Buldozerio pravardę ukrainietis gavo ne veltui. Prieš dvikovą skelbta, kad jis pasižymi universalia kovos technika, puikiai kaunasi tiek stovėsenoje, tiek parteryje bei, kaip tokio svorio atletas, pavydėtinai ištvermingas. Tačiau prieš T.Pakutinsko smūgių krušą jis neatsilaikė. Lietuvio rankos į viršų kilo vos prasidėjus antrajai pirmojo raundo minutei.
Man treneris yra kaip šeima. Norėjau pergalę jam skirti.
„Labai gerai jaučiuosi. Mano ir priešininko svoris skyrėsi daugiau nei 30 kilogramų, tačiau ringe nesijautė. Treniravausi su Mindaugu Mizgaičiu (Lietuvos imtynininkas, Pekino olimpinių žaidynių sidabro medalio laimėtojas, pirmasis Lietuvos imtynių istorijoje olimpiados prizininkas – aut. past.). Treniruočių salėje yra ne vienas sunkiasvoris, sveriantis po 130-140 kilogramų. Neišgąsdino“, – po kovos, rankose laikydamas mažylę, patikino T.Pakutinskas.
Jis pripažino jautęs didžiulę atsakomybę, nes šalia jo šeštadienio vakarą negalėjo būti vienas iš trenerių.
„Man treneris yra kaip šeima. Norėjau pergalę jam skirti. Šiuo metu yra Amerikoje, gal matė kovą“, – patikino kovotojas.
Paklaustas, ar tikėjosi kovą užbaigti taip greitai, T.Pakutinskas atsakė, niekada to nesitikintis.
„Eini, kaip į šventę. O kaip jau būna, taip būna. Reikia tikėtis, jog laimėsi visas kovas gyvenime. Žinoma, visuomet netriumfuosi“, – teigė tauragiškis.
T.Pakutinskas pagarsėjęs savo smaugimo ar sprando laužimo veiksmu. Pasiteiravus, ar šįkart nekilo minčių „pasmaugti“ savo varžovo, kovotojas šyptelėjo: „Ne. Tokio didelio žmogaus neužsmaugsi. Patį pasmaugs greičiau. Stengiausi neiti į parterį. Džiaugiuosi, kad patenkinau savo pačio lūkesčius, nenuvyliau sirgalių“.
Tomai, ar skaičiuoji, kelinta tai tavo pergalė ringe?
„Nežinau, pamuštas esu. Juokauju“, – saviironijos nevengė kovotojas.
