Nuo Aristotelio iki Stepono Dariaus
Boksą galime aptikti dar prieš mūsų erą vykusiose olimpinėse žaidynėse. Tik tuomet tai buvo vadinama kumštynėmis. Apie olimpiadų kumštynes palankiai rašė ir garsioji trijulė – Aristotelis, Sokratas, Platonas. Daugelis to meto filosofų patys užsiiminėjo kumštynėmis ir olimpiadose pasiekdavo negėdingų rezultatų. Pasikumščiuoti ateidavo ir valdovai. Paskutinis olimpinis čempionas prieš uždraudžiant olimpines žaidynes 394 metais pr. Kr. buvo Varasuatas, vėliau tapęs Armėnijos caru.
17 amžiuje šiuolaikinį boksą sukūrė džentelmenai anglai. Būtent fechtuotojas Džeimsas Figas tapo pirmuoju pasaulio čempionu ir įsteigė savo vardo bokso akademiją. Jo mokinys Džeimsas Brautonas 1743 metais sugalvojo pirmąsias bokso taisykles, galiojusias beveik šimtą metų – iki 1838 metų.Vėliau anglas Džonas Džeksonas Londone atidarė bokso mokyklą aukštuomenei. Tarp jo mokinių buvo ir lordas Baironas. Brautono taisykles 1867 metais pakeitė markizo Kvinsberio taisyklės, o 1904 metais boksas grįžta į olimpines žaidynes. Prie to prisidėjo rašytojai Džekas Londonas ir Bernardas Šo, kurie gynė boksą.
Tarptautinės kategorijos bokso teisėjas Antanas Arėška pažymi, kad Lietuvos bokso istoriją pradėjo lakūnas Steponas Darius. Atlanto užkariautojas tapo daugelio sporto šakų Lietuvoje pradininku. Jam teko pastovėti ir Lietuvos futbolo rinktinės vartuose. 1923 metais jo iniciatyva suorganizuotos ir pirmosios bokso varžybos.
Čia tu esi vienas
Antanas Arėška atskleidžia, kad tai ką matome ringe yra ir psichologinis bei dvasinis žmogaus pasirengimas. „Bokse skauda. Muša. Reikia iškentėti ir nėra taip paprasta. Žmogus turi būti užsispyręs ir net fanatiškas. Turi būti labai gerai pasiruošęs, nes čia ne komandinis sportas, turi tinkamai kvėpuoti ir iškentėti nesėkmingus raundus. Gali pasitaikyti trauma, išnarinti pirštą – skauda. Čia nėra malonumo, reikia valios.“ – liūdną vaizdą piešia boksininkas.
Ringe esantį sportininką profesionalas lygina su futbolininkais: „ Čia nėra taip, kad paspyrei kamuolį, palaukei, o chebra kitam aikštės gale ten su juo žaidžia. Tu išeini vienas kaip gladiatorius ir turi kovoti. Prieš sunkią kovą košmariškos mintys aplanko ne vieną. Gulėti viešbutyje ir galvoti kuo baigsis kova su tikrai stipriu varžovu yra labai sudėtinga.“ Paklaustas, kodėl visgi pasirinko tokią atgrasią duoną, A. Arėška juokauja, kad pasaulyje yra 99 procentai kvailių ir kiekvienas savaip kvailioja.
Psichologijos svarbą paaiškina ir atvejai, kai sportininkas treniruočių metu pasirodo labai gerai, bet išeina į ringą per varžybas ir kovoja siaubingai. Tai lyg koks išgąstis. Todėl gerai bokso komandai reikia rimto masažisto, mediko ir psichologo.
Be psichologinio nusiteikimo, boksas reikalauja ir nuolatinio mąstymo. Tai yra taktika, apgalvojimas kaip keisti stovėseną ir kokį smūgį pasirinkti. „Tik retos išimtys yra, kai sportininkas visko siekia vien fizine galia ir tai niekada nesibaigia didesniais laimėjimais.“ – sumanumo indėlį apibrėžė pašnekovas.
