Jis gimė šeimoje, kurioje nei mama, nei tėvas nebuvo itin įspūdingo stoto: tvirto sudėjimo, gaisrinės automobilį vairavęs Antanas Savickas buvo 176 cm ūgio, panašaus ūgio buvo ir mama Vida Savickienė, dirbusi laborante pieno gamykloje.
„Gal dėl to, kad eidamas į mokyklą užsukdavau į pieninę išgerti pieno, ir tapau toks stiprus," – šypsosi Ž.Savickas, jau naujais metodais besirengiantis sukelti triukšmo galiūnų varžybose, kuriose dominuoja daugiau nei dešimt metų.
Stulbinanti jėga jau vaikystėje
Nors gimęs 4,5 kg svorio ir 51 cm ūgio Žydrūnas Savickas šiais rodikliais pernelyg neišsiskyrė iš bendraamžių, netrukus artimieji suprato, kad vaikas yra ypatingų fizinių savybių.
Jo senelė pirmą kartą tai pastebėjo, kai trejų metų berniukas žaisdamas kieme pasistatė būstą iš keramzitinių blokų, likusių nuo statybų. Seneliai išsigando, nes blokai buvo sunkūs, tikrai skirti ne tam, kad juos kilnotų mažas vaikas. Tačiau šis jau buvo baigęs savo darbą.
Būdamas penkerių, žiemą Ž.Savickas įlūžo suledėjusios kūdros properšoje.
Berniukas nemokėjo plaukti, bet įtempęs jėgas pralaužė kelyje į krantą pasitaikiusį ledą ir išsigelbėjo.
Vaikas buvo tokios stiprios sveikatos, kad net nesusirgo po šių ledinių maudynių, nors bijodamas gauti pylos porą valandų nėjo namo. Suaugusieji apie šį nuotykį sužinojo tik tada, kai svečiuose pas kaimynus nuo įšalusio berniuko rūbų ėmė tirpti ledas.
Vilko lėktuvą, mėtė žmogų
Ž.Savickas augo ne pačios geriausios reputacijos Biržų kvartalo daugiabutyje, kur šalia padorių žmonių gyveno ir daug asocialių asmenų. Muštynės nebuvo retas reiškinys, ir sykį Ž.Savickui irgi teko panaudoti jėgą. Jam buvo 10 metų, kai jis taip prispaudė gerokai vyresnį paauglį, jog šis pabėgo. Nuo to laiko prie Žydrūno nebedrįsdavo lįsti niekas.
Šiaip stengiausi atsargiai vaikščioti, kad nieko neužkliudyčiau ir nesužaločiau
Mokykloje galima buvo užjausti tuos žaidėjus, prieš kuriuos Žydrūnas gindavosi žaisdamas krepšinį ar futbolą – net ir nedidelis kontaktas nežadėdavo nieko gera oponentui. „Tačiau šiaip stengiausi atsargiai vaikščioti, kad nieko neužkliudyčiau ir nesužaločiau“, – pasakojo Ž.Savickas.
Tik trylikos pradėjęs lavinti raumenis treniruokliais, Ž.Savickas pastebėjo, jog bendraamžiai vis dingsta iš sporto salės dėl lėto progreso, o jis gali kelti tokio svorio štangas kaip vyrai.
Savo pirmosiose galiūnų varžybose 16-metis Ž.Savickas svėrė apie šimtą kilogramų ir jautėsi pajėgus varžytis su suaugusiais vyrais. Tarp trijų dešimčių vyrų jis užėmė antrąją vietą ir suprato, jog turi didelį potencialą.
Jį Ž.Savickas atskleidė įvairiausio lygio varžybose. Stipriausio pasaulio žmogaus vardas užtarnautas keturiskart laimėjus pasaulio pirmenybes ir net aštuonis sykius prestižinį „Arnold Strong Classic“ turnyrą, kurio veidas yra Holivudo žvaigždė Arnoldas Schwarzeneggeris.
Savo galią Ž.Savickui teko įrodyti nešant, keliant, velkant ir tempiant įvairiausius objektus.
Jam neteko kilnoti karvių, kaip savo jėgą įrodinėdavo stipruoliai ankstesniais amžiais. Dar XX a. šeštajame dešimtmetyje graikų stipruolis Milo laimėjo varžybas ant pečių tampydamas ketverių metų telyčią olimpinėje arenoje.
Ž.Savickas ir kiti galiūnai nekelia bėdų gyvūnų teisių gynėjams, nes jėgą išreiškia kitose rungtyse. Ž.Savickas yra tempęs lėktuvą, laivą, šilumvežį, traukinio vagonus.
