Jis akcentuoja, kad kai labai nori – viskas yra įmanoma.
„Jei laikaisi režimo ir plano, gali nuveikti labai daug. Esu įsitikinęs, kad prisišaukti sėkmės paukštę gali tik nuoširdžiu darbu. Aš mėgstu posakį: ką darai, daryk gerai. Šia filosofija ir bandau vadovautis“, – teigė daugkartinis Europos karatė kiokušin čempionas, vadinamosios karatė olimpiados Tokijuje šeštos vietos laimėtojas E.Gužauskas.
Jo trofėjų lentynose – per pusšimtis įvairių įspūdingo dydžio ir grožio taurių, tačiau Eventas akcentuoja, kad tobulėti padeda ne tik pergalės, bet ir pralaimėjimai.
„Visada norisi būti geriausiu, bet nereikia bijoti ir pralaimėjimų. Po jų susimąstai, ką galėjai padaryti kitaip, bandai išanalizuoti visas smulkmenas ir klaidų daugiau nebekartoti. Tai taip pat padeda tobulėti“, – įsitikinęs jis.
Tiesa, pastaruoju metu E.Gužausko karjeroje pralaimėjimų – labai mažai. Jis vienas iš tų sportininkų, kuris griežtai laikosi treniruočių režimo, sporto salėje stengiasi atidirbti daugiau nei šimtu procentų, kad per varžybas ramia sąžine sau galėtų pasakyti: „Kovojau iš paskutiniųjų, atidaviau visą save.“
Tarp įkvėpėjų – ir Linas Kleiza
E.Gužauskas nuo vaikystės labai domėjosi krepšiniu ir tarp jo įkvėpėjų buvo Lietuvos rinktinės žaidėjas, ragavęs ir NBA duonos – Linas Kleiza.
Visada norisi būti geriausiu, bet nereikia bijoti ir pralaimėjimų
„Jis krepšinio aikštelėje niekada nenuleisdavo rankų, jei ir nesisekdavo. Mane žavi būtent Lino Kleizos kovotojo charakteris ir lyderio savybės. Gaila, kad labai anksti baigėsi jo krepšininko karjera“, – kalbėjo tituluotas karatistas.
Tuoj pat Eventas pridūrė, kad labiausiai sportui visgi jį motyvavo pirmasis jo karatė mokytojas iš Naujosios Akmenės – Vladimiras Silvaško ir dabartinis itin tituluotas karatė treneris – „Shodan“ klubo prezidentas Lukas Kubilius.
„Kad ir dabar, treniruodamas jaunąją karatistų kartą, stengiuosi būti kuo panašesnis į šiuos savo karatė mokytojus. Bandau surasti tarpinį variantą, kuris būtų savitas man. Manau, kad esu gana griežtas treneris, bet stengiuosi būti teisingas. Aš esu toks, kad negaliu nekreipti dėmesio, jei kas nesilaiko taisyklių, režimo ir panašiai. Kiti sako: „Ai, nekreipk dėmesio, tas vaikas yra padūkęs, pats nusiramins ir tiek“. Man nekreipti dėmesio nepavyksta. Aš esu toks, kad turi būti tvarka, turi visi klausyti ir stengtis treniruotėse atiduoti visas savo jėgas“, – sakė E.Gužauskas.
25 metų profesionalus atletas karatė sportu jau užsiima gerokai daugiau nei pusę savo gyvenimo – net 18 metų. Per tą laiką treniruotėse yra išlieta išties daug prakaito, apkeliauta beveik visa Europa, aplankyta ir egzotinių šalių, pabūta ir Tekančios Saulės šalyje Japonijoje, ir Kazachstane, teko stovyklauti ir Prancūzijos kalnuose.
„Atsiminimų ir įspūdžių – begalybė. Kiek per tą laiką sutikta gerų žmonių, kiek patirta džiaugsmo ir kitų nepamirštamų emocijų... Karatė sporto šaka mane patį pakeitė kaip žmogų, kaip asmenybę, išugdė tikslų ir svajonių siekimo jausmą“, – akcentuoja jis.
Karantinas sužadino kūrybiškumą
– Eventai, nors ir 2020-2021 metai sporto pasauliui buvo labai sudėtingi, tačiau visgi sugebėjai išlikti aukštumoje – buvai pripažintas geriausiu Lietuvos karatė kiokušin sportininku, tapai geriausiu Klaipėdos sportininkų tarp neolimpinių sporto šakų atstovų, neturėjai lygių Europos čempionate. Kaip pats vertini pastarąjį laikotarpį?
