Tenka pripažinti, kad maskvietis po skaudaus pralaimėjimo Europos čempionate birželio mėnesį Lenkijoje, kuomet mentėmis pralaimėjo Knystautui, padarė išvadas ir kardinaliai pakeitė kovos su lietuviu taktiką. Visa galva žemesnis rusas mažais žingsneliais ėjo į priekį ir kėlė sumaištį Manto gynyboje. Viskas klostėsi palankiai pustrečios minutės, tačiau tuomet ilgos Knystauto kojos užžengė už kilimo ir arbitrai rusui atseikėjo 1 tašką. Beje, prieš tai Mantas turėjo auksinį šansą paimti savo balus parteryje, tačiau visos pastangos išjudinti Semionovą buvo bevaisės.
Lenkijos pamokas Semionovas įsavino puikiai. Antrame kėlinuke rusas nekeitė taktikos – jokių mėginimų atlikti techninį veiksmą, jokio noro aštrinti padėties. Jis puikiai žino, kad jautrus ir varžovams nepatogus Mantas oponentams klaidų nedovanoja, todėl vėl „riša“ rankas, blokuoja Manto pastangas aštrinti padėtį ir iriasi link kilimo krašto. Tokia taktika neša rusui dividendus. Per 5 sekundes Mantas dusyk išeina už kilimo ribų ir atsiduria ties praraja (3,14 sek. 0:3). Po šalto dušo atkutęs Mantas įjungė aukščiausią pavarą. Ėjimas vabank iš dalies buvo sėkmingas – po staigaus pamušimo rusas nuskrido solidžiai, bet neįtikinamai. Rezultatas sumažėjo tik vienu tašku – 1:3. Likusias sekundes Knystautas atakavo, Semionovas užsidarė, laikas bėgo zovada, kol teisėjo švilpukas nuskardėjo Zagrebo Dom Sportova arenos skliautuose.
Dvidešimtmetis klaipėdietis per keturis metus iškovojo ketvirtą sidabrą oficialiuose Europos ir pasaulio čempionatuose ir sako „atia“ jaunimo amžiaus grupei. Trenerių Olego Antoščenkovo, Mindaugo, Ežerskio, Ruslano Vartanovo ir Artūro Ševelkovo auklėtinis jau dabar paliko ryškų pėdsaką šalies imtynių istorijoje. Deja, ateina sunkiausias etapas – kovos su pajėgiausiais planetos meistrais. Vieniems tai ilgas procesas, kitiems – nepakeliama našta, kuomet eikvojamos jėgos treniruotėse, aukojamas laisvalaikis, o rezultatų vis nėr.
Dvidešimtmetis klaipėdietis per keturis metus iškovojo ketvirtą sidabrą oficialiuose Europos ir pasaulio čempionatuose ir sako „atia“ jaunimo amžiaus grupei.
Dažnam pergalių badas yra tiesioginis būdas trinktelti imtynių salės durimis. Vis dėlto tikimės, kad treneriams ir artimiesiems pavyks motyvuoti talentingą Lietuvos atletą, galintį priversti žiūrovus klausyti Tautišką giesmę didžiausiuose planetos sporto forumuose. Ramina pirmojo trenerio A.Ševelkovo žodžiai: Mantas gyvena imtynių ritmu.
Mintyse atsakykime patys sau – kas yra Mantas Knystautas? Kokia klaipėdiečio pridėtinė vertė rinkoje?
Tai iki 130 kilogramų sveriantis atletas. Tokie sportinininkai yra kiekvienos šalies pasidižiavimas. Galiūnų imtynininkų kovas stebi milijonai žiūrovų. Jų imtys pateikiamos desertui. Jie ant kilimo pasirodo, kuomet publiką baigia apšildyti lenvesni kolegos. Jiems didžiausias dėmesys. Jų medaliai svariausi. Dažnai tokie atletai tampa valstybės prekiniu ženklu. Šalių numylėtiniais yra tapę sunkiasvoriai rusas Aleksandras Karelinas, amerikiečiai Rulonas Gardneris, Bruce Baumgartneris, Sovietų Sąjungai atstovavęs Aleksandras Medvedis, prancūzas Henri Deglane, estas Kristjanas Palusalu, Istvanas Kozma iš Vengrijos, lenkas Andrzejus Wolny, kubietis Mijain Nunez Lopez ir daugelis kitų iškilių atletų. Kam teko keliauti Estijos keliais, tikrai negalėjo nepamatyti tautos herojo Heiki Nabio portretų. Pasaulinę šlovę yra pelnęs ir nevienas Lietuvos tarpukario gigantas: stipriausiai garsas apie pasaulio čempioną iš Steigvilių Karolį Požėlą (Karl Pojello) skambėjo JAV imtynių mėgėjų aplinkoje.
Sovietiniais laikais pasaulio čempiono titulą iškovojo Rimantas Bagdonas, o daugiau nei po 40 metų kelią link Pekino olimpinių žaidynių pjadestalo prasivalė Mindaugas Mizgaitis. Pastarojo pergalės paskatino praverti imtynių salės duris šimtus vaikų, vaikų, kurie vietoj slampinėjimo pakampėmis pasirinko vyriškiausią sporto šaką. Ne visi bus čempionai, bet jie, pasirinkę imtynių bendruomenę, jau tapo nugalėtojais. Prieš keletą metų viename interviu treneris Sergejus Kasimovas skėsčiojo rankomis: mes išgaudom visus tuos, kurie netiko krepšiniui ar futbolo būreliams. Vaikai į imtynių salę ateina be raumenų ir su vingiuotais stuburais. Mes juos gydom, mokam vaikščioti, atlikti prisitraukimus ir po poros metų su tais, kurie atlaiko monotoniją, pradedam dirbti. Gaunam didžiulį moralinį pasitenkinimą – žmogų paruošėm pilnavertiškam gyvenimui. Būtent todėl mums svarbios Manto Knystauto pergalės ir jo pavyzdys. Pavyzdys Sportinininko, siekiančio užsibrėžto tikslo. Būtent todėl jis reikalingas Lietuvos imtynėms.
Žinia, talentingų sunkiasvorių atletų pasaulyje yra vienetai. Paimkime kad ir disko metikus ar rūtulio stumikus. Jei jau patenka į metimo sektorių, tai, žinok, ilgam. Rotacija vyksta lėtai, o pirmi numeriai savo pozicijas užleidžia po kelių olimpinių ciklų. Tas pats ir imtynių sporte. Tikėkimes, kad Mantas tęs sunkiasvorių tradicijas.
Taip pat tikėkimės, kad Manto Knystauto gyvenimas, sutapatintas su seniausia žmonijos sporta šaka, ir ateityje virpins mūsų širdis pasaulio bei Europos čempionatuose ir, duokdie, olimpinėse žaidynėse.