Teko kelti žmones įvairiose platformose, vežti juos karutyje, tempti vilkiką, kuriame buvo narvas su trimis drambliais.
Vienintelis gyvas objektas, kurį Ž.Savickui drauge su Serbijos stipruoliu Ervinu Katona teko mesti, buvo žmogus. Jį varžybose Italijoje prieš kelerius metus už kojų ir rankų iš abiejų pusių pačiupę galiūnai numetė 3 metrus ir 98 cm ir keliais centimetrais atsiliko nuo Guinnesso rekordo.
„Jo kūnas nebuvo patogios kompozicijos. Užpakalis vis liesdavo žemę“, – juokėsi Ž.Savickas, pridūręs, jog žmogus per varžybas nesusižeidė – jis buvo mėtomas ant čiužinių.
Dopingo kontrolė veikia kartais
Jau aštuoniolika metų Ž.Savickas varžosi galiūnų varžybose ir regi, kaip auga atletų jėga.
1998 metais stipruoliai tampė naščius su 320 kg svoriais, o pastarajame „Arnold Strong Classic“ turnyre jų svoris siekė 680 kg. Geležiniai lagaminai anksčiau sverdavo po 100, dabar per varžybas tenka nešti 200 kg svorio lagaminus.
Patys galiūnai dabar irgi aukštesni ir stambesni. Kai Ž.Savickas debiutavo tarptautinėje arenoje, tik patys didžiausi jo varžovai sverdavo 150 kg. Dabar stambiausių stipruolių svoris siekia 200 kg.
„Per pastaruosius dešimt metų galiūnų sportas yra vienas sparčiausiai augančių, – pabrėžė Ž.Savickas. – Dabar jau jokia naujiena, jei varžybas stebi daugiau nei 10 tūkst. žiūrovų, nors varžybas galima pamatyti per televiziją ar internetą.“
Dalis į galiūnų sportą atėję stipruoliai buvo sunkiaatlečiai, tokie kaip Raimondas Bergmanis, šiuo metu einantis Latvijos gynybos ministro pareigas, bei rusas Michailas Kokliajevas. R.Bergmanis yra dalyvavęs tris kartus olimpinėse žaidynėse kaip sunkiaatletis.
Tačiau galiūnų sportas niekada nebuvo olimpinėje šeimoje. Viena priežasčių yra dopingo kontrolė, kuri galiūnų varžybose nėra būtina. Buvęs Lenkijos galiūnas Mariuszas Pudzinowskis, kartą paklaustas, prieš kiek laiko pastarąjį kartą vartojo anabolinius steroidus, pasitikslino: „O kiek dabar valandų?“
Tiesa, nuo 2004 metų per galiūnų pasaulio pirmenybes atletai tikrinami, nes ten už draudžiamų preparatų vartojimą baudžiama diskvalifikacijomis iki karjeros pabaigos.
„Aš visada buvau ir esu už dopingo kontrolę, nes man ne kartą atiteko aukštesnės prabos medaliai dėl diskvalifikuotų varžovų“, – tvirtino Ž.Savickas.
Pusryčiams – dešimt kiaušinių
Pastaruosius dešimt metų Ž.Savickas varžybose svėrė apie 175–180 kg.
Atsižvelgdamas į varžybose laukiančias rungtis, jis rengdamasis dažnai reguliuoja svorį – jei laukia daugiau sunkumų nešimo, prieš turnyrą stengiasi pridėti svorio. Jei žino, kad reikės daugiau bėgti, stengiasi numesti vieną kitą kilogramą. „Stengiuosi, kad masė būtų kokybiškesnė“, – pabrėžė galiūnas.
Jaunystėje leidęs sau valgyti daug ką, pastaraisiais metais Ž.Savickas itin rūpestingai renkasi maistą, kad esamu svoriu išspaustų geriausią rezultatą.
Štai pokalbio su 15min dieną Ž.Savicko dienos meniu atrodė taip:
išrūgų baltymų izoliatorius su avižomis;
avokadas;
omletas iš dešimties kiaušinių (iš jų du pilni, aštuonių tik baltymai) su daržovėmis;
balta žuvis (menkė), grikiai ir daržovės;
po treniruotės: kalakutiena, grikiai ir daržovės;
vėl žuvis ir daržovės;
vištiena ir daržovės;
400 gr. krevečių ir daržovės.
