Jei šie vyrai susėstų prie stalo, kiekvienas galėtų papasakoti daug istorijų iš įvairių savo sportinės karjeros etapų.
Kęstutis Šeštokas yra tarsi žiedų valdovas, savo kolekcijoje turintis 7 LKL čempiono žiedus, laimėtus su Kauno „Žalgiriu“ ir Vilniaus „Rytu“, du Latvijos ir Kipro čempionų aukso medalius, o taip pat Eurolygos čempionų titulą, su Kauno klubu iškovotą 1999 metais.
Rolandas Džiaukštas yra sužaidęs 40 rungtynių Lietuvos futbolo rinktinėje, o tarp įsimintinų mačų yra ir 2006-ųjų lygiosios 1:1 su Italija, kai jis vaikėsi Filippo Inzaghi, tais pačiais metais su bendražygiais laimėjusį pasaulio futbolo čempionatą.
Per karjerą penkių užsienio šalių klubams atstovavęs Gintas Galkauskas su Lietuvos rankinio rinktine varžėsi pasaulio ir Europos pirmenybėse, į kurias nuo to laiko lietuviai svajoja vėl patekti daugiau nei du dešimtmečius.
Yra ir dar viena sritis, kurioje jie jaučiasi stiprūs, nes dirba jau daug metų.
Baigę sportinę karjerą šie vyrai visa jėga pasinėrė į kaimo turizmą, įkūrę jį savo sodybose. Visi bando išlaikyti verslus ir jiems itin nepalankiu pandemijos metu.
Futbolininkas mąsto keisti sodybos kryptį
R.Džiaukštas futbolą pradėjo žaisti Vilniuje, bet nuo mažų dienų itin gerai jautėsi kaime, leisdamas vasaras pas senelius, kaip dauguma bendraamžių.
„Visa tai įaugo į kraują – mane visada traukė gamta, – prisiminė R.Džiaukštas. – Rungtyniaujant Rusijoje gimė svajonė sukurti kaimo turizmo sodybą prie ežero. Iškart pasigavau šią mintį.“
Kaliningrado „Baltika“, Ramenskojės „Saturn“ ir Maskvos „Torpedo“ klubuose žaidęs gynėjas dar nebuvo baigęs sportinės karjeros, kai įsigijo sklypą su aiškiu tikslu – pastatyti kaimo turizmo sodybą.
„Kūrėme viską nuo pradžių, pastatėme kelis namukus su mintimi rengti didesnės apimties renginius“, – pasakojo 42 metų R.Džiaukštas ir po karjeros pabaigos likęs futbole – dirbo Vilniaus „Žalgirio“ trenerių štabe, o šiuo metu eina Lietuvos jaunimo rinktinės trenerio Donato Vencevičiaus asistento pareigas.
Nuo 2009 metų „Gilužio“ sodyba prie tokio pat pavadinimo ežero Molėtų rajone tapo šeimų ir įmonių švenčių vieta.
R.Džiaukštas verslu rūpinasi su žmona Simona, o kartais pasitelkia į pagalbą ir tėvus.
„Šiame versle labai svarbus sezoniškumas, nes daug dirbame 3-4 vasaros mėnesius, o kitus mėnesius sodyba „žiemoja“, – pasakojo buvęs futbolininkas. – Vasaromis eidavosi neblogai, nors esame per 70 kilometrų nuo Vilniaus – šiais laikais ir toks atstumas dažnai vertinamas kaip tolimas.“
Per daugiau dešimt metų kaimo turizme R.Džiaukštas gerai pažino šio verslo pliusus ir minusus.
„Tai virto priklausomybe ir kasdienybe. Kelias dienas per savaitę tenka žolę pjauti, tvarkyti aplinką, negali apleisti, nes ir klientai vis reiklesni – reikia vis gerinti sąlygas ir skirti tam nemažai laiko. Tikrai yra pelningesnių verslų“, – šyptelėjo R.Džiaukštas.
Jam patinka susipažinti su naujais žmonėmis, bendrauti su svečiais, bet neslepia, kad per įtemptus darbo savaitgalius, kai reikia tartis ir kalbėtis su daug žmonių, išeikvoja daug energijos. O tarp renginių ilsėtis nėra kada.
Tiesa, šią vasarą viskas yra kitaip.
„Gilužio“ sodyboje šiais metais dėl pandemijos dar nebuvo nė vienos didelės šventės.
„Pandemija paveikė labai smarkiai – net dabar vis dar atšaukia vestuves arba prašo nukelti į kitus metus. Mes tas problemas suprantame – dalis svečių turėtų atvykti iš užsienio, o tai šiuo metu yra sunkiai įvykdoma, tad tariamės ir ieškome sprendimų“, – pasakojo R.Džiaukštas.
