Nors Lietuvos imtynininkai turi gilias tradicijas, pastaraisiais metais kovų kilimas tuščia svarbių titulų.
2008 metais Pekine Mindaugo Mizgaičio iškovotas sidabras (Lietuvos sunkiasvoris laimėjo bronzą, bet dėl varžovo dopingo diskvalifikacijos M.Mizgaičiui vėliau atiteko sidabras), 2012 m. Londone Aleksandro Kazakevičiaus laimėta olimpinė bronza, o pastarąjį kartą aukščiausio lygio varžybose iškovotas medalis buvo Edgaro Venckaičio bronza planetos pirmenybėse Taškente 2014 metais.
Pastaruosius penkerius metus Lietuvos imtynininkai vis laukia proveržio ir su nerimu pradeda 2020-uosius, per kurių pradžią dar degs viltis įšokti į olimpinį traukinį.
Sausio 10-12 dienomis Kaune „Žalgirio“ krepšinio mokykloje vyksiantis Lietuvos čempionatas geriausiems šalies imtynininkams taps atranka į likusius du olimpinius atrankos turnyrus.
Pavasarį Budapešte ir Sofijoje atrankos turnyrų kiekvienos svorio kategorijos finalininkai laimės teisę startuoti liepą olimpiniame Tokijuje, bet kodėl prie titulų pripratinę tautą imtynininkai turi neramiai laukti paskutinio traukinio?
Lietuvos imtynių federacijos surengtoje spaudos konferencijoje trečiadienį buvo nagrinėjamos priežastys.
„Konkurencija auga, vietų olimpinėse žaidynėse mažėja. Daug kas kitose šalyse pradeda treniruotis po dukart per dieną, kaip ir mes, – sakė buvęs pasaulio ir Europos pirmenybių prizininkas, dabar rinktinės treneris Mindaugas Ežerskis. – Bet nenuleidžiame rankų. Nors kelialapių neiškovojome, mes galime rungtis tame lygyje. Gal reikia kažkiek laiko, kažkiek subręsti. Tikiu, kad iškovosime teisę dalyvauti olimpinėse žaidynėse.“
Jose imtynininkai – graikų-romėnų, laisvųjų ir moterų varžybose turi tik po šešias svorio kategorijas, kai anksčiau vyrai turėdavo po 10.
Kai kurios šalys vis lengvesne ranka dalina pasus iš Kaukazo kalnų nusileidusiems imtynininkams, kurie siūlo save įvairių valstybių federacijoms, įskaitant ir Lietuvos.
Tačiau lietuviai atmeta galimybę natūralizuoti kovotojus, nors titulų sausra vis ilgesnė – pernai Kazachstane vykusiame pasaulio čempionate nė vienas lietuvis nepateko į šešetą geriausių, kurie pirmieji gavo olimpinius kelialapius.
Arčiausiai buvusiam 22 metų klaipėdiečiui Pauliui Galkinui reikėjo imtis tarp 40 varžovų, kad nukeliautų iki septintos vietos savo svorio kategorijoje.
Išaugo konkurencija ir tarp moterų, kur svorio kategorijoje susiburia virš 30 atlečių.
Danutė Domikaitytė finišavo penkta Europos čempionate ir Europos žaidynėse. „Ji gali laimėti prieš bet kurią sportininkę, Minske įveikė olimpinę vicečempionę, bet paskui sugeba pralaimėti ženkliai silpnesnei varžovei“, – kalbėjo Lietuvos imtynių federacijos prezidentas Giedrius Dambrauskas.
Jis pripažino, kad šiuo metu tarp jaunųjų nėra tokių, kaip M.Ežerskis ir prieš metus karjerą baigęs bei taip pat trenerių kolektyvą papildęs A.Kazakevičius.
Nors abu atletai tvirtino, kad dabar Ozo sporto gimnazijoje susibūrę kelios dešimtys jaunųjų imtynininkų turi geresnes sąlygas nei buvo prieš dešimtį ar dvi dešimtis metų, ugnies akyse dabar kiek mažiau.
„Gal mes buvome alkanesni, bet esmė gal ir ta, kad aš baigiau sportuoti 35-erių. Tempiau ilgai rinktinę ir laukiau, kol suaugs kiti – Mizgaitis, Kazakevičius. Bet jų karta per anksti išėjo ir atsivėrė tokia duobė. Jie galėjo temti iki Tokijo“, – įsitikinęs M.Ežerskis.