– Nors varžybų buvo ir mažokai, tačiau man pavyko išlaikyti sportinę formą. Tai yra labai svarbu. Per pirmąjį karantiną profesionaliai sportuoti sporto salėse negalėjome, tad teko treniruotis individualiai lauke. Kiek įmanoma, stengiausi palaikyti treniruočių tempą. Svarbu, kad neužklupo ligos... Per antrąjį karantiną aukšto meistriškumo sportininkams jau leista sportuoti sporto salėse, vyksta ir varžybos, tad jau geriau.
– Esi ne tik profesionalus sportininkas, bet ir ugdai jaunąją karatistų kartą. Ar sudėtinga pradedančiuosius sudominti šiuo sportu? Ką patartui tėveliams, kurie nori, kad jų vaikas sportuotų, bet nedrįsta ateiti į treniruotes?
– Visada kartoju, kad sportas padeda ugdyti valią ir ryžtą. Karatė – ne žaidimai, čia juokelių ir linksmybių mažiau. Tai individualus sportas ir darbas su pačiu savimi. Čia dažnai tenka patirti jaudulio, įtampos, emocijų. Tai įvardinčiau teigiamu dalyku, kadangi būtent čia mes išmokstame tvarkytis su tomis emocijomis ir įtampa. Juk gyvenime bet kokioje situacijoje – ar darbe, ar mokykloje – būna daug įtemptų situacijų ir jei mes išmokstame savo emocijas valdyti, tada galime priimti teisingus sprendimus. Tiesiog ne kartą esame susidūrę su panašia emocine būsena ir žinome, kaip su ja geriausia tvarkytis.
Sportas mane išmokė susitvarkyti su stresu ir kritinėmis situacijomis. Kad ir, tarkime, pavyzdys iš mokyklos laikų. Prieš kontrolinius ar egzaminus bendraklasiai labai stresuodavo, daliai jų nuo įtampos net drebėdavo kūnas, rankos, vos nulaikydavo rašiklį rankose, o man stresas, adrenalinas per varžybas buvo toks įprastas, kad aš jau šį jausmą išmokau valdyti. Sportas, valia, užsispyrimas, pergalių siekis ir atkaklus darbas išugdo tvirtą charakterį.
Karatė sportas ugdo ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, tai susikoncentravimas į save, savo kūną, mintis, veiksmus. Tai tuo pačiu ir geras laiko praleidimo būdas, nebūtinai siekiant rezultato.
Mūsų klubo – Klaipėdos „Shodan“ bendruomenė yra labai stipri, taip pat stipri ir Lietuvos karatė kiokušin federacija , vieni kitus labai palaikome.
– Vienas iš karatė kiokušin lyderystės pavyzdžių yra tai, kad vieni pirmųjų pradėjote organizuoti aukščiausio rango karatė kiokušin varžybas, įvairius mokymus ir seminarus nuotoliniu būdu internetu. Kaip pavyksta vaikus sutraukti sportuoti ne sporto salėse, o prie kompiuterių ekranų?
– Stengiamės, dirbame. Mums, treneriams, tai taip pat savotiškas iššūkis, kad būtų įdomiau per kompiuterį sportuoti, o nei žaisti žaidimus. Manau, kad gerai susitvarkome su ta misija.
Labai pasiteisino virtualios varžybos. Tai tarsi motyvacinė priemonė vaikui sportuoti. Jei nebus jokių iššūkių, tai išlaikyti vaius klube bus labai sudėtinga. Vaikui reikia ryšio, bendravimo, dėmesio. Šiuo sudėtingu pandeminiu laikotarpiu varžybos virtualioje erdvėje – tarsi papildoma motyvacija ruoštis varžyboms, o jas laimėjus, motyvacija toliau sportuoti ir siekti neapleisti savo pozicijų. Internetu mažieji laikė ir karatė egzaminus. Mes treneriai, prisibijojome, kaip čia bus, ar vaikams pavyks, kaip jie jausis ir panašiai. Tačiau labai maloniai nuteikė tai, kad vaikams tai buvo labai džiugi emocija. Visi kažkaip persiorientavome ir dirbame, kaip galima geriau, pagal esamą situaciją.
