Su 28-erių metų Donatu susitinkame jo didžiausio iki šiol karjeroje žingsnio išvakarėse – iškart po pokalbio jo laukė lagaminų ruoša ir skrydis į JAV, vieną didžiausių Kalifornijos miestų Oksnardą.
Iš mažo miestelio Pakruojo rajone kilęs pašnekovas balandį sukirto rankomis su 2016 m. geriausiu profesionalaus bokso vadybininku pasaulyje pripažintu E.Klimu, po savo sparnu glaudžiančiu keturiolika puikių boksininkų. Ne vieno jų juosmenį juosia pasaulio čempionų diržai.
Tačiau ir Donato karjeros pradžia ne ką mažiau verta dėmesio. Juo pasitikėjo įvairių sporto sričių atstovai. O tie, prie kurių jam teko prisiliesti, pasiekdavo iki tol sau neregėtų sportinių aukštumų. Nesvarbu, ar tai būtų rankininkai, regbininkai, lengvaatlečiai ar ledo ritulininkai.
„Esu aukštaitis. Gimęs Linkuvoje, Pakruojo rajone. Visuomet sportuodavau – mėgau lengvąją atletiką, ypač sprintą. Kadangi vienintelis miestelyje treneris buvo maratonininkas, tai nesvarbu, ar tu šuolininkas į tolį, ar sprinteris, bėgdavai maratonus taip pat. Nebuvau labai gabus: joks čempionas ar rekordininkas“, – ėmė pasakoti D.Januševičius.
Baigęs vidurinę mokyklą 2007 m. jis atvyko studijuoti į Kauną. Lietuvos sporto universitete pasirinko atletinio rengimo trenerio specialybę. Pasak jo, mūsų šalyje itin trūksta šių specialistų. Įstojęs į universitetą, jis ėmė treniruotis pas a.a. Aleksą Stanislovaitį. Studijuodamas bakalaurą, Donatas išvyko pagal Erasmus studentų mainų programą mokytis į Graikiją. Grįžęs nusprendė susirasti darbą. Pirmajam darbdaviui nerūpėjo, jog vaikinas net neturi įgijęs išsilavinimo.
Sakai sportininkui, jog dabar yra taip ir taip, o po dviejų dienų bus taip ir anaip. Ir kai jis tuo įsitikina, ima pasitikėti tavimi. Atsiranda ryšys.
– Donatai, koks buvo tas pirmasis darbas? Nuo ko prasidėjo jūsų karjera?
– Dar antrame kurse pradėjau dirbti atletinio rengimo treneriu rankinio klube „Lūšis“. Iki tol su šiais rankininkais buvo dirbęs ne vienas garsus treneris. Pavyzdžiui, Evaldas Kandratavičius (buvęs Lietuvos krepšinio rinktinės, dabar Vilniaus „Lietuvos ryto“ fizinio rengimo treneris). Rekomendavo mane treneris a.a. A.Stanislovaitis. Jis buvo, yra ir bus mano autoritetas, geriausias mokytojas.
„Lūšyje“ atlikdavau testavimus, vesdavau fizinio pasirengimo treniruotes. Pirmaisiais metais „Lūšis“ tapo aukščiausiosios Lietuvos rankinio lygos vicečempione. Antraisiais – liko trečia. Kadangi treniruočių laikas ėmė kirstis su mokslais, vienas iš žaidėjų paprašė manęs padėti Garliavos merginų rankinio komandai. Sutikau. Garliaviškės tapo Lietuvos čempionėmis.
– Vėliau jums teko padirbėti ir užsienyje.
– Taip, sulaukiau kvietimo treniruoti Baltarusijos moterų krepšinio rinktinę. Tiesiog paskambino tuomet Baltarusijos krepšininkes treniravęs Rimantas Grigas ir pasiūlė. Manau, ir vėl suveikė a.a. A.Stanislovaičio rekomendacijos. Šiam žmogui esu dėkingas savo gyvenime už daug ką. Kaimyninėje šalyje karjera klostėsi taip pat gerai.
– Koks buvo jūsų indėlis Baltarusijos rinktinėje?
