Tolimajame Azijos žemyno krašte Sigitas praleido jau pusantrų metų. Pusmečiui buvo parvykęs į Lietuvą, tačiau šių metų sausį ir vėl išsiruošė ten, kur, kaip jis pats sako, galima semtis geriausios muaythai patirties. Sugrįžti į Tailandą nėra sunku, sunku yra kaskart už nugaros palikti artimuosius.
„Į Lietuvą grįžau pernai metų liepos 6 d. Tą dieną, kai tėtis šventė jubiliejų. Tai buvo staigmena. Visi susigraudinome. Tuomet negalvojau apie sugrįžimą į Tailandą, nes turėjau išsigydyti žandikaulio ir rankos traumas. Tetroškau greičiau susigrąžinti sveikatą. Tačiau Tailandas ir vėl pašaukė.
Tailandietis treneris labai apsidžiaugė, kad grįžau. Gerai sutariame. Sutikimas buvo paprastas, kaip visada – sunki treniruotė.
Kiek čia būsiu, dar nežinau. Viską lems finansinė padėtis ir tai, ar kojos nepakiš kokia trauma. Tolimų planų nekuriu, mąstau tik apie artimiausią kovą, nes sportas – lyg loterija: gali laimėti ir išeiti pakelta galva arba gali patirti skaudžią traumą, kuriai išsigydyti prireiks daug laiko. Ar norėčiau likti gyventi Tailande? Apie tai dar nemąsčiau. Jei matysiu, kad Lietuvai manęs nebereikia, teks likti“, – šyptelėjo Sigitas.
Pergalę skirs Remygai
Paklaustas, kokie šios išvykos tikslai, S.Gaižauskas jų nekonkretizavo – sukaupti dar didesnį žinių bagažą. Taip pat norisi padovanoti pergalę tragiškai pernai metų gruodį žuvusiam bendraklubiui Remigijui Morkevičiui.
„Mane labai sukrėtė Remigijaus žūtis. Sukrėtė daugelį. Tai buvo neeilinis žmogus. Visų kovotojų atmintyje jis liks kaip pavyzdys. Remygos atminimui skirsiu pergalę ringe. Išsikėliau ir kitų tikslų, bet apie juos prabilsiu, kai pasieksiu“, – pažadėjo lietuvis, su kiekviena diena atrandantis svečioje šalyje vis daugiau naujų pažįstamų, kurių rate jaučiasi savas ir gerbiamas.
Jis prisipažino ringe visuomet besistengiantis pademonstruoti gražią kovą, nes svarbiausia – nenuvilti žmonių, kurie juo tiki. Tas tikėjimas – didelė motyvacija nesustoti.
Iki šiol lietuvis Tailando, Vietnamo bei Kinijos ringuose yra pasiekęs 10 pergalių bei 2 lygiąsias ir tik 3 kartus rijo karčią pralaimėjimo piliulę.
Didelis ir pergalių troškimas, gyvuojantis šio kovotojo širdyje. Į priekį verčia žengti ir tarp kitų trofėjų ryškiau spindintis sidabrinis pasaulio čempiono diržas, Sigito juosmenį papuošęs lygiai prieš metus.
Iki šiol lietuvis Tailando, Vietnamo bei Kinijos ringuose yra pasiekęs 10 pergalių bei 2 lygiąsias ir tik 3 kartus rijo karčią pralaimėjimo piliulę.
Viena iš nesėkmingiausių kovų vyko Vietname, tuo metu, kai Sigitas pastarąjį kartą tik ką buvo grįžęs iš Lietuvos. Kaip tuomet bandė juokauti, mamos sotus maistas tikrai nepadėjo išlaikyti formos. Ar šįkart istorija nesikartos?
Neramina plaštakos trauma
Artimiausia kova S.Gaižauskio laukia jau kovo 3 d., nuosavame klube – prieš japoną. Apie jį Sigitas žino tik tiek, kad gerai smūgiuoja koja. Bet kuris Tailando kovotojas tą daro blogai? Svarbu po ilgesnės pertraukos nepadaryti klaidų.
