Kas tai per velnias?
Keistai skambantis sporto pavadinimas iš tiesų atspindi paties žaidimo esmę. Prieš gerą dešimtmetį Lietuvoje mėgėjiškai pradėto sporto taisyklės labai panašios į golfą, tačiau pataikyti į „taikinį“ šiame žaidime reikia disku, o ne golfo kamuoliuku. Neįprastas ir pats taikinys, jį galima pavadinti „krepšiu su geležinėmis grandinėmis“. Žaidėjų pagrindinis uždavinys – pataikyti diską į krepšį iš kuo mažiau metimų, o atstumai iki krepšių būna patys įvairiausi, neretai net su kliūtimis – kalniuku ar vandens telkiniu.
Žaidimą dažniausiai sudaro ne vienas etapas, sumėtę į vieną taikinį žaidėjai pereina prie kitos distancijos, kiek jų bus priklauso nuo vietos ir infrastruktūros. Žaidžiant fiksuojami visi žaidėjų metimai ir nugalėtojų laikomas tas, kuris po paskutinio etapo jų yra atlikęs mažiausiai.
Pasikeitę planai
Paklaustas, kaip prieš gerą dešimtmetį pats atrado šį neįprastą sportą, D.Gricius neslepia, kad tai įvyko iš pažiūros atsitiktinai. Tuo metu vyras aktyviai domėjosi disko sportu, su bičiuliais žaisdavo vadinamąjį „ultimate“, kažkuo primenantį amerikietišką futbolą, tik žaidžiama su disku ir vengiant kontaktų su kitais žaidėjais.
Kartą Gricių šeima išsiruošė atostogauti, tačiau nenumatytai turėjo keisti krypties planus. „Pažiūrėję orų prognozes pamatėme, kad ten, kur planavome, praneša ištisą liūčių savaitę. Keista, bet Suomijoje tuo metu prognozavo 27 laipsnius šilumos, taigi nusprendėme skirsti ten“, – prisiminė pašnekovas. Jungtinėse Amerikos Valstijose užgimęs sportas tuo metu buvo ir dabar tebėra itin populiarus Suomijoje. D.Gricius pasakojo, kad ten – kone kiekvienoje gyvenvietėje, kur tik nuvyksi, gali rasti diskgolfo aikštelę. Taip atostogaujant ir kilo susidomėjimas šiuo sportu – pamėgino, patiko ir „užsikabino“.
Atostogaujant ir kilo susidomėjimas šiuo sportu – pamėgino, patiko ir „užsikabino“.
Lietuvoje tuo metu jau buvo labai mažyčių šio sporto užuomazgų. D.Gricius prisiminė, kad 2000 m. Lietuvos kūno kultūros mokytojus aplankę skriejančio disko entuziastai iš Švedijos, kurie pristatė įvairius su skriejančiu disku susijusius sportus. Po kiek laiko, anot pašnekovo, vieno iš entuziastų, Andriaus Navicko, sodyboje Zarasuose atsirado pirmasis diskgolfo parkas Lietuvoje. Sostinėje šio sporto infrastruktūra atsirado tik po penkmečio, dar šiandien diskgolfo parkus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų – jų yra 4.
Intensyviau skleisti žinią apie šį sportą Lietuvoje pradėta nuo 2004–2005 m. Pradėtas rengti Lietuvos čempionatas, o D.Gricius su pažįstamais iš gretimų šalių pradėjo inicijuoti ir Baltijos taurę, kuri dabar vyksta jau devynerius metus. „Lietuvoje iš tiesų po truputį juda reikalai, tačiau negali palyginti su Estija, kurioje šis sportas prigijo labai smarkiai“, – pastebi pašnekovas.
„Galime lyginti labai paprastai. Prieš penkerius metus Lietuvoje ir Estijoje diskgolfo parkų buvo vienodai – po kelis. Šiandien Lietuvoje yra keturi, Estijoje – per šimtą“, – pastebėjo nuo šešerių metų su diskgolfu pažindintas D.Griciaus sūnus Pranciškus, tarp Lietuvos diskgolfo entuziastų besirikiuojantis trečioje vietoje.
Prieš penkerius metus Lietuvoje ir Estijoje diskgolfo parkų buvo vienodai – po kelis. Šiandien Lietuvoje yra keturi, Estijoje – per šimtą.
Įsimintinas pasiekimas
D.Gricius besišypsodamas pripažįsta, kad sūnus jį šiame sporte jau pranoko. Visi trys Griciai patenka į geriausiai Lietuvoje žaidžiančių penketuką, vyresnysis Gabrielius – pirmasis, jaunėlis – trečias, o tėtis tenkinasi penktąja vieta.
Paklaustas ar lietuviai pajėgūs varžytis tarptautiniu mastu, pašnekovas ne tik atsako, kad taip, bet džiaugiasi ir vieninteliu lietuvių pasiekimu Europos čempionate, kuris priklauso Gabrieliui – trečioji vieta varžybose iki 19 m. Tiesa, D. Gricius priduria, kad jų trijulė yra dalyvavo 4 Europos čempionatuose nuo 2010-ųjų metų (jie vyksta kas dvejus metus).
Lietuvių, pasak pašnekovo, net ir neturinčių daug sąlygų treniruotis, nereikėtų taip nuvertinti. D. Gricius prisiminė, kaip smarkiai buvo nustebinti suomis ir belgas, kai Gabrielius iškovojo trečią vietą. Tada jie klausė, kur jis treniruojasi. Jis sako – pievoje, nes parkas tik už 170 km“, – juokėsi Darius.