– Sunku apie tai kalbėti. Lyg save girti dabar reiktų. Bet testavimo rezultatų pokytis buvo regimas. Ten buvo laikinas darbas – atranka į Europos čempionatą. Privalėjau greitai perprasti kiekvieną žaidėją. Treniravimas juk tuo ir paremtas: turi žinoti, kaip kurio organizmas reaguos į krūvį, kaip jis jausis rytoj, po savaitės. Nuo to, kaip tu greitai perpranti, ir priklauso tavo, kaip atletinio rengimo trenerio, profesionalumas. Sakai sportininkui, jog dabar yra taip ir taip, o po dviejų dienų bus taip ir anaip. Ir kai jis tuo įsitikina, ima pasitikėti tavimi. Atsiranda ryšys.
– Lyg koks astrologas numatote sportininko ateitį?
– (Juokiasi) Tai joks būrimas. Tai – žinios.
– O nesunku buvo pereiti dirbti nuo vyrų prie moterų komandų? Ar labai skiriasi atletinio parengimo treniruotės skirtingų lyčių sportininkams?
– Buvo sunku, nes skiriasi apšilimai, kitokia treniruočių specifika. Matote, yra daug trenerių. Daug skirtingų ir nuomonių. Man patinka parodyti tai, ko mane mokė. Nesvarbu, ar tai krepšinis, ar rankinis. Daugelis mano, jog svarbiausia – koordinacija, ištvermė. O man patinka greitis ir galingumas. Su kokiais sportininkais bedirbau, stengiausi visuomet išpešti akivaizdžiai apčiuopiamą rezultatą: gerą vietą aukščiausioje lygoje, gerus testavimo rodmenis.
– O koks jūsų, kaip specialisto, „arkliukas“?
– Galbūt susitelkimas į sportininką. Kiti pastebėdavo, kad labai dažnai ir daug testuoju – kas antrą, trečią dieną. Bet tik taip aš galiu pajusti organizmą, kaip jis reaguoja į krūvius. Mokslai taip pat yra vienas iš „arkliukų“. Mano kurse yra šeši doktorantai. Ir tik du iš jų bei aš dirbame pagal specialybę.
– Po darbų su Baltarusijos krepšininkėmis, vėl pasinėrėte į mokslus?
Nuo 2011 m. dvigalvio raumens traumų skaičius kasmet auga 1 proc., o tai reiškia 80 000 naujų dvigalvio raumens traumų kiekvienais metais.
– Grįžau į Kauną, ėmiau studijuoti magistrantūroje. Baigiau sportininkų rengimo technologijų specialybę. Ilgai dvejojau, ką daryti toliau. Norėjau daugiau žinių, norėjau lįsti giliau. Pasikalbėjau su buvusiais doktorantais ir apsisprendžiau. Be žinių trokštamo rezultato negausi. O jų daugiausia – universitete. Pasirinkau sporto biomedicinos ir fiziologijos sritis.
– Teko jau ir pačiam dėstyti?
– Taip, dėsčiau metus laiko. Tačiau buvo sunku viską suderinti, nes tuo pačiu metu treniravau apie septyniolika a.a. A.Stanislovaičio, kuris nusprendė tuo metu pailsėti ir grupę perdavė man, sprinterių. Didžiulis iššūkis. Nes tarp jų buvo ir Rytis Sakalauskas, Lietuvos rekordininkas, kuris bėga su greičiausiais Europoje. Jis dar už mane ir vyresnis.
Bet Rytis patikėjo manimi. Atradome bendrą kalbą. Gilinomės į naujus metodus, kaip padidinti greitį, ir tą sezoną 2013 m. Kazanėje vykusioje universiadoje kartu pasiekėme neblogų rezultatų. Vėliau jis jų nepakartojo.
Kadangi labai daug laiko tuo metu man atimdavo ir pasirengimas paskaitoms, nebegalėjau savęs padalyti. Juk doktorantūroje ir tyrimus reikia atlikinėti. Tad dėstyti baigiau. O ir skambučių iš komandų, kuriose dirbau anksčiau, sulaukiu iki šiol. Vadinasi, pasitiki. Balandį skambino R.Grigas – teiravosi, ar galėčiau dirbti vyrų krepšinio rinktinėje, tačiau esu jau pasinėręs kitur.