„Pernai tik atvykęs į Tailandą kovojau viename geriausių pasaulio turnyrų „Thai Fight“. Patyriau skaudų pralaimėjimą. Skaudu buvo ne tiek fiziškai, kiek morališkai. Į ringą lipau jau pralaimėjęs. Po kovos buvau palūžęs.
Tačiau tai kartu buvo ir puiki motyvacija atsitiesti, eiti tolyn. Padariau išvadas ir laimėjau 5 kovas iš eilės, 3 iš jų – nokautais. Šį kartą neskubu grįžti į ringą. Kovosiu tik gerai pasiruošęs“, – prisipažino kovotojas.
Paklaustas, kokia šiuo metu jo fizinė forma, Sigitas prisipažino, jog ne pati geriausia. Juk turėjo 4 mėnesių pertrauką. Po pastarosios dvikovos Kauno „Žalgirio“ arenoje sportavo tik po 2-3 kartus per savaitę. Iki formos piko trūksta keleto mėnesių sunkaus darbo ir kelių gerų kovų.
„Labiausiai mane neramina dešinės plaštakos trauma. Jaučiu, kad negaliu smūgiuoti pilna jėga. Po pirmos kovos bus aišku, reikalinga gydytojų pagalba ar ne.
Šiai kovai kurį tai laiką ruošiausi sportuodamas tik kartą per dieną. Ryte ilgiau pamiegu, nes reikia priprasti prie laiko juostų pasikeitimo. Nenoriu nualinti organizmo. Treniruotės vis sunkėja.
Turėjau pasiūlymą kautis itin stipriame 68 kg svorio kategorijos ketverto turnyre. Atsakiau, – reiktų numesti daug svorio, o tai itin alinantis procesas. Galėsiu tai daryti, kai būsiu atgavęs fizinę formą“, – paaiškino kovotojas.
Treniruotėse dalyvauja ir žiurkės
S.Gaižausko diena prasideda 06.30 val. ryto. Suvalgęs bananą, jis valandą bėga krosą. Po to laukia taip pat apie valandą trunkanti fizinio pasiruošimo treniruotė. Grįžęs namo apie vidurdienį, jis papietauja, pamiega ir 16 val. susiruošia vėl sportuoti. 30 min. krosas, dviejų valandų treniruotė, namai, vakarienė, miegas. Ir taip – 6 dienas per savaitę.
„Sąlygos sportuoti Tailande nėra tobulos: suplyšę maišai, laksto šunys ir žiurkės. Silpniems čia – ne vieta. Tačiau kai ko nors sieki, gali tai daryti ir minimaliausiomis sąlygomis.
Daug kas klausia, iš kur mano klube ant sienos atsirado Lietuvos vėliava. Pakabinau, kad žmonės žinotų mūsų mažą šalį. Esu nufilmavęs, kaip atrodo draugo tailandiečio sporto salė. Jis – buvęs kovotojas, šiuo metu statantis naują didelį klubą, kuriame bus ir kambariai sportuojantiems vaikams“, – teigė Sigitas.
Į Tailandą, anot jo, atvyksta ir daugiau kovotojų iš Lietuvos. Visų jų tikslai skirtingi: vieni ruošiasi kovoms Europoje, kiti nori išbandyti jėgas su vietiniais. Sigitas įsitikinęs, jog mūsų šalis turi išugdžiusi ne vieną gerą kovotoją, tačiau dauguma jų krypsta į kikboksą, o ne muaythai. Kodėl? Nes Lietuvoje tokių kovų suorganizuojama daugiau. Tailando kovotojų stiprybės paslaptis – šioje šalyje gali kovoti nors ir kiekvieną dieną, o su kovomis ateina ir patirtis.
Siekia perprasti papročius
O ar tarp alinančių treniruočių lieka dar laiko perprasti tailandiečių papročius?
„Daug kas klausia, iš kur mano klube ant sienos atsirado Lietuvos vėliava. Pakabinau, kad žmonės žinotų mūsų mažą šalį“, – teigia Sigitas.
„Domiuosi jų kultūra, tikėjimu, virtuve. Sunku tik su kalba, – itin sudėtingas raštas. Mažai lietuvių, manau, suprastų, kodėl ateidamas į mažą parduotuvėlę ar kur kitur, vietinis nusiauna ir prie durų palieka šlepetes. Vidun žengia basas. Tokiu būdu pagerbiamas šeimininkas.
