Interviu 15min.lt R.Pivoriūnaitė sakė, jog dabartinė Lietuvos kiokušin karatė rinktinė yra stipri kaip niekada anskčiau. Sportininkė akylai seka įvykius Japonijoje, nes šių metų jos uždavinių sąraše – ne tik dar vienas Europos čempionės titulas, bet ir pasirodymas pasaulio čempionate, kuriame sportininkai į svorio kategorijas nebus skirstomi.
„Tai karatė olimpiada, rengiama kas ketverius metus, ir neįsivaizduoju, kad ji galėtų vykti kažkur kitur. Jei situacija Japonijoje neblogės, tikrai neatsisakyčiau vykti į Japoniją, nes noras – begalinis“, – teigė R.Pivoriūnaitė.
Tiesa, tai spalio mėnesio reikalai. Kol kas svarbiausia įveikti visas varžoves „Siemens“ arenoje balandžio 16 dieną. R.Pivoriūnaitė tikisi ir didelio projekto „Kviečiu šokti“ dalyvių palaikymo.
– Rita, tikslas Europos čempionate – auksas, auksas ir tik auksas?
– Daug kas keičiasi, bet vienas dalykas, deja, o gal ir ne deja, tikrai ne (šypsosi). Auksas ir tik auksas. Tik du galima laimėti, tad dviem ir apsiribosiu (kata ir kumite rungtyse, – red. past.). Visada sakiau ir sakysiu, kad turėdama mažesnius tikslus nematyčiau prasmės dalyvauti tokio lygio varžybose. Kai nebebus tokių tikslų, manęs ant tatamio tikriausiai irgi nebebus.
– Kas bus pagrindinės varžovės?
– Labai sunku išskirti konkrečias sportininkes. Kiekviena varžovė pavojinga, ypač naujos ir nepažįstamos. Stiprios abi lietuvės – Rūta Brazdžionytė ir Diana Mačiūtė, juolab, kad visos viena kitą puikiai žinome. Amžina varžovė ispanė Isis Pinilla – smulkutė, judri, ištverminga. Kad ir kokios kovotojos sudarytų Ukrainos ar Vengrijos rinktines, jų atstovės visada stiprios.
– Pralaimėjimas D.Mačiūtei šių metų Lietuvos čempionato finale padidino motyvaciją?
– Galima tai pavadinti motyvacijos padidėjimu, vidiniu pykčiu, žinoma, gerąja prasme, ar dar kitaip. Taip, tai dar padidino įdedamo darbo kiekį, laiką ir tikslingumą. Noro laimėti Europos čempionate niekada netrūko ir šie metai tikrai ne išimtis.
– Daug dvikovinių sporto šakų atstovų sako, kad kovoti savų žiūrovų akivaizdoje sunkiau nei varžybose užsienyje – atsakomybė didesnė. Tame yra tiesos?
– Man taisyklė “savos sienos padeda” negalioja. Negaliu sakyti, kad tos “savos sienos” trukdo, bet jos nesukuria tos normalios, įprastos varžybų atmosferos, kuri būna užsienyje. Ten visada nepažįstama aplinka, nepažįstami veidai, žinoma, išskyrus sportininkus ir teisėjus, kita kalba, jokių papildomų trikdžių iš aplinkos. O namai vis dėlto yra namai. Tikiuosi tai nebus trikdis, ypač šiais metais, nes federacija deda daug pastangų, kad rinktinė parodytų maksimaliai gerus rezultatus. Stengiamasi suburti stiprią komandą, o ne padaryti kiekvieną stiprų individualiai. Keletą dienų prieš varžybas bus siekiama sukurti tokią atmosferą, aplinką ir sąlygas, kokios būna Europos čempionatų užsienyje metu.
– Ką norėtum pagerinti savo kovose?
– Norėčiau ir reikėtų pagerinti labai daug dalykų. Taip pat nenorėčiau ir nereikėtų labai jų viešinti (šypsosi). Galiu pasakyti tiek, kad 100 proc. pasitikiu savo treneriu Pauliumi Klapatausku ir stengiuosi visu 100 proc. atidirbti visas jo užduotis.
– Kam iš lietuvių prognozuoji auksą Europos čempionate?
– Lietuvos rinktinė tikrai labai stipri. Kiek esu rinktinėje ir kiek galiu vertinti jos sudėtį, manau – tai stipriausia rinktinė, kurią mačiau. Šiais metais ją sudaro tiek labai patyrę ir subrendę kovotojai, tiek jauni ir be galo ambicingi sportininkai, todėl manau, kad rezultatai bus labai geri. Praktiškai kiekvienoje svorio kategorijoje matau po pretendentą į aukso medalį, o kai kuriose netgi ne po vieną. Tikriausiai visi be išimties aukso medalių tikisi iš Margaritos Čiuplytės, Donato Imbro, Ingos Mikštaitės. Kitiems galbūt paliekama didesnė laisvė pakovoti ir dėl kitų spalvų medalių (šypsosi). Tiesa, Pivoriūnaitė aukso medalių tikisi ne tik iš aukščiau paminėtų sportininkų, bet ir iš pačios Pivoriūnaitės (šypsosi).
 |
| Gedimino Žilinsko nuotr./Rita Pivoriūnaitė |
– Rudenį laukia pasaulio čempionatas Japonijoje. Ar tai, kas šiuo metu vyksta šioje šalyje, ir galima radiacijos grėsmė neatbaido noro dalyvauti pasaulio čempionate? Jei pasaulio čempionatas nebūtų perkeltas į kitą šalį, ar pati vardan saugumo svarstytum gaimybę nevykti į Japoniją?
– Pati su dideliu susidomėjimu kasdien stebiu naujienas iš Japonijos. Tai, kas ten vyksta, tikrai baisu, ir labai užjaučiu šios šalies gyventojus. Tačiau nuo pat vaikystės Japonija ir pasaulio čempionatas buvo kažkokie mistiniai žodžiai. Dabar tais mistiniais žodžiais išliko tik pasaulio čempionatas, bet jis neatsiejamas nuo Japonijos. Tai karatė olimpiada, rengiama kas ketverius metus, ir neįsivaizduoju, kad ji galėtų vykti kažkur kitur. Be to, šiais metais turiu realiausią progą sudalyvauti šiose varžybose. Jei situacija Japonijoje neblogės, tikrai neatsisakyčiau vykti į Japoniją, nes noras – begalinis.
– Kaip manai, kas iš TV šokio projekto „Kviečiu šokti“ dalyvių ateis pažiūrėti, kaip kovoji Europos čempionate?
- Labai sunku pasakyti. Aišku, būtų smagu sulaukti didelio palaikymo ir norėčiau matyti kiekvieną iš jų. Europos jaunimo čempionate “Siemens” arenoje gruodžio mėnesį sulaukiau Gabrielės Martirosianaitės, Vadimo Šuško, Elenos Uksaitės, Jeano Claudo ir kitų palaikymo, taip pat šie ir kiti dalyviai visai neseniai mielai dalyvavo internetinės drabužių, aksesuarų ir batų kulnų apsaugų parduotuvės “Gumix.lt” atidaryme, todėl net neabejoju, kad nemažai sirgalių iš šokių projekto bus ir Europos čempionate balandžio 15-16 dienomis.
– Kokiame kitame TV projekte norėtum ar sutiktum dalyvauti?
– Kol kas save matau tik kata ir kumite projektuose „2011 m. Europos kiokušin karatė čempionatas „Siemens“ arenoje balandžio 15-16 dienomis“ (šypsosi).