– Kaip sekasi atlikti tuos tyrimus? Doktorantūros pabaiga – jau šių metų spalį.
– Mano darbo vadovas buvo stažuotėje Barselonoje, kur papasakojo, kokius mes tyrimus atliekame. Ispanai liko sužavėti. Tad teko pačiam vykti ten į stažuotę. To rezultatas – kartu su Barselonos universiteto doktorantais atlieku tarptautinį tyrimą, kuris susijęs su dvigalviu šlaunies raumeniu. Būtent jis mane labiausiai ir domina. Fiksuojamas itin didelis šio raumens traumatizmas visame pasaulyje. Nuo 2011 m. traumų skaičius kasmet auga 1 proc., o tai reiškia 80 000 naujų dvigalvio raumens traumų kiekvienais metais.
Savo tyrimu su ispanais aptariame tai, kad skirtingo pobūdžio fiziniai krūviai lemia skirtingas fizines ypatybes ir tai yra skirtinga fizinė adaptacija. Buvo manoma, jog jei raumuo dėl atliekamų jėgos pratimų tampa stiprus, sportininkas yra saugesnis. Bet analizės rodo, jog dažniausiai traumos įvyksta esant dideliam greičiui. Kada vyksta bėgimas, stabdymas, atliekamas greitas smūgis didele amplitude. Tuomet pasiruošimo procese atliekami klasikiniai jėgos pratimai negelbsti.
Tad tyrime kalbame apie tai, kad reikia taikyti jėgos pratimus esant dideliam greičiui, kada tos traumos ir vyksta. Stebime raumenų elektrinį aktyvumą, kaip jis keičiasi nuo jėgos krūvio ir kaip – nuo jėgos krūvio, esant dideliam raumens susitraukimo greičiui. Lietuvoje darbų šia tematika nėra, mažai jų ir pasaulyje. Visi naudojasi klasika, kad, įvykus traumai, raumenį reikia sustiprinti dirbant su svoriais. Kadangi mane labiausiai domina greitis, galingumas, tad ir ėmiausi tyrinėti dvigalvį raumenį. Jis sportininkų kasdienybėje tampa viena didžiausių problemų.
– Kodėl net geriausiems pasaulio futbolininkams, kurių fizinė forma, rodos, puiki, kartais ima varžybų metu traukti raumenis?
Teoriškai paskaičiuota, kad žmogaus raumuo, sausgyslės yra pajėgūs atlaikyti tokias apkrovas, kad jis galėtų bėgti 70 km/val. greičiu.
– Keturgalvis šlaunies raumuo yra stipresnis už dvigalvį. Kada aš keliu koją, keturgalvis ją tiesia, o dvigalvis tuo metu ją stabdo. Kadangi dvigalvis yra daug silpnesnis, jis greičiau pavargsta. Tad futbolo varžybų metu didžiausia rizika gauti traumą yra kėlinio pabaigoje, kai atsiranda nuovargis.
– Ar pats sau esate atsakęs į klausimą: kokios yra žmogaus fizinių galimybių ribos?
– Jei kalbėtume apie sprinterius, tai mokslininkai anksčiau manė, jog žmogus niekad neišbėgs „žemiau dešimties sekundžių“. Šiuo metu išbėga. Štai jamaikiečio Usaino Bolto rezultatas – 9,58 sek. Tuomet jis pasiekė 45–46 km/val. greitį. Teoriškai paskaičiuota, kad žmogaus raumuo, sausgyslės yra pajėgūs atlaikyti tokias apkrovas, kad jis galėtų bėgti 70 km/val. greičiu.
– Kokia yra U.Bolto paslaptis?
– Daug nulemia genetika. Egzistuoja toks itin retas genas ACTN3, kuris atsakingas už greitą raumens susitraukimą ir atsipalaidavimą. Nustatyta, jog jis labai paplitęs Jamaikoje. Tad sprinteriu reikia gimti. Įdirbis įmanomas tik iki tam tikro lygio. Svarbus būna ir ūgis, svoris, širdelės darbas, kiek plaučiai suvartoja deguonies.