Skirtingi herojai
Daugkartinis pasaulio bokso nugalėtojas Muhamedas Ali yra pasakęs, kad „čempionai nėra sukuriami sporto salėse, čempionus sukuria kažkas giliai viduje – troškimas, svajonė, vizija. Ir valia visada turi būti stipresnė nei įgūdžiai.“ Antanas Arėška sutinka ir prisimena du labai skirtingus Lietuvos didvyrius – Ričardą Tamulį ir Daną Pozniaką.
„Tamulis buvo visiškas padauža, bet talentingas. Jis galėjo čempionatui per 3 savaites pasiruošti, galėjo prieš tai gerti ir be paliovos linksmintis. Lenkijoje buvo patekęs į avariją, jo ranka buvo nuplėšta, jį vežė greitoji ir jis iš jos iškrito. Tuomet Lietuvoje jam prisiuvo tą ranką, bet jį visai nurašė nuo bokso, o jis atsigavo ir po to dar daug medalių iškovojo. O Danas Pozniakas šiandien grįžta iš Europos čempionato ir rytoj ryte jau bėga krosą. Kiekvieną dieną treniruodavosi, gyvenime nerūkė nei vienos cigaretės, negėrė alkoholio ir jokių kompanijų nenorėjo. Žinojo tik mokslą ir darbą. Du skirtingi žmonės – abu pasiekė panašių rezultatų. Vienas sunkiu darbu, kitas – su humoru.“ – palygino vieną ir kitą ringe stebėjęs A. Arėška.
 |
| sportoakimirka.lt nuotr./Varžybų akimirka |
Mažas žmogus gali nugalėti
Karatė taip pat yra labiau mokslas ir menas, nei fizinės jėgos demonstravimas. Karatė atkeliavo iš Indijos vienuolių per Kiniją į Japonijos Okinavos salą ir galiausiai į patį žemyną. Okinavoje šis menas tapo okinavatė ir tik paskui pakeitė vardą į karatė, reiškiantį tuščią ranką. Kovas, technikas ir formas susistemino 20 a. pradžioje Japonijoje.
Vėliau vienas iš karatė meistrų, persikėlęs į Ameriką, karatė pagrindė ir moksliniais įrodymais sporto medicinos pagrindu. Paaiškino, kodėl sąnariai turi lenktis taip, o ne kitaip, kaip susispaudžia žmogaus raumenys, kada turi būti iškvėpimas ir įkvėpimas. Japonijoje būdavo taip, kad mokytojas veda treniruotę ir visi tiesiog kartoja, niekas neklausinėja, tiesiog kopijuoja, tai ką mato. Jei gerai kopijuoji mokytoją, tai tau gerai ir pavyksta. Jei ne – treniruojiesi, kol pavyksta. Amerikoje visi pradėjo klausinėti, kodėl daroma taip, o ne kitaip. Mokytojas galėjo tik parodyti, o paaiškinti iš fiziologinės pusės buvo sunku.
Dabartinis karatė sudarytas iš 3 racionaliausių elementų: kvėpavimo metodai atkeliavę iš Indijos; plastiški, apvalūs judesiai iš Kinijos; žemos stovėsenos ir Budo filosofija iš Japonijos. Visi šie metodai įrodo, kad mažas žmogus gali kovoti su dideliu žmogumi. Tai priklauso tik nuo pasiruošimo. Karatė meistras Norbertas Motiejūnas sako, kad labiausiai vertėtų išskirti Budo filosofiją, kurios principai labai svarbūs karatė mene.
Šiandien geresnis nei vakar
Pats N. Motiejūnas mokykloje žaidė futbolą, bet treneriui liepus pasirinkti tarp mokslų ir žaidimo, jaunuolis paliko futbolo aikštę. Karatė užsiimantys žmonės dažniausiai turi aukštąjį išsilavinimą, o vaikams, kurie tuo susidomi – gerais sekasi mokykloje. Budo filosofija būtent to ir moko – nuolat tobulėti visose srityse.