Anksčiau jo sodyboje yra lankę ir „Žalgirio“ žaidėjai – pavieniui, o kartą ir visa komanda, kai vilniečiai siekė tvirčiau sulipdyti kolektyvą prieš atsakingas tarptautinės rungtynes. Čia būta ir ne vieno trenerių pasitarimo.
„Gilužio“ sodybos pagrindiniame name gali apsistoti pusšimtis žmonių, tačiau pastaruoju metu po truputį R.Džiaukšto mintyse sukasi planas kiek pakeisti sodybos kryptį.
„Siekiant išgyventi mums reikia stambesnių renginių, bet norėtume persiorientuoti į mažesnius renginius, – sakė buvęs Lietuvos futbolo rinktinės gynėjas. – Girdžiu, kad šiuo metu Molėtų rajone mažesnės sodybos, priimančios mažesnį klientų skaičių, laikosi visai neblogai.
Ateityje ir mes planuojame plėstis šeimų poilsiui. Dabar mūsų sodybos infrastruktūra labiau pritaikyta didesniems renginiams, tad aplinką reikėtų pertvarkyti, pastatyti mažesnių namukų.
Tik statybų kainos dabar – kosminės. Ir taip, ir kitaip žiūrime, bet nepanašu, kad atsipirktų, nes reikėtų pastovaus užimtumo.
Tie planai lieka – ir dabar savaitgaliais sulaukiame šeimų, kurios pagiria sodybą. Vadinasi, esame joms patrauklūs. O ir patys norėtume sukti į ramesnį verslą.“
Kol klientų antplūdžio nėra, R.Džiaukštas stengiasi išnaudoti laisvesnį laiką kitiems dalykams.
Futbolo treneris gali daugiau laiko skirti savo diplominiam darbui siekiant „Pro A“, jam taip pat brangus laikas, kurį gali praleisti su vaikais.
„Turbūt didžiausias pandemijos pliusas mums yra toks, kad nuo karantino paskelbimo pradžios su vaikais gyvename gamtoje, – sakė R.Džiaukštas. – Vaikai gali augti gamtos apsuptyje, susipažinti su užklystančiais žvėreliais.
Kaip aš nuo vaikystės daug laiko praleisdavau gamtoje, taip dabar vaikai seka mano pėdomis.“
Buvęs čempionas tapo vestuvių žinovu
Be kitų sportininkų, R.Džiaukšto sodyboje yra viešėjęs ir Kęstutis Šeštokas, pats valdantis kaimo turizmo sodybą „Pas Šeštoką.“
K.Šeštokas dar rungtyniavo Vilniaus „Ryte“, kai 2002 m. su žmona pradėjo galvoti, kaip galima būtų panaudoti uošvienės motinos žemę Molėtų rajone prie Virintų ežero.
„Iš pradžių rekonstravo gyvenimui jau nebetikusį namelį, – prisiminė dabar 44 metų sodybos šeimininkas. – Pagalvojome, ką dar galima padaryti. Tada ant senų pamatų pastatėme dar vieną namą. Tada pirtelę.
Taip metai po metų ir prasidėjo.“
K.Šeštoko uošvis prižiūrėjo statybas, kol jis pats dar žaidė Latvijoje, Ukrainoje, Kipre, Kanarų salose, Estijoje.
Iš pradžių pastatę pavienius namus, Šeštokai nusprendė pastatyti ir salę. Iš pradžių – 80 kv. m, o įsitikinę, kad šventėms tokia per maža, prilipdė priestatą ir praplėtė iki 130 kv. m.
K.Šeštoko žmona Diana sprendžia visų renginių organizacinius klausimus, rengia sutartis ir bendrauja su klientais, o buvęs krepšininkas imasi kitų darbų.
„Aš atsakingas už ūkinę veiklą“, – apibūdino K.Šeštokas, padedantis jauniesiems susinešti daiktus, alaus statines, o taip pat perstatantis baldus ar užkuriantis pirtį pagal poreikį.
„Būna, kad per savaitgalį priimdavome ir dvejas vestuves. Vieni išvažiuoja, o po keturių valandų jau kiti atvažiuoja. Turime ir pagalbininkų, bet vis tiek reikia suktis greitai“, – pasakojo K.Šeštokas.
Sodyba „Pas Šeštoką“ orientuota į didelius renginius, o tai dažniausiai būna vestuvės.
Didžioje Britanijoje ir Skandinavijos šalyse gyvenantys ar dirbantys lietuviai dažnai renkasi erdvią sodybą savo šventėms, nes Šeštokai gali priimti iki 80 žmonių. Anot šeimininko, užsienyje gyvenantys puikiai žino, kad Lietuvoje vestuves surengti ne tik paprasčiau, bet ir pigiau.