Maratono bėgikų turi būti lėtos raumenų skaidulos, kuriose labai didelis kapiliarų tinklas. Tai reiškia, kad jas labai staigiai pasiekia deguonis, maistas, žmogus gali ilgiau dirbti ir nepavargti. O greitose skaidulose kraujotaka labai menka. Sprogstamoji energija didelė, raumuo sugeba greitai susitraukti, bet atsistatymas yra ilgesnis.
Būna, kad po treniruotės sportininkas praneša, kad gerai jaučiasi. Treneris ploja rankomis, mano, jog jo auklėtinis atsigavo greitai, bet tai reiškia, kad pas jį dominuoja lėtosios skaidulos. Jis nėra greičio ir jėgos atstovas. Greitosios skaidulos atsistato tik po trijų parų.
– Savo tyrimą balandį pristatėte ir dešimtą kartą rengtoje Baltijos šalių jaunųjų sporto mokslininkų konferencijoje. Kaip reagavo kolegos?
– Paskelbė nugalėtoju sporto fiziologijos, biochemijos ir medicinos sekcijoje. Įteikė 100 eurų premiją (juokiasi).
Egzistuoja toks itin retas genas ACTN3, kuris atsakingas už greitą raumens susitraukimą ir atsipalaidavimą. Nustatyta, jog jis labai paplitęs Jamaikoje. Tad sprinteriu reikia gimti.
– Minėjote, jog atsisakėte galimybės treniruoti vyrų krepšinio rinktinę, nes mintys nukreiptos kitur. Gavote dar geresnį darbo pasiūlymą nei šis?
– Sulaukiau E.Klimo, kuris WBO bei JAV žurnalistų, rašančių apie boksą, buvo pripažintas pernai metų geriausiu pasaulio vadybininku, turinčiu geriausią bokso komandą, skambučio. Pakvietė prisijungti prie jo bokso akademijos „Boxing Laboratory“. Net nedvejojęs sutikau.
Nuvykęs turėjau sudominti bokso trenerius ir pačius boksininkus, kurie – pasaulio, olimpiniai čempionai.
Tituluočiausi: ukrainietis Oleksandras Usykas (WBO diržas, geriausias 2017 m. savo svorio kategorijos boksininkas pasaulyje, 2012 m olimpinių žaidynių nugalėtojas mėgėjų bokse), Vasylijus Lomachenko (WBO diržas nuo 2016 m., prieš tai diržą turėjo nuo 2014 iki 2016 m., 2009 ir 2011 m. mėgėjų bokso pasaulio čempionas bei 2008 ir 2012 m. olimpinis čempionas, nominuojamas geriausiu savo svorio kategorijos pasaulio boksininku). Vasylijų treniruoja jo tėtis Anatolijus Lomachenko.
Taip pat E.Klimas prižiūri ir Sergejų Kovaliovą, kuris yra pasaulio čempionas, turintis 2013–2016 m. WBO čempiono titulą, 2014–2016 m. WBA ir IBF titulus. „The Ring magazine“ 2014 m. S.Kovaliovas tituluotas metų boksininku, 2016 m. pripažintas geriausiu savo svorio kategorijoje pagal „The Ring“ ir „BoxRec“. Ten pat treniruojasi ir lietuvis Egidijus Kavaliauskas.
Pažiūrėjęs jų treniruotę turėjau pasakyti, kur daromos klaidos. Kodėl pasirinko mane? Neįsivaizduoju. Gal dėl to, kad turiu daug praktikos su skirtingų sporto šakų atstovais. O ir gilinimasis į disertacijos temą padeda save rekomenduoti.
– Ką spėjote pastebėti per mėnesį trukusią viešnagę Oksnarde?
– Egiui skambina ne vienas boksininkas, siūlosi. Nes jis geriausias, o visi nori dirbti su geriausiu. Centre dirba du fizinio rengimo treneriai. Vienas jų yra žymus visose JAV – Cicilio Floresas. Aš būsiu trečiasis: pildysime vienas kitą, ieškosime būdų, kaip bendradarbiauti. Nes treniravimo teorijos skiriasi – jie visą dėmesį skiria ištvermei, o mano vizija – greitis ir galingumas.