„Po olimpinės bronzos mano alkis nuslūgo, – bendražygiui atsakė A.Kazakevičius. – Tas sprendimas kaupėsi, nors dabar galvojau, kad galbūt ir per anksti išėjau. Galėjau tempti iki Tokijo, bet yra kaip yra – metus profesionaliai nesportuoju, lieka tik kūno kultūra.
Pačiam apmaudu – gal ir galėčiau. Bet kas žino, kas būtų.“
Jie minėjo, kad šiais laikais kai kurie talentingi imtynininkai per ilgai užsilaiko rajonuose, kur tampa žinomais sportininkai ir nenoriai paleidžiami į Vilnių - plačiausią imtynių centrą, kur jaunieji atletai apgyvendinami, maitinami tris kart per dieną, po dusyk dalyvauja pratybose ir važinėja į stovyklas bei varžybas.
„Be to, mūsų sportininkai subręsta lėčiau nei pavyzdžiui gruzinai. Patyrėme atotrūkį tarp jaunesnių ir vyresnių“, – pridūrė Rimantas Bagdonas, vienintelis Lietuvos imtynininkas, tapęs pasaulio čempionu, tiesa, dar seniau – 1965 metais.
R.Bagdonas mano, kad kartų kaitoje terpę galėjo užpildyti Mantas Knystautas: „Galvojome, kad jis olimpinį kelialapį iškovos užsimerkęs, Tokijuje bus trejete, o kitose olimpinėse žaidynėse Paryžiuje taps čempionas. Jis mėgsta imtynes, yra lankstus, inteligentiškas, bet nutiko trauma.“
M.Knystautui pernai vasarį išniro petys, jam buvo atlikta operacija, bet prieš pat pasaulio čempionatą Kazachstane trauma atsinaujino. Nors imtynininkas varžėsi, vieną kovą laimėjo, kitą pralaimėjo, o tada vėl gulėsi ant operacinio stalo.
Šįkart su kaulo perkėlimu į petį ir dar stipresniu sutvirtinimu Vokietijoje patyrusio imtynių chirurgo lietuvis buvo remontuotas dar kartą.
Gydymui reikia 5-6 mėnesių ir M.Ežerskis neatmeta galimybės, kad jo auklėtinis spės į paskutinį atrankos turnyrą Bulgarijoje. Bet ne tai svarbiausia.
„Mantui 25-eri, jam dar niekas nesibaigia. Yra iškovojęs apdovanojimų visose jaunimo varžybose, o po Tokijo žaidynių ateis ta karta, prieš kurios visus geriausius jis jau yra laimėjęs. Mes dar džiaugsimės jo pergalėmis – ar tai bus šiemet ar kitais metais, jis grįš ir parodys ką gali“, – neabejojo M.Ežerskis.
Ir Lietuvos imtynių federacijos prezidentas Giedrius Dambrauskas mano, kad jo vadovaujamos sporto šakos dangus nėra toks jau rūškanas.
Pernai trijų atletų užimtos trys penktosios vietos Europos pirmenybėse, P.Galkino užimta septintoji vieta planetos pirmenybėse tarsi patvirtina, kad Lietuvos imtynininkams yra arti apdovanojimų pakylos.
„Daugiau nei 10 atletų dalyvavo mažuosiuose finaluose, bet vis trūko paskutinės gaidelės“, – sakė G.Dambrauskas.
Veteranas E.Venckaitis, P.Galkinas, Vilius Laurinaitis, Krisitupas Šleiva, Romas Fridrikas, Kamilė Gaučaitė, D.Domikaitytė – Lietuvos imtynių treneriai tiki, kad bet kuris iš jų yra pajėgus pagriebti olimpinį bilietą.
„Kiekvienas jų savotiškai stiprus, aišku visi turi ir savų silpnybių. Šeši dalyvaus atrankos varžybose ir turės šansų. Aišku, daug priklauso ir nuo burtų. Nebijome rusų ar armėnų, bet daug lems, ar parankus bus varžovo imtynių stiliaus“, – kalbėjo M.Ežerskis.
Kiek lengviau kvėpuoja visa pasaulinė imtynių bendruomenė. Po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių išsigandusi, jog dėl sumenkusio populiarumo gali dingti iš olimpinės programos, su naujo vadovo serbo Nenado Lalovičiaus atėjimu pritaikė naujovių ir dabar yra labiau palankioje padėtyje nei dopingo skandalų prispausta sunkioji atletika.
„Einame prie to, kad jau 2024 metų olimpinėse žaidynėse Paryžiuje būtų paplūdimio moterų imtynės, – sakė G.Dambrauskas. – nenustebkite.“