„Kai karatė atkeliavo į Japonijos salas, tai buvo savigynos menas. Iš Kinijos atkeliavusi savigynos sistema. Okinaviečiams migravus į Japonijos žemyną, atsirado Budo filosofija, – aiškina N. Motiejūnas. – Ji skelbia, kad žmogus fizinių pratimų pagalba gali tobulėti kaip asmenybė. Budo filosofija remiasi tiesa, kad kiekvienas, kuris praktikuoja karatė, turi būti geresnis šiandien negu buvo vakar ir geresnis rytoj negu buvo šiandieną.“
 |
| Organizatorių nuotr./Norbertas Motiejūnas |
„Karatė nėra pirmos atakos“ – tai frazė iš Budo filosofijos. Anot meistro, tai reiškia, kad tu niekada nesi agresorius. Bet kokioje situacijoje agresorius yra kitas žmogus. Juk geriausia kova yra ta, kurios tu išvengi, kuri neįvyksta. „Kalbant banaliau, frazė taip pat siūlo galvoti greičiau už savo priešininką – jam tik sugalvojus ką daryti, tu jau turi žinoti, kaip tai neutralizuoti. Kaip tai padaryti yra psichologinis dalykas. Vienas žmogus gali nusisukti ir nueiti – suprasti, kad neverta. Kitas gali padaryti veiksmą, kurio agresorius nesupras.“ – reziumavo pašnekovas.
Pergalė nesvarbi
Karatė šiuo metu nėra įtraukta į olimpinių žaidynių programą. Norbertas Motiejūnas teigia, kad taip gal ir geriau. „Ten visi siekia medalių, o karatė varžybos yra sukurtos tam, kad tu pasitikrintum save ir sužinotum, kur dar turi tobulėti. Čia nėra tikslo užimti pirmą vietą ir viską pabaigti, nes rytoj gali būti stipresnis tavo priešininkas. Į varžybas niekada neatvažiuoja 5 ar 6 pirmaujantys sportininkai, bet susirenka 400 stiprių kovotojų. Tai nuolatinis testas pasitikrinti vienas kitą. Bet kokiomis priemonėmis siekiant olimpinių medalių yra nusižengiama visiems Budo filosofijos principams. Jie reikalauja nuolat tobulėti kaip žmogui ir asmenybei bei tobulinti savo technikas.“ – komentavo karatė žinovas.
Nepaisant karatė meistrų kuklumo ir įpročio vengti pripažinimo, jie susilaukia dėmesio. 1999 metais karatė mokytojo Hidetakos Nishiyamos 71-ojo gimtadienio proga virš Kapitolijaus Vašingtone plevėsavo Jungtinių Amerikos Valstijų vėliava. Taip ši valstybė išreiškė padėką už nuopelnus skleidžiant tradicinio karate idėjas Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiams ir gerinant jų fizinę bei psichinę sveikatą. Hidetaka Nishiyama pabrėždavo, kad „kovos menų paskirtis – ne pergalės siekimas ar muštynių elementai. Kovos menai – kova su smurtu, ugdanti gebėjimą apsiginti, jei reikia.“
Norbertas Motiejūnas šiuo metu dirbantis karatė treneriu, sako, kad karatė naudinga ir vaikams. „Jaunimui labai gerėja dėmesys, koordinacija, ištvermė. Treniruočių metu, atliekant fizinius pratimus jie privalo sutelkti dėmesį, nes kitaip neatliktų technikų, – sako N. Motiejūnas. – Taip pradedi save kontroliuoti, žinai, kad gali nusiraminti. Nepuoli iškart į paniką. Kai kontroliuoji save, daug lengviau į viską reaguoji. Daug mano mokinių lanko ir kitus menus – muzikos ar dailės mokyklas. Tik karatė yra sunkiausiai apčiuopiamas rezultatas. Muzikoje tu išmoksti kūrinį ir girdi kaip jis skamba – gražu. Karatė, kad pasiektum juodą diržą, turi treniruotis 10 metų.“
Taigi, pasirodo, kad ringe įgyjama patirtis ir dvasinio pasirengimo reikalaujantis kelias iki tatamio kilimo nėra tam, kad galėtum kažkam vožtelti. Reikia atlaisvinti rankas ir nesiekti pirmosios atakos. Kaip ir pasaulio čempionai šis supratimas toli gražu neatkeliauja iš sporto salės.