Taip pat centre yra sporto psichologas Andriy Kolosovas, bokso treneriai Marco Antonio Contreras ir Abroras Tursunpulatovas. Centre yra trys ringai, treniruoklių salė. Kaip įtikau boksininkams, kurių – net 14? Ten gandas pasklido greitai, kad atvažiuoja sprinto, regbio fizinio rengimo treneris. Pamiršau paminėti, kad treniravau ir Lietuvos regbio vyrų rinktinę, kuri pretendavo į Rio olimpines žaidynes. Stebėdamas boksininkų treniruotes, pradėjau kalbėti kone priešingai, negu jiems iki tol viskas buvo teigiama. Jie susidomėjo.
– Tai jūsų kolegos Cicilio Floresas ir Rogeris Romo „Boxing Laboratory“ boksininkus labiau ruošia 12-os raundų kovai, o jūs – nokautui?
– Galima pasakyti ir taip. Bus labai įdomu, nes kiekvienas boksininkas – skirtingas.
– Koks jūsų asmeninis tikslas, kurio sieksite JAV?
– Išgirsti iš pačių boksininkų, kad jų forma šiuo metu – geriausia, kokią jie yra turėję. JAV būsiu iki liepos, nes šiuo metu teturiu gavęs turistinę vizą. Liepą mano žmona gimtinėje gimdys dukrytę. Grįšiu. Vėliau visa šeima, manau, kelsimės už Atlanto kartu.
Yra toks posakis: komandinių sporto šakų atstovai skraido būriais kaip varnos, o individualių sporto šakų – aukštai kaip kalnų ereliai. Man įdomiau dirbti su pavieniais sportininkais, nes lengviau pastebi savo paties indėlį.
– Ką lengviau treniruoti jums: komandą ar individualių sporto šakų atstovus?
– Yra toks posakis: komandinių sporto šakų atstovai skraido būriais kaip varnos, o individualių sporto šakų – aukštai kaip kalnų ereliai. Man įdomiau dirbti su pavieniais sportininkais, nes lengviau pastebi savo paties indėlį. Didesnę įtaką jų pasiekimams turi fizinis pasirengimas.
Labiausiai mane domina darbas su sprinteriais, dvikovinių sporto šakų atstovais, kurie turi save griežtai prižiūrėti, kurie genetiškai sutverti tobulėti. Iš greitų skaidulų į lėtas pereiti lengva, bet iš lėtų į greitas – neįmanoma. Tad man patinka dirbti su greičiausiais ir galingiausiais, tai yra gabiausiais.
Štai „Manchester United“ buvęs treneris Aleksas Fergusonas dar 2011 m. žaidėjų peržiūrų metu pirmiausia futbolininkams liepdavo bėgti 100 metrų. Kurie būdavo lėti, siųsdavo namo. Tuomet šie ginčydavosi, jog dar neparodė, kaip žaidžia, kaip moka žongliruoti kamuoliu. Bet treneriui tai nebuvo įdomu. Jau tuomet matė viziją, kur link eis futbolas. Aikštėje reikia atletų.
– O kokią dalį, jūsų nuomone, sportininko sėkmės sudaro geras fizinis pasirengimas?
– Niekas nėra to apskaičiavęs. Manyčiau, labai daug. Pasak mokslininkų, nuo to, kaip sportininkas jaučiasi fiziškai, gali priklausyti jo sprendimo priėmimas aikštelėje. Jei jaučiasi greitas, bėga prie kamuolio. Jei jaučia, kad nespės, sustoja.
Fizinis pasirengimas nulemia ir pasitikėjimą savimi. Jei jaučiasi gerai – yra užsivedęs. Šiaip visi sportininkai nori to paties – greitai bėgti, aukštai šokti. Pratimas tėra įrankis. Kaip produktai, gaminant patiekalą. Bet jei receptas blogas, ir iš geriausių produktų niekas nesigaus. Taigi mano užduotis – kurti tuos kiekvienam individualius receptus.