„Šis sportas itin žavus tuo, kad tarp stiprių mėgėjų ir jau profesionalų, gyvenančių iš to, nėra tokio didelio atotrūkio. Štai neseniai buvo varžybos Estijoje, į jas atvažiavo šiuo metu geriausias pasaulio žaidėjas, man net teko žaisti su juo vienoje grupėje. Juk tai tikrai labai smagu“, – kalbėjo D.Gricius.
Kilnus sportas
Pasakodamas apie savo hobį D.Gricius pabrėžė, kad diskgolfas iš tiesų išskirtinis sportas. „Jis skatina pagarbą, savotiškai ugdo vertybes“, – tikino pašnekovas. Ir tam jis turėjo pavydžių. „Diskgolfe teisėjų iš tiesų nebūna. Teisėjai yra patys žaidėjai. Visi rimtų turnyrų žaidėjai turi būti išlaikę taisyklių testą, nes būtent jie sprendžia situacijas. Jei įvyksta kokia ginčytina situacija, sprendimas priimamas žaidžiančių žaidėjų balsavimu, todėl turi ir mokėti taisykles, ir būti sąžiningas“, – aiškino pašnekovas.
Galiausiai, pasakojo diskgolfo entuziastas, yra tokia taisyklė, kuri išbando, sakykim, sąžiningumą. „Jei varžovo diskas nuskrieja kur nors toli, kur jo nematyti, jam surasti skiriamos trys minutės, tačiau ieškoti privalo ir visi oponentai. Ir jie, nors ir žinodami, kad nerasti būtų naudinga – juk oponentas gaus baudos taškų, ieško kartu su juo. Ir ieško sąžiningai“, – neabejojo D.Gricius.
Tikrasis sportas visiems
D. Gricius ir sūnus vieningai tikino, kad diskgolfą gali žaisti bene kiekvienas. „Aišku profesionalai treniruojasi dažnai, galbūt net kasdien. Jau dabar suprantama, kad tam reikalingas ir fizinis pasirengimas, tačiau kalbėsime apie mėgėjus – tai labai lankstus sportas“, – neabejojo pašnekovas.
„Tai įrodo ir varžybos, kuriose būna daugybė grupių – moterų, vyrų, vaikų. Nuo 10–12 m. iki daugiau nei 80 m. Ir visose būna dalyvių“, – tikino Gabrielius.
„Šiam sportui, jei kalbame apie veiklą ar pramogą, beveik nieko nereikia. Gali įsigyti diskų rinkinį, kuris kainuoja 30 Eur, ir už juos pramogauti kelerius metus. Dabar parke prie „Ozo“ yra pastatyti krepšiai, į juos bet kas bet kada gali mėtyti“, – kalbėjo Pranciškus.
Paklausus apie aprangą, D.Gricius tikino, kad iš esmės griežto kodo nėra. „Jei kalbame apie varžybas, tai jau atsiranda. Apranga labai panaši į golfo, tačiau čia – labiau etiketo dalykas. Taisyklėse parašyta, kad negali dalyvauti varžybose su marškinėliais be rankovių, tradiciškai renkamasi polo. Bet jei kalbame apie mėgėjus, svarbiausia, kad būtų patogu. Sakyčiau, svarbiausia avalynė, nes einant nuo vieno krepšio iki kito gali tekti įveikti ne vieną kilometrą, o jei jau užsiimant rimčiau – net kokį dešimtį“, – pasakojo pašnekovas.
Tikslas – populiarinti ir plėsti
Populiarinant šį sportą, vienas svarbiausių uždavinių – įrengti kuo daugiau laisvai prieinamos infrastruktūros. Šiuo metu vilniečiai gali išmėginti šį sportą „Ozo“ parke ir Pavilnių regioniniame parke, Pūčkoriuose. Pasak D.Griciaus, norima, kad diskgolfas pasiektų ir Kauną bei kitus didesnius miestus. „Kalbame su miestų valdžiomis, bandome rasti sprendimų. Vilnius, panašu, tam yra atviras, todėl, manau, netrukus bent vienas parkas dar turėtų atsirasti“, – vylėsi pašnekovas.
Aš siūlau mesti stereotipus į šalį. Išdrįsti dalyvauti, beje, labai dažnai žmonės nustebina patys save.
Ne ką mažiau svarbus dalykas, anot Dariaus, ir visuomenės informavimas, kvietimas, įtraukimas. „Stengiamės, kad turnyrų, kurie įtrauktų žmones, būtų kuo daugiau. Vienas iš tokių šiemet pirmą kartą sumanyta Lietuvos taurė, kuri vyks per kelis etapus. Jos startas Vilniuje, Pūčkoriuose – balandžio 8 dieną. Aš pastebiu, kad lietuviai į turnyrus žiūri labai rimtai. Jei jau turnyras, tai jame gali dalyvauti tik labai pažengę, baisu, nedrąsu. Aš siūlau mesti stereotipus į šalį. Išdrįsti dalyvauti, beje, labai dažnai žmonės nustebina patys save“, – tikino pašnekovas.
Galiausiai, Darius siūlė į tai pasižiūrėti ir kaip į laisvalaikio praleidimo būdą, pabuvimą su šeima, draugais: „Štai, man atrodo, kad žaisdamas diskgolfą nepraradau ryšio su sūnumis. Mūsų laisvalaikis dažniausiai kartu, turime apie ką pakalbėti, padiskutuoti.“
