„Žiūrint bendrai, rezultatas yra neblogas, bet manau, jog federacija tikėjosi daugiau“, – iš Sportshal arenos tribūnų finalines kovas stebėjęs lietuvių pasirodymą atrankos turnyre įvertino A.Šipaila.
Paklaustas, koks jausmas stebėti ant tatamio kovojančią žmoną Eveliną Bidžanovą, žinomas kikbokso treneris teigė, jog tai – kitoks jausmas, nei šalia ringo stebint savųjų auklėtinių pasirodymus.
„Jei ji ne nuotaikoje, tuomet būna blogai“, – su šypsena kalbėjo treneris.
15min skaitytojų dėmesiui – pokalbis su ,,Sparta Gym“ treneriu Andriumi Šipaila.
– Įprastai savo darbe esate pačiame įvykių sūkuryje, palaikote kovotojus ringo kampe. Čia viskas yra kitaip – viską stebite tik iš šalies. Pačiam, spėju, irgi yra kiek neįprasta? – 15min paklausė A.Šipailos.
– Nėra taip, kad neįprasta – būna ir tokių atvejų. Mano žmona dabar sportuoja „Baltame vilke“ ir norėjome, jog ją palaikytų Brigita [Gustaitytė], su kuria ji ruošėsi varžyboms. Šį kartą galėjo būti tik du sekundantai, tad priėmėme tokį sprendimą.
– Kaip palygintumėte jausmą stebint savo auklėtinius, ir, šiuo atveju, savo žmoną?
– Iš tikrųjų visą laiką per kovas jaudinuosi, sunkiai jas išgyvenu. Kovų periodas man visada būna sudėtingas. Dėl žmonos išgyvenu, kadangi vėliau reikia kartu ir gyventi, tad jei ji ne nuotaikoje, tuomet būna blogai (juokiasi).
– Dažnai žmona po pralaimėjimų būna be nuotaikos?
– Šiaip po pralaimėjimų abu būname be nuotaikos, tačiau šįkart nelabai jaučiamės pralaimėję, tad nuotaika puiki.
– Kaip vertinate mūsų šalies atstovų pasirodymą šioje atrankoje?
– Iš tikrųjų gal neturiu tiek galios, jog galėčiau vertinti, nes nesu didelis kiokušin karatė ekspertas. Sudėtinga vertinti, bet manau, kad federacija šiame atrankos turnyre tikėjosi šiek tiek daugiau.
Tačiau pažiūrėjus iš kitos pusės, pagal iškovotas vietas į pasaulio pirmenybes Lietuva kartu žygiuoja su Ukraina, pagal medalius Lietuva yra pirmoje vietoje. Žiūrint bendrai, rezultatas yra neblogas, bet manau, jog federacija tikėjosi daugiau.
– Jūsų žmonai kelialapio iškovoti nepavyko. Ko pritrūko?
– Labiausiai pritrūko sąžiningo teisėjavimo, nes ta pati sportininkė analogiškai kovojo prieš Belgijos kovotoją, kuri čia laikoma žvaigžde, nes yra vienintelė šalies atstovė, praėjusi į kitą etapą.
Ta kova klostėsi lygiai taip pat – nebuvo jokio pratęsimo ir kovotoja šventė pergalę iškart. Mums analogiškai vedant kovą pergalė suteikta nebuvo.
– Jau kurį laiką būtent Lietuvai atstovaujančios moterys Europoje dominuoja. Kokia, jūsų nuomone, yra tokio benefiso priežastis?
– Manau, kad taip yra dėl konkurencijos. Koviniame sporte, kartu ir kikbokse tarp vyrų konkurencija yra didesnė.
Lietuvoje karatė yra itin išpopuliarėjęs ir vaikai, jaunimas šios sporto šakos treniruotes lanko masiškai. Lietuva turi labai didelę vidinę atranką ir tie sportininkai, kurie patenka į tokio lygio turnyrus, yra labai aukšto meistriškumo.
Net pažvelgus į šį čempionatą, Lietuvoje visada dominuoja sunkiasvoriai. Iš penkių kelialapius iškovojusių kovotojų yra sunkiausioje svorio kategorijoje kovojantys 3 vyrai bei 2 moterys.
Turime ir dvi moteris, iškovojusias kelialapius šiek tiek lengvesnėje svorio kategorijoje, bet taip pat bendrai sunkesniame svoryje. Manau, kad Lietuvoje šios svorio kategorijos yra pagrindinės.
– Ar daug jaunuolių, prieš ateidami į jūsų klubą lankyti treniruočių, yra užsiėmę karatė?
– Taip, ateina vis daugiau. Manau, kad prie to prisideda ir žmonos iniciatyva, kuri varžybose atstovauja ir mūsų klubui. Žmonės mato jos storius, turnyruose mato mane ir taip pradeda šia sporto šaka domėtis.
– Pereinant nuo karatė reikalų, Sergejus Maslobojevas ne per seniausiai pasirašė naują kontraktą su „Glory“ organizacija. Ar pagrindinis tikslas – atgauti pussunkio svorio čempiono diržą?
– Tai nėra kažkoks išsikeltas tikslas. Reikia suprasti, kad metai bėga – kitais metais Sergejui sukaks 38-eri. Manau, jog tai yra vienas iš jo tikslų, bet tai kažko iš esmės nepakeis.
Tą diržą iškovoję mes turime iš anksčiau ir jo niekas neatims (šypsosi). Jis yra vienintelis lietuvis, tapęs „Glory“ čempionu, ir nemanau, kad tai yra siekiamybė. Būtų puiku gražiai užbaigti karjerą ir už visas jo pastangas, per daug metų įdėtą didžiulį indėlį finansiškai užsidirbti kiek įmanoma daugiau.