Titulai įkvepia ir auklėtinius
– Ar bandei skaičiuoti, kiek pats turi auklėtinių?
– Su grupėmis dirbame po du trenerius. Klaipėdoje yra suaugusiųjų grupė – apie 50-60 žmonių ir Šilutėje – per 100 vaikų. Susidaro išties nemažas mano treniruojamų žmonių kiekis.
– Klaipėdos „Shodan“ klubas, kuriam pats priklausai, daugelį metų yra tarp lyderių – nuolat skinate ne tik individualias, bet ir komandines pergales. Kaip manai, kokia yra ta sėkmės paslaptis?
– Stiprus pagrindinis mokytojas – Lukas Kubilius ir visi „Shodan“ klubo treneriai yra labai atsidavę darbui. Visi labai myli karatė sportą ir stengiasi, kad klubo nariai siektų aukštų rezultatų.
„Shodan“ – gerai išvystyta organizacija: stovyklos, renginiai, varžybos... Labai daug veiklos. Mūsų išties yra labai daug, bet visi esame darnūs ir tvirti lyg vienas kumštis. Toks tas pagrindinis sėkmės receptas – visi yra savo srities profesionalai.
– Tavo dabartinis treneris klaipėdietis Lukas Kubilius yra labai tituluotas – triskart Europos ir dukart pasaulio prizininkas. Pats taip pat ne kartą Europos čempionatuose kopei ant aukščiausiojo pakylos laiptelio, žibėjai ir pasaulio čempionate. Turbūt jūsų asmeniniai pavyzdžiai labai motyvuoja jūsų auklėtinius?
– Aš tikiuosi, kaip taip ir yra. Bent jau man taip buvo ir dabar yra, kai kartu sportuojame su treneriu – visai kita atmosfera, užsidegimas, motyvacija... Yra sakoma, kad kiekvienas mokinys turi stengtis pranokti savo mokytoją. Jei tai pavyksta, sakoma, kad mokytojas yra išties geras.
Mano dabartinio trenerio Luko Kubiliaus filosofija, charakteris, pozityvas, kurį skleidžia ir įkvepia labai daug vaikų ir jaunimo keisti gyvenimo būdą, sportuoti, siekti rezultatų. Man labai patinka tai, kad niekada per treniruotes nebūna pykčio, tik geros emocijos. Treniruotės prasideda ir baigiasi tik su šypsena. Tiesiog grįžti namo pilnas teigiamų emocijų.
Esu aprūpintas viskuo: papildais, inventoriumi, organizuojamos įvairios treniruočių stovyklos. Sąlygos – idealios. Dabar mano tikslas – kuo geriau pasiruošti birželio mėnesį Sakartvele vyksiančiam Europos čempionatui.
Vestuvės – vasarą
– Viename interviu minėjai, kad esi pasipiršęs savo širdies draugei Karolinai. Kada gi įvyks vestuvės?
– Planuojame artėjančią vasarą, jei pagaliau baigsis karantinai ir neįvyks kokių nenumatytų naujų koronaviruso bangų. Su Karolina kartu esame jau septynerius metus. Ji – taip pat iš Naujosios Akmenės, gyveno ir Vilniuje, tačiau atvyko į Klaipėdą ir taip pat įsimylėjo šį miestą.
– Žinau, kad esi vienas iš tų profesionalių sportininkų, kurie ne tik siekia sportinių aukštumų, bet ir rūpinasi mokslais ir kuria savo verslą. Papasakok apie tai.
– Klaipėdos universitete baigiau prekybos vadybos studijas. Klaipėdoje turiu savo nuosavą verslą – vaikiškų prekių parduotuvę. Per karantiną parduotuvę kuriam laikui teko uždaryti, tad daugiau koncentravomės į internetinę prekybą. Būtent internetinį verslą pradėjau dar prieš studijas Naujojoje Akmenėje. Kai išėjau iš tėvų namų ir persikėliau gyventi į Klaipėdą, verslą teko suaktyvinti – atidarėme parduotuvę. Po truputį augame, vietoje nestovime.
– Juk para turi tik 24 valandas, kaip viską spėji? Turbūt nelieka laiko laisvalaikiui?