„Kai kartą vienas lietuvę vedęs airis man pasakė, kiek kainuoja vestuvės ten, man akys ant kaktos iššoko. Ten brangu, kad net svečiai turi susimokėti už gėrimus, – kalbėjo K.Šeštokas. – O pas mus patinka ir užsieniečiams. Pirkti nieko nebereikia, jiems patinka graži lietuviška gamta.“
Per daug metų vestuvių versle Šeštokai yra prisižiūrėję visko – nuo gražiausių švenčių iki muštynių, sukeltų padauginus alkoholio.
Kita vertus, K.Šeštokas pastebėjo, kad pastaraisiais metais vis dažniau vestuvės būna blaivios.
„Praėjusiais metais net kelios vestuvės buvo tokios – jaunieji pareikalavo, kad alkoholio nebūtų. Tai nebent kai kurie svečiai slapta atsivežė, – dėstė K.Šeštokas. – Mums tai tokios vestuvės labai gerai. Buvo, kad net staltiesių po pirmosios dienos nereikėjo keisti.“
Karantinas sustabdė K.Šeštoko verslą, tad jis vis dažniau pats leidžia laiką sau mėgstamu būdu su meškere rankose, nes klientų nebuvo kelis mėnesius.
Įprastai kaimo turizmo, o kartu ir švenčių, sezonas prasidėdavo balandį ir baigdavosi spalį, o dabar tik šį savaitgalį sodyba sulaukė didelės svečių grupės.
Nors ji buvo mažesnė – iš pradžių laukta 60 žmonių, o paskui skaičius sumažintas iki 40, šeimininkams spėjant, jog galbūt dėl pandemijos vyresnieji susilaiko nuo masinių švenčių.
„Užsienyje gyvenantys lietuviai nukelia į kitus metus. Jau septyni renginiai nukeliavo į 2021“, – suskaičiavo K.Šeštokas.
Jis tikisi sulaukti valstybės skiriamos finansinės kompensacijos, bet nėra tikras, kad pavyks. „Tas pats ir kitose šalyse. Pažįstamas turi bazę Norvegijoje, nusipirko du katerius, investavo daug pinigų, o irgi uždaręs. Sako, kad be variantų“, – pasakojo buvęs krepšininkas.
Per Jonines planuotos vestuvės persikėlė, pavienių gamtos mėgėjų pasitaiko retai ir tik savaitgaliais.
Optimizmą kelia tik tai, kad po truputį kalendorius pildosi. „Kažkiek viskas atsigauna, tik visi aplink nuogąstauja, kad atleidus gniaužtus vėl gali atgyti virusas“, – nerimavo K.Šeštokas.
Su žmona jis gyvena netoli sodybos ir žiemą. 2011 metais karjerą Molėtų komandoje baigęs 203 cm ūgio puolėjas prieš porą metų dar pažaisdavo veteranų varžybose drauge su Rolandu Skaisgiriu, Rolandu Matuliu, Virginijumi Sirvydžiu, bet komandai iširus galutinai padėjo kamuolį ir liko su meškere.
Jis tikisi, kad kaimo turizmo verslas atsigaus ir viskas grįš į savo vėžias.
„Įdirbis padarytas geras, žmonės iš lūpų į lūpas susižino apie mus, vestuvės lieka pagrindiniu mūsų pajamų šaltiniu“, – sakė K.Šeštokas.
Rankininkas laukia, kol baigsis paskola
Buvęs Lietuvos rankinio rinktinės žaidėjas Gintas Galkauskas svajoti apie savo kaimo turizmo sodybą irgi pradėjo dar žaisdamas rankinį.
Jo vaikams jau buvo tekę lankyti islandiškas ir prancūziškas ugdymo įstaigas, nes rankininko karjera nuo Kauno „Granito“ vingiavo per Slovakiją, Vokietiją, Islandiją, Prancūziją ir Italiją.
„Kai su šeima gyvenome Prancūzijoje, sūnus pradėjo eiti į pirmą klasę, o aš pasirašiau sutartį su Italijos klubu. Tada jau žmona paprieštaravo, kad vaiko mokytis į dar vieną – italų – mokyklą nebeleis. Taip rungtyniaudamas Italijoje pradėjau galvoti, kaip įsikurti Lietuvoje, – pasakojo G.Galkauskas. – Svainis pasiūlė, atrodė romantiška idėja.“
Šalčininkų rajone augęs vyras drauge su svainiu ryžosi statyti kaimo turizmo sodybą Paupio kaime, netoli gimtųjų vietų.
G.Galkauskas pats gilinosi į pastatų statybos specifiką, sienoms ręsti išklausė daug profesionalų patarimų.
Buvusiam rankininkui, karjerą baigusiam Vilniaus rankinio klube, pačiam patinka meistrauti, tad jis daug kur pridėjo savo ranką prie pradinių trijų pagrindinių pastatų – rąstinio namo, pirties ir ūkinio pastato.
Teko įdėti daug jėgų, nes ne viskas ėjosi pagal planą.