„Valgau 6-7 kartus per dieną kas tris valandas, – sakė Ž.Savickas. – Taip, valgau daug, bet stengiuosi, kad būtų daugiau baltymų, daržovių ir mažiau angliavandenių.“
Žaidžia kūno svoriu
Pastaraisiais mėnesiais jis dar daugiau dėmesio skiria savo kūno rengybai, ir nepastebėti galiūno išvaizdos pokyčių neįmanoma.
Ž.Savickas teigė, kad naują treniruočių metodiką nulėmė prieš pusantrų metų varžybose patirta kaklo trauma – dėl jos ilgai silpo ranka, bet priežastį gydytojai surado tik prieš pusmetį. Nuo tada Ž.Savickas keliauja ilgu reabilitacijos keliu ir treniruodamasis po 2-3 kartus per dieną dar tik ruošia save jėgos pratyboms.
Dabar jis sveria 156 kg – mažiausiai per pastaruosius penkiolika metų. Pastarąjį sykį mažiau svėrė 2001 metais, kai po Farerų salose patirtos traumos svoris buvo kritęs iki 140 kg.
Visai kitaip Ž.Savickas atrodė 2013 metais, kai buvo pasiekęs maksimalų svorį – 187 kg, o prieš varžybas nuo maksimalaus svorio numetęs septynis kilogramus tapo Europos čempionu. Tada Ž.Savickas pagerino ir kelis pasaulio rekordus.
Ž.Savickas gerai pažįsta savo kūną ir žino, kad netrukus jam vėl reikės pridėti svorio – galbūt 5-10 kg, nes keliant ir tempiant sunkius svorius pravartu ir pačiam sverti daugiau.
Tačiau ateis metas ir Ž.Savickas pasikeis.
„Kol esu galiūnas, negaliu atrodyti taip, kaip pats norėčiau.
Kol esu galiūnas, negaliu atrodyti taip, kaip pats norėčiau.
Tačiau, kai baigsiu karjerą, tikrai nustebinsiu išvaizda žmones“, – žadėjo 41 metų atletas.
Nepatekęs į Seimo rinkimų antrąjį turą vienmandatinėje apygardoje, Ž.Savickas toliau ramiai varsto savo įkurtų sporto klubų Vilniuje duris, kur tęsia pasirengimą sezonui iškėlęs sau naują iššūkį.
„Noriu mažesne kūno mase – mažiau nei 170 kg – pasiekti tokius pat rezultatus, kaip anksčiau, – planavo iš Biržų kilęs stipruolis. – Tai sunkus iššūkis. Numesti svorį yra paprasta, bet išlaikyti jėgą – sunku. Todėl laukia sunkus darbas. Tačiau aš pasirengęs, mėgstu sunkius iššūkius.“
Vis dar alkanas titulų
Žaisdamas svoriais Ž.Savickas ne tik klausosi komplimentų dėl kintančios išvaizdos, bet ir pats jaučiasi ypatingai.
Paklaustas, kuris Ž.Savickas stipriausias – 20-metis, 30-metis ar tas, kokį išvysime varžybose kitąmet, galiūnų sporto ilgaamžis nesisukiojo atgal.
„Noriu tikėti, kad kitų metų Savickas būtų stipriausias.
Noriu tikėti, kad kitų metų Savickas būtų stipriausias.
Dabar esu labai geros fizinės būklės. Turiu daug energijos. Man nieko neskauda, o to nebuvo jau daug metų, – nusišypsojo Ž.Savickas. – Esu nusiteikęs labai optimistiškai.“
Ž.Savickas dar šiemet išmėgins jėgas dvejose galiūnų varžybose, bet tai bus tik pasirengimo dalis kitų metų pavasariui – tada Kolumbuse (JAV) vyks prestižinis „Arnold Strongest Classic“ turnyras ir pasaulio čempionatas, kurio vieta paaiškės žiemą.
Ar tai reiškia, jog pergalės reikštų pabaigą, o pralaimėjimai – karjeros tęsinį?„Jei nespėsiu pasirengti iki pavasario, tada reikės laukti dar kitų metų. Kad ir kiek laiko užtruktų reabilitacija – pusę metų, metus ar dvejus, noriu grįžti ir prieš pabaigiant karjerą pasirodyti puikiai“, – planavo Ž.Savickas.
„Labai toli nemąstau, – atsakė Ž.Savickas. – Tačiau dabar esu labiau motyvuotas nei bet kada anksčiau gyvenime.
Noriu ne tik šiaip laimėti varžybas. Noriu laimėti kovą prieš traumą, noriu įveikti save.“