Diržai yra tik kaip papildomas dalykas, nes viską, kas yra įmanoma, jis jau yra iškovojęs. Aišku, negalima eiti nesiekiant to diržo laimėti, bet tai yra toks šalutinis dalykas, kadangi tas diržas yra iškovotas jau anksčiau.
– Koks yra artimiausias Sergejaus varžovas Stefanas Latescu, kokios jo stiprybės?
– Pagrindinė jo stiprybė yra jėga, nokautuojantys smūgiai, nes dažniausiai jis kovas laimi nokautais, taškais rečiau. Jis yra aršus, daugiau dirbantis rankomis. Varžovas yra pavojingas, eina į artimą kovą, bet su tinkama taktika ir nepadarant jokių klaidų tikrai įmanoma jį nugalėti.
– Pakalbėkime apie didelio atgarsio sulaukusią Edvino Šalkovskio ir Dominyko Dirksčio kovą. Manote, jog psichologija buvo svariausias tokią kovos baigtį lėmęs faktorius?
– Ne tik toje, bet apskritai visose kovose visada didžiausias priešas esi pats sau. Psichologija dvikovų sporte visada nulemia labai labai daug.
Tas visas papildomas dėmesys, prie kurio kovotojas nėra pripratęs, be abejo, kad sukelia šalutinius veiksnius. Kažkur neatidirbome. Nemėgstu teisintis dėl pralaimėjimų.
Pralaimėjome – reikia tai pripažinti ir judėti toliau. Ar Edvinas yra geresnis, nei buvo tą vakarą? Taip, yra. Ar tuo mes galime pasiteisinti? Ne.
Dirbsime toliau, judėsime, tvarkysimės su psichologija, tobulėsime ir fiziškai. Manau, kad bus revanšas ir dar ne vieną kartą. Kitą kartą pasistengsime pasirodyti kitaip.
– Dirkstys savo instagramo paskyroje neseniai kėlė jūsų tarpusavio susirašinėjimus, kuriuose skundėsi Maslobojevo nepažabotomis emocijomis. Kaip suprantu, tokį protrūkį grindžiate sportine emocija ir kriminalo ten nematėte?
– Mano pozicija ir yra tokia, kokią parašiau. Man apskritai keista, kai tokių klausimų klausia būtent Dominykas (juokiasi), kuris šimtus kartų yra labiau nusižengęs etikai, žiūrovų ir turnyrų atžvilgiu. Jis yra iškeikęs žiūrovus, iš jų išsišaipęs, pasiuntęs ir taip toliau.
Visa tai jis darė vedamas emocijų, nes buvo išprovokuotas. Visi supranta, kaip kovotojai jaučiasi po nesėkmingų kovų. Jis pasakojo, jog šiaip ėjo į kampą, bet visi supranta, ką jis darė iki kovos ir po jos lygiai taip pat.
Aš to visiškai nedramatizuoju. Įvyko fizikos dėsnis, trečias veiksmas nuo viso atoveiksmio (juokiasi). Daugiau nieko tame nematau. Nesakau, jog tai yra sveikintina ar, kad tai reikėtų daryti visada, bet nemanau, kad nutiko kažkas baisaus.
Ringe esame matę daug baisesnių dalykų. Tai buvo toks lengvas atšaldymas (juokiasi).
– Gal ne toks lengvas atšaldymas buvo neseniai KOK turnyre įvykusioje Tomo Pakutinsko kovoje. Kokios mintys po to įvykusio chaoso ir kovos, kuri vėliau buvo pripažinta be nugalėtojo?
– Su Tomu bendraujame daug ir visa ta situacija buvo šiek tiek kitokia. Dauguma to nežino, bet varžovas kėlė provokacijas dar prieš kovą. Jis yra olandas, tačiau jo vardas ir pavardė yra iš mums nelabai draugiškos valstybės. Prieš kovą jis teisėjui aiškino, jog su juo turėtų būti bendraujama ne tarptautine anglų, o rusų kalba.
Tomui kantrybė neatlaikė tada, kai jis išgirdo rusų kalba į jį adresuojamus keiksmus. Jis yra emocingas kovotojas ir toje situacijoje pasielgė taip, kaip pasielgė. Be abejo, reikėtų susivaldyti, bet viskas susidėjo į viena, nes po pirmo smūgio jam lūžo ranka.
Daug kas manęs nemėgs (šypsosi), bet jeigu tai iš tikrųjų nedraugiškos valstybės pilietis, kuris provokuoja, manau, kad visada tokiam asmeniui reikia parodyti galios poziciją. Nors kova ir buvo pripažinta be nugalėtojo, nieko blogo tame nematau (šypsosi).
– Rolando Krilavičiaus kovoje taip pat netrūko aistrų ir įtampos. Pergalę jis išsivežė, tačiau po kovos laimingas nebuvo, nes pasigedo organizacijos pagarbos. Kaip vertinate visą šią situaciją?
– Vertinu labai paprastai – neturėjo būti jokio papildomo raundo. Atrodo, jog mums buvo bandyta kažkaip pakenkti, nes pirmajame raunde buvo nokdaunas, kuris automatiškai skaičiuojamas 10-8.
Antrą raundą Rolandas taip pat laimėjo. Žinodamas, kad turi pranašumą, trečiajame jis saugojosi, kadangi tas raundas nieko nelėmė. Kaip suprantu, organizacija, pamačiusi, kad jis tą raundą atiduoda, nusprendė pabandyti ir padaryti taip, kad Krilavičius pralaimėtų ir juo nebesidomėtų kitos organizacijos (juokiasi).
Čia yra kovinis sportas ir nereikia užmiršti, kad tai yra komercija. Ten, kur yra komercija, atsiranda įvairūs povandeniniai žaidimai.