„Bandėme gauti Europos Sąjungos paramą, bet ne viskas pavyko, tuo metu keitėsi įstatymai.
Teko imti paskolą, o tada pamatėme, kad visas įrengimas kainuos daugiau. Todėl daug ką darėme patys, – pasakojo G.Galkauskas. – Taip jau 10 metų dirbame, kad grąžintume paskolą bankui. Gerai, kad bankai geranoriškai mus vertina, pavyksta susitarti.“
„Paupio“ sodyba orientuota į renginius, bet ne pernelyg didelius.
Iki 30 žmonių nakvynę siūlančioje sodyboje lankėsi įvairiausių klientų – nuo bankininkų iki moksleivių ar Jehovos liudytojų, – juos, beje, G.Galkauskas priskirtų prie mažiausiai rūpesčių reikalaujančių. „Kai jie apsistojo dviem savaitėms, man buvo tikros atostogos, nes jie tvarkėsi patys, o man tereikėjo pasirūpinti smulkmenomis“, – sakė sodybos šeimininkas.
Ne kartą jis yra priėmęs rankinio laikų bendražygius, šioje sodyboje sezono uždarymo šventes yra rengęs paskutinis jo klubas - „Vilnius.“
Didžiausias renginys, kokį pamena G.Galkauskas, buvo baikerių, kai į sodybą suūžė 115 motociklų, ir sodybos rengėjams teko aplėkti kaimynus, kad susitartų dėl triukšmo.
„Iš pradžių bandėme daug apžioti, priimti ir šeimas, ir įvairias šventes, tarp jų vestuves. Dabar po truputį nuo vestuvių tolstame, nes ir triukšmas didelis.
Gerai, jei sodyba nuo kitų gyventojų nutolusi 3-4 kilometrus, bet jei mažiau, galima suprasti kaimynų skundus. Švenčių dalyviams norisi padainuoti, pašokti, todėl mes storinome langus, keitėme šildymą ir kondicionavimą, kad kuo mažiau triukšmo būtų lauke“, – pasakojo G.Galkauskas.
Todėl ir dar vienas priestatas buvo įrengtas, kai buvo suvokta, jog dviejų erdvių – vienos viduje, kitos lauke nepakanka. Dabar yra dvi dengtos šiltos salės.
G.Galkauskas mano, kad jo kurtoje sodyboje žmonės gal ir neras penkių žvaigždžių komforto, nes, pavyzdžiui, dušas yra bendras. Bet galbūt stiprybė ir yra kaimo turizmo natūralumas.
„Pas mus nėra trinkelių, bet viskas tvarkinga – paprasti takeliai, auga paprasta žolė, kurią šienaujame vieną kartą per savaitę“, – sakė buvęs rankininkas.
Pastaruoju metu jis daugiau sodybos rūpesčių yra perleidęs svainiui, kuriam daugiau tenka rūpintis pandemijos sukeltomis problemomis – kaimo turizmo sodybos šeimininkams teko tartis, kad būtų penkiems mėnesiams perkelta paskolos grąžinimo data, jie laukia ir Vyriausybės numatytos kompensacijos, nes karantino metu negalėjo vykdyti įprastos veiklos.
Anot G.Galkausko, pastaruoju metu į sodybą vis dažniau atvažiuoja 3-5 asmenų šeimos, kai kurios nuomojasi tik pirties namą, plaukia baidarėmis šalia tekančiu Merkiu, žvejoja ir uogauja.
Po truputį atsisakydami vestuvių, „Paupio“ šeimininkai ketina telktis į įmonių vakarėlius ir šeimų poilsį.
Nors šiais metais G.Galkauskas sodyboje darbuojasi rečiau, gyvena Vilniuje, jis planuoja persikelti arčiau sodybos.
„Tikrai nesigailiu, buvo gera patirtis. Nors dirbdami pamatėme, kad ne viskas paprasta, kaip kartais atrodo, kai viskas įsisuka, lieka tik prižiūrėti, kartais – atnaujinti“, – sakė G.Galkauskas.
Todėl šiuo metu Vilniuje gyvenantis buvęs rankinio žaidėjas ir nusipirko sodo bendrijoje sklypą, netoli sodybos, kur planuoja gyventi ateityje.
„Iki Aušros Vartų tik 30 kilometrų. Miestas liks arti, o ten – ramu, tyras oras. Merkys visada šaltas, net per karščiausią vasarą jame temperatūra nebūna aukštesnė nei 21-22 laipsniai, – pasakojo G.Galkauskas. – Kai po kelerių metų grąžinsime visą paskolą, viskas bus tvarkoje.
Ne milijonai, aišku, bet amžiui artėjant link pensijos, kai nesinori miesto triukšmo, o miela pabendrauti su skirtingais žmonėmis savaitgaliais, bus labai gerai.“
