Donatas Imbras – ilgametis Lietuvos kiokušin karatė rinktinės veidas. Lyderis, kuriam iškovotais titulais negali prilygti joks mūsų šalies karatė atstovas. Vis dėlto pastaraisiais metais triskart Europos čempionas ir dukart pasaulio vicečempionas rezultatais gerbėjų nedžiugina.
2009 m. pasaulio čempionate Sank Peterburge D.Imbras netikėtai suklupo ketvirtfinalyje, o pirmą kovo savaitgalį vykusiame Lietuvos čempionate finalinę svorio kategorijos per 90 kg kovą pralaimėjo Lukui Kubiliui.
31–erių metų D.Imbras pripažįsta, kad pralaimėti nesmagu, tačiau jo pagrindinis tikslas – aukso medalis 2011 metų spalį Japonijoje vyksiančiame absoliučios svorio kategorijos pasaulio čempionate.
– Donatai, kodėl nepavyko tapti šalies čempionu?
– Ieškau būdų, kaip laimėti pasaulio čempionatą. Labai daug eksperimentuoju. Esame jauna karatė karta, nėra metodikos. Knygynuose galima rasti literatūros apie lengvaatlečių, boksininkų ar kitų sportininkų ruošimą, bet ne apie karatė.
Lietuvos čempionatą esu laimėjęs ne vieną, ne du ir ne tris kartus. Be abejo, nėra smagu pralaimėti, bet emocijos atslūgsta. Manau, kad geriau pralaimėti mūšį, bet laimėti karą. Esu paieškose. Kaip sakiau, ieškau būdų, kaip laimėti pasaulio čempionatą. Tiesiog eksperimentai ne visuomet pasiteisina.
Nenuvertinu Luko. Tai augantis kovotojas, per paskutinius porą metų padaręs didelę pažangą. Be to, jis taip pat yra laimėjęs Europos čempionatą. Bet aš žinau savo potencialą. Nesidžiaugiu dėl to, kad pralaimėjau, nesidžiaugiu, nes vis neatrandu tos formulės, kurios ieškau. Neatrandu.
– Tie eksperimentai susiję su fiziniais ar techniniais dalykais?
– Ir fiziniais, ir techniniais. Taip pat – mityba, maisto papildais, organizmo valymu. Spektras maksimaliai platus. Pavyzdžiui, eksperimentavau su svoriu. Pernai pasaulio čempionate svėriau 118 kg, šiemet Lietuvos čempionate – vos per šimtą. Pasaulio čempionate trūko greičio, dėl to pralaimėjau. Numečiau svorio – Lietuvos čempionate trūko jėgos.
Mes, karatė atstovai, neturime, galima sakyti, jokios metodinės medžiagos, tai yra didelė spraga. Konsultuojuosi su įvairių sporto šakų atstovais, gydytojais, reabilitologais, mitybos specialistais, kitais protingais žmonėmis.
Nežinau, galbūt aš per aukštai žiūriu? Manau, bet kuriuo atveju baigęs karjerą rašysiu knygą apie tai, ko reikia, norint laimėti pasaulio karatė čempionatą, ir ko nereikia. Ką galima ir ko negalima. Tiesiog išdėstysiu savo patirtį. Galbūt ateities sportininkai tuo pasinaudos.
Planuoju, kad kiti metai man bus paskutiniai aktyviame sporte. Eisiu į pensiją, tad stengiuosi maksimaliai dirbti, kad vėliau netektų gailėtis, jog padariau per mažai. Skaičiau puikią psichologinę knygą, kurioje mokoma įsivaizduoti save daug metų į priekį. Įsivaizduoti, kokių dalykų, būdamas arti mirties, gailėsiesi, ir kokių ne. Stengiuosi viską daryti taip, kad vėliau nesigailėčiau, jog ruošdamasis paskutiniam savo pasaulio čempionatui kažko nepadariau.
– 2013 m. pasaulio čempionatas pagal svorio kategorijas vyks Lietuvoje. Nejaugi šių varžybų nėra tavo planuose?
– Šiandien nematau savęs tame čempionate. (Pauzė). Velniai žino, iš tikrųjų... Bus nebus... Šiandien sakyčiau, kad ne. Man emociškai ir kaip sportininkui geriausias yra absoliutaus svorio kategorijos pasaulio čempionatas. 128 dalyviai ir viena pirma vieta. Dvi dienos, septynios kovos ir visi leisgyviai, antrą dieną kovojantys tik valios pastangų dėka.
– Kokius sau tikslus kelsi šių metų Europos pirmenybėse, kurios birželį vyks Ispanijoje?
– Sunku pasakyti. Europos čempionas užsitikrina kelialapį į pasaulio čempionatą, bet kiekvienas turi susidėlioti savo stoteles. Kai pralaimi, ego neleidžia viską nuleist į apačią, bet mano startas, mano tikslas yra pasaulio čempionatas.
Turiu seną bagažą, seną pasiruošimo planą, kuriuo vadovavausi paskutinius trejus metus. Bet visuomet buvau juo nepatenkintas, nes visuomet reikėdavo iš savęs išspausti dar 15 ar 20 procentų, kurių lemiamose kovose ir pritrūkdavo. Todėl ieškau, eksperimentuoju. Galiu sau tai leisti iki kitų metų. Jei matysiu, kad tai, ką darau, nepasiteisina, kad sena sistema yra geriausia – grįšiu prie jos.
– Nebus vėlu?
– Nebus. Paskutinė atranka – kitų metų Europos čempionatas, vyksiantis Lietuvoje. Tai paskutinė stotelė, kada bus galima įšokti į pasaulio čempionatą. Taigi dar turiu pusantrų metų.
– Prieš ketverius metus atidarei karatė mokyklą „Budora“. Galbūt darbas su vaikais atima pernelyg daug laiko ir pastangų ir dėl to kenčia paties rezultatai?
– Labai puikiai tai suderinu. Treniruotės su vaikais kartais trunka ilgiau, kartais trumpiau, bet viską suderinu. Aišku, profesionaliame sporte reikalingas laikas, kai privalai ilsėtis. Aš, kai turėčiau ilsėtis, dirbu su vaikais, vedu treniruotes. Taigi atsistatymas nėra ypatingai efektyvus ir geras, bet tai, manau, minimali problema, dėl kurios neverta nerimauti.