– Kai labai nori – viskas įmanoma. Spėju pažaisti ir tenisą, mėgstu vaikščioti su jaunu savo šuniuku gamtoje. Man patinka aktyvus laisvalaikis – retai sėdžiu sudėjęs rankas namuose. Toks laisvalaikis – ne man. Patinka būti su šeima, dažnai nueinu į pirtį. Nuvažiuoju ir prie jūros.
– Eventai, prisimink, kaip ir kada tavo gyvenimas buvo susietas su karatė sportu?
– Į pirmąją karatė treniruotę pas trenerį Vladimirą Silvaško mane atvedė tėtis, kai man buvo vos septyneri. Tuomet Naujojoje Akmenėje pasirinkti nebuvo labai daug sporto šakų. Svarbu buvo, kad treniruotų geras specialistas.
Baigus mokyklą reikėjo pasirinkti universitetą ir profesionalų karatė klubą. Tėvų ir trenerio paragintas pasirinkau studijas Klaipėdos universitete ir Klaipėdos „Shodan“ karatė mokyklą. Žinojau, kad Klaipėdoje labai profesionaliai dirba mano pirmojo trenerio Vladimiro Silvaškos auklėtinis Lukas Kubilius. Taigi, atsidūriau jo vadovaujamoje karatė mokykloje ir tuo labai džiaugiuosi. Tai neabejotinai profesionaliausia Lietuvos karatė mokykla. Tą atspindi ir rezultatai Europos ir pasaulio čempionatuose.
Aš nuo vaikystės labai stengiausi išsikovoti lyderio poziciją – nuo dešimties metų skyniau pergales Lietuvos čempionatuose. Penkiolikos metų pirmą kartą dalyvavau Europos čempionate ir likau antras, po metų jau tapau Europos šešiolikmečių čempionu. Europos pirmenybėse triumfavau ir tarp septyniolikmečių, kelis kartus tarp jaunimo ir suaugusiųjų. Lygių neturėjau ir Belgijoje vykusiame Europos pilno kontakto karatė čempionate. Kiekviena pergalė yra savotiškai svarbi ir įsimintina.
Japonijoje – reklaminis veidas
– Jei reikėtų įvardyti vieną skambiausią savo sportinės karjeros pasiekimą, kurį išskirtumei?
– Tikriausiai tai būtų pasaulio absoliučios karatė kategorijos čempionatas, kuris vyko 2019 metų lapkričio mėnesį. Tai vadinamoji karatistų olimpiada, kadangi vyksta tik kas ketverius metus. Tarp, regis, 160 viso pasaulio geriausių karatistų iškovojau aukštą šeštąją vietą. Tai išties puikus rezultatas, žinant tai, kokio tai rango varžybos ir kokio lygio karatistai varžėsi šiame čempionate.
Man didžiulė garbė būti tarp pasaulio karatė lyderių.
– Būtent minėtame pasaulio čempionate Japonijoje buvai matomas visur: ir metro, ir ant didžiulių ekranų mirgėjo reklamos su tavo atvaizdu. Koks jausmas, kai matai save tokio rango varžybų stenduose ir vaizdo siužetuose?
– Geras jausmas... Labai malonu, tačiau aš to labai nesureikšminu ir nesipuikuoju. Tiesiog prieš tai vykusiame Europos čempionato finale aš savo varžovą pasiunčiau į nokautą efektingu smūgiu, atlikdamas kūlvirstį. Apskritai Europos ar pasaulio čempionatų finaluose nokautai būna labai retas reiškinys, kadangi finale jau susitinka patys stipriausi, vienas kito verti priešininkai. Manau, kad būtent dėl to nokauto ir patekau į tuos stendus.
– Įdomu, kokios mintys verda galvoje prieš svarbias varžybas? Kaip bandai numalšinti emocijas ir tvyrančią įtampą? Kažkada vieno interviu metu esi sakęs: „Prieš įtemptą kovą mano geriausias ginklas – šypsena“.
– Taip. Stengiuosi žengti ant tatamio su šypsena veide. Pastebiu, kad tai šiek tiek trikdo ir varžovus, ir teisėjus, tačiau man tai padeda atsipalaiduoti. Kaip tai pavykta? Anksčiau klausydavausi muzikos ir tai padėdavo. Paskutiniu metu stengiuosi pakvėpuoti, prisėsti ir įtikinti save, kad tai tik tarsi treniruotė. Emocijas stengiuosi vyti šalin.
