandiruotė buvo 1960 metais į Minską, kur žaidė Vilniaus ir Minsko futbolininkai. Tame stadione komentatoriams buvo numatytos dvi darbo vietos, bet jos tą kartą buvo užimtos: vienoje dirbo Baltarusijos televizijos komentatorius, iš antrosios varžybos buvo komentuojamos tuometei centrinei televizijai. Man pastatė tokią laikiną būdelę. Ji buvo be stogo, o rungtynių metu pradėjo lyti. Maža to, stiklai aprasojo, vos vos juos sugebėjau atstumti gal per porą pirštų. Žodžiu, pirmas blynas buvo tikras išbandymas. Be to, po rungtynių manęs niekas iš tos būdelės neišleido, kol prisišaukiau techninį personalą, Vilniaus futbolininkų komanda jau buvo išvažiavusi namo... Pasiguosti galiu tik tuo, kad tas rungtynes vilniečiai laimėjo 1:0, o Stasio Ramelio pelnytas įvartis turbūt yra vienas gražiausių Lietuvos futbolo istorijoje.
– Į varžybas vykdavote su komandomis. Turbūt ir su žaidėjais, ir su treneriais puikiai sutardavote?
– Manau, sportininkai ir tada, ir dabar yra panašūs – prieš pat svarbiausias rungtynes jų geriau netrukdyti. Todėl savotiškus namų darbus stengdavomės atlikti anksčiau – bendrauti su sportininkais ir treneriais laiko rasdavome anksčiau. Apie kiekvieną sporto šaką, apie sportininkus kaupdavome savotišką dosjė, aš turėdavau užrašų knygelę, panašią į telefonų knygą, joje prie kiekvienos pavardės reikėdavo informacijos. Kompiuterių ar gūglų tada neturėdavome.
– O kaip dalydavotės sporto šakomis su kolegomis?
– Kiekvienas turėjome savotišką specializaciją. Man teko futbolas, rankinis, kažkiek krepšinio, ledo ritulys – kol jis buvo gyvas Lietuvoje. Krepšinio komentatoriaus idealu vadinčiau Petrą Buzelį, jį bandė vytis Vladas Janiūnas. Pamenu, kaip Vladas dalyvavo konkurse: jis juk treneris, treniravo Valdemarą Chomičių, tikrai puikiai išmano krepšinį. Bet dėl lietuvių kalbos buvo bėdų. Vis dėlto mes pasirinkome jį, pažadėjau televizijos vadovams, kad per porą mėnesių jį pamokysime. Pats Vladas savarankiškai su aktore padirbėjo ir pirmą kartą sėdo prie mikrofono būdamas beveik profesionalas. Už tai labai gerbiu šį žmogų. O dabartiniai komentatoriai tegul neįsižeidžia: man atrodo, kad jie stengiasi per mažai. Reikia mokytis, reikia gilintis, reikia pastebėti savo klaidas... Dabar atrodo, kad krepšinio komentatorius gali būti vos ne kiekvienas buhalteris.
Mums kadaise aiškino, kad TV transliacijų auditoriją galima suskirstyti į tris grupes. Pirmoji – tie, kuriems nesvarbu, kas ir ką komentuoja. Svarbiausia, kad laimėtų mėgstama komanda. Antra – tie, kurie domisi sportu, kurie išmano sporto šakos niuansus, kuriems reikia įdomios informacijos. Ir trečia – konkrečios sporto šakos profesionalai, kurie dažnai žino daugiau už komentatorių. Tad orientuotis reikėtų į tą antrąją grupę. Bet už tuos žiūrovus komentatorius turi būti visa galva daugiau išprusęs...
Man atrodo, jaunimas dabar kiek pritingi. Jeigu tu tik ateisi, atsisėsi prie mikrofono ir paskui lauksi honoraro, nieko gero nebus. Reikia daug dirbti. Galbūt tai ne jų kaltė – juk sporto žurnalistų dabar neberuošia, komentatoriais tampa savamoksliai, bet pažangos nematau. O stengiuosi žiūrėti beveik visus kanalus, kuriais transliuojamos sporto varžybos. Man patinka Vaidas Čeponis – jis stengiasi įžvelgti giliau, ne vien konstatuoti tai, kas vyksta aikštėje.
Juk ir mes kadaise su kalbininkais daug diskutavome. Mano dėka atsirado „gyvatvorės“ terminas, nors futbolininkai jo nenorėjo priimti. Dabar girdžiu labai daug štampų, standartinių ir neįdomių frazių. Pamenu vieną gerą posakį: radijo transliacijos klausytojas turi matyti vaizdą, o televizijos transliacijos žiūrovas turi girdėti, ką komentatorius kalba. Tokio tikslo ir siekdavau. – sakė Aleksandro Krukausko premijos laureatas.
Už gyvenimą, skirtą sporto žurnalistikai, Aleksandro Krukausko premija apdovanotas V.Mundrys juokavo, kad šie metai – unikalūs. Pasirodo, laureatais tapo du bendraklasiai ir bendravardžiai. Virgilijus Noreika, su kuriuo Virgilijus Mundrys drauge mokėsi nuo ketvirto mokyklos skyriaus, šiemet buvo įvertintas už nuopelnus scenoje. Dviejų Virgilijų duetas ne sykį mokyklos laikais yra drauge dainavęs. O štai V.Mundrys antradienį gavo garbingą įvertinimą už ilgametį darbą prie mikrofono per sporto transliacijas.