Arba kodėl dauguma turi namuose stalą, bet valgo atsisėdę ant žemės. Anksčiau daugelis Tailando gyventojų paprasčiausiai neturėjo stalų. Tad išliko įprotis“, – paaiškino kovotojas.
Žavi jį ir muaythai kovų tradicijos, siekiančios šimtmečius, perduodamos iš kartos į kartą. Gatvėje, anot Sigito, nesunku sutikti kokį senolį, kuris jaunystėje turėjęs apie 200 profesionalių kovų.
„Tailande gyvena geriausi lengvo svorio kategorijos muaythai kovotojai. Smagu visa tai pajausti: jų tradicijas, ritualus prieš kovą. Visa tai mane užbūrė, nebegaliu be to. Kiekvieno turnyro metu groja gyva wai khru muzika, viskas daroma su dideliu atsidavimu.
Smagu, jog ir tai, kaip aš kovoju, vietiniams patinka. Turbūt dėl to dažnai mano dvikovos – vakaro dvikovos. Tailandas davė labai daug. Pradedu suprasti tikrąjį muaythai. Sukaupta patirtis pravers ateityje. Gal vieną dieną šias žinias perduosiu kokiam jaunam čempionui“, – apie ateities planus užsiminė Sigitas.
Po kiekvienos kovos, anot jo, atsiranda vis naujų gerbėjų. Juk Sigitas dažnai matomas televizoriaus ekranuose, laikraščių puslapiuose. Tačiau labiausiai jį nustebino turistai iš Kinijos. „Du pilni dideli dviaukščiai autobusai jų. Apstojo ratu ir kiekvienas panoro nuotraukos su manimi. O aš po sunkios kovos nebegalėjau pastovėti ant kojų. Prašiau trenerio, kad gelbėtų“, – prisiminęs nusijuokė lietuvis.
Namuose įsirengs mažą šventyklą
Laisvalaikį Sigitas praleidžia prie jūros. Turi atradęs ir vieną gražų kalną, ant kurio gyvena būriai beždžionėlių. Nuveža joms maisto.
Sekmadieniais lietuvis apsilanko vienuolyne įrengtoje garinėje saunoje, važiuoja stebėti aukščiausio lygio tailandiečių kovų, bando perprasti jų stilių, taktiką, teisėjavimo niuansus. Būna dienų, kai nesinori lįsti iš namų. Tuomet stebi žuvytes akvariume.
„Mano virtuvė – balkonas, kuriame bandau gaminti Tailando nacionalinius patiekalus. Kaskart prieš kovą apsilankau šventykloje. Susikaupiu. Budistai neskirsto tikinčiųjų, jie priima visus. Atliekami ritualai, pritraukiantys sėkmę, laimę, pinigus. Žadu įsirengti namuose mažą šventyklėlę. Pasikviesiu vienuolį, kad ją pašventintų. Turėsiu savo ramybės kampelį“, – patikino pašnekovas.
Gyvenimas Tailande, tikėtina, ne itin pigus malonumas. Ar muaythai – atsiperkantis sportas?
„Siekti savo tikslų padeda šeima, draugai, kurie supranta ir palaiko mane. Noriu jiems padėkoti už tai. Muaythai reikalauja nemažai išlaidų: papildai, traumų gydymasis, pats pragyvenimas. Iš pergalingų kovų tiek neuždirbsi. Žinoma, Tailando geriausi kovotojai sulaukia didelio atlygio, bet jie – vietiniai. Jiems galioja kitokios taisyklės.
Kad ir kaip bebūtų, neįsivaizduoju, kuo būčiau, jei ne muaythai. Šis sportas man padėjo išlipti iš duobės. Būdamas jaunas pasukau šunkeliais. Bet pradėjęs sportuoti supratau, kad tai – tikrasis mano kelias. Tad viską metęs sutelkiau jėgas tik į sportą“, – atvirai prabilo Sigitas, svajojantis įkopti į nacionalinio Tailando stadiono Liumpini ringą